• Ir apsigyveno Jakovas savo tėvo gimtinėje – Kenaano žemėje. Štai Jakovo giminė, Josefas, būdamas septyniolikos metų, ganė su broliais gyvulius... ir atnešdavo Josefas blogas savo brolių kalbas tėvui. (Berešit 37 – 1, 2)
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Elulo mėnuo – atleidimo ir gailestingumo mėnuo

I. M. Lav

  „Aš priklausau savo mylimajam, o jis man “

 Pasak Talmudo, pirma Kūrimo diena, kai „pasakė Kūrėjas: Tebūnie šviesa!“ – buvo 25 elulo diena, o šešta Kūrimo diena, kai „pasakė Kūrėjas: padarykime žmogų pagal Mūsų atvaizdą, pagal mūsų pavidalą“ – pasirodė būtent pirma mėnesio tišrei diena.

Todėl Roš-Ašana maldose, t.y. 1 ir 2-ją tišrei mėnesio dieną, yra sakoma: „Šiandien diena, kai Tu atnaujini Savo Kūrimą, [tai – ] atsiminimas apie pirmą [Kūrimo] dieną... Ir visi kūriniai šią dieną praeis prieš Tave“. 

1-ją tišrei mėnesio dieną, žmonijos gimimo dieną, Tora vadina „šofaro garsų diena“, o Mišna traktate Roš-Ašana, pažymi šią datą kaip visos žmonijos Teismo dieną.

Tam, kad pasiruošti šiai Teismo dienai, reikia iš anksto peržiūrėti visus praėjusių metų poelgius, išsiaiškinti, kas buvo padaryta, o kas buvo praleista, kaip to reikalauja priedermė: „Pasiruošk sutikti Tavo Kūrėją, Izraeli!“.

Laikas tam – elulo mėnuo. Šio mėnesio bėgyje reikia stengtis pasirūpinti, kad būtų kuo daugiau gerų „advokatų“, kurie apgintų mus Teismo dieną, priversdami nutilti galimus priešiškus „prokurorus“, kurie stengsis priminti apie mūsų prasižengimus. 

Kas gi tie „advokatai“?

Mišna traktate „Avot“ sako: „Kiekvienas, kuris atlieka vieną gerą darbą, įsigyja sau vieną gynėją, o kiekvienas, kuris padaro vieną prasižengimą, įsigyja sau vieną kaltintoją“.

Iš čia aiškiai matyti, kad šansai būti išteisintam teisme priklauso nuo to, kas persveria: ar geri darbai, ar prasižengimai, tai, ką atlikome per praeitus metus, ar tai, ką praleidome. 

Gamtos įstatymų rėmuose neįmanoma, kad per vieną naktį būtų ištaisyta tai, kas blogo buvo padaryta per visus metus.

Tikra תשובה tšuva (atgaila, sugrįžimas) – nėra paprastas dalykas, ir ji susideda iš daug etapų: charakterio, elgesio taisymo, poelgių tobulinimo.

Todėl reikia stengtis pažadinti savy tšuvos siekimą jau per elulo mėnesio roš-chodeš – 30 dienų iki Teismo dienos.

Elulo mėnuo išsiskiria ypatingomis savybėmis, svarbiomis galimybe gauti atleidimą už savo netinkamus poelgius, apsivalyti nuo nuodėmių.  

Kaip yra žinoma, Moše sudaužė lenteles, kai nusileido nuo Sinajaus kalno ir pamatė, kad judėjai lenkiasi pačių pasidarytam aukso veršiui.

Tai įvyko 17-tą tamuzo dieną. 

Pirmą elulo mėnesio dieną Kūrėjas įsakė Moše vėl pakilti ant Sinajaus kalno tam, kad gauti antras lenteles – po to, kai Jis pasigailėjo Izraelio, nusileidęs atkakliems Moše maldavimams pasigailėti judėjų ir nebausti jų už padarytą baisią nuodėmę.

Šis Moše pakilimas ant Sinajaus kalno tęsėsi taip pat kaip ir pirmasis – 40 dienų.

Ir todėl jos kaip tik baigėsi 10-ją tišrei mėnesio dieną, per Jom-Kipurą.

Šią dieną Kūrėjas pasakė Moše: „Aš atleidau – kaip tu ir prašei“, ir todėl šios 40 dienų judėjų istorijoje visam laikui išliko kaip gailestingumo, atleidimo, Kūrėjo palankumo dienos, kai Jis noriai priima maldas ir atleidžia nuodėmes. 

Yra trys priemonės, kurių dėka galima sušvelninti nuosprendį: תשובה tšuva (atgaila), תפילה tfila (malda), צדקה cdaka (labdara).

Apie visas tris yra užuominos Toros eilutėse, kuriose užšifruotas elulo mėnesio pavadinimas Elul אלול:

.זרך ואת לבבך את אלוקיך ה׳ ומל („Ir apipjaustys Kūrėjas, tavo Dievas, tavo širdį ir tavo palikuonių širdis“) – tai atgaila.

.לי ודודי  לדודי אני („Aš priklausau mano mylimajam, o jis – man“) – tai malda.

.לאביונים ומתנות לרעהו איש מנת ומשלוח („Ir nusiųs maisto kiekvienas savo draugui ir dovanų vargšams“) – tai labdara.

Šios užuominos taip pat sako, kad Elul – tai laikas, kai dangaus vartai atidaryti gailestingumo ir atleidimo pasireiškimui.

 „Slichot“

Sefardų judėjai pradeda skaityti „slichot“ per elulo roš-chodeš, o aškenazių – baigiantis paskutiniam Šabatui prieš Roš-Ašana (jei jis eina ne mažiau kaip trys dienos prieš Roš-Ašana): vidurnaktį, pasibaigus Šabatui renkamasi sinagogoje, kad paskaityti „slichot“.

Žodis slichot reiškia „atleidimo prašymus“.

Pagrindinė šių maldų dalis – 13 Kūrėjo gailestingumo savybių vardijimas, atsakant fraze: „Kūrėjas, Karalius, sėdintis gailestingumo soste...“ arba „Tu – kantrus Kūrėjas...“. 

Senovėje „slichot“ buvo sudaryta tik iš Tanacho citatų, einančių prieš nuodėmių išpažinimą.

Pati „slichot“ esmė labai gerai išreiškiama pranašo Jeremijos žodžiais: „Kelkis, kelkis naktimis – kiekvienos sargybos pradžioje, kaip vandenį išliek savo širdį prieš Kūrėją“.

Visi „slichot“ sudaryti pagal vieną principą – tik himnai ir maldos kiekvieną dieną skirtingi.

Parašyti jie didžių Toros išminčių, pradedant dar nuo gaonų laikų: žinomi „slichot“ sudaryti Josi bar Josi, Sadje-Gaono, rabi Geršomo, Raši, Rambamo, rabi Binjamino bar Zeracho... 

Laikas, kai skaitomi „slichot“ – nuo vidurnakčio iki aušros.

Yra dienos, kai „slichot“ priimta skaityti būtent naktį – kaip buvo pasakyta: pirmą naktį ir Roš-Ašana išvakarių naktį („Atsimink, sąjunga...“).

Likusiomis dienomis „slichot“ skaito prieš pat auštant: maldai Šacharit tomis dienomis ateinama šiek tiek anksčiau, nei įprasta ir prieš apsigaubiant „talitu“ ir užsidedant „cicitą“, skaito „slichot“.

„Slichot“ skaitymas prasideda vienodai“: „Ašrei“, „Chaci-kadiš“ ir malda, prasidedanti žodžiais: „Įsiklausantis į maldą, pas Tave ateis visi, kas gyvas“.

Ši malda sudaryta iš Tanacho ištraukų rinkinio ir užsibaigia gerai žinomais žodžiais: „Siela - tavo, o kūnas – Tavo kūrinys, pasigailėk to, ties kuo triūsei! Ir siela – Tavo, ir kūnas – Tavo, tad dėl Tavo vardo Kūrėjau, veik!“.

Po kiekvieno padainavimo yra išvardinamos 13 Kūrėjo gailestingumo savybių: „Kūrėjas – Kūrėjas galingas, maloningas ir gailestingas, kantrus...“.

Baigiamoji „slichot“ dalis taip pat kiekvieną dieną tokia pati ir ji baigiasi „Pilnu kadišu“, kurį sako chazanas. 

Savo turiniu, dainavimu „slichot“ perkelia mus į ateinančių „Teismo dienų“ atmosferą.

 Davido psalmė: „Kūrėjas – mano šviesa ir mano išgelbėjimas“ 

Pradedant nuo elulo jaunaties iki Sukot šventės pabaigos, priimta prie maldų „Šacharit“ ir „Mincha“ (o kai kuriose bendruomenėse ir prie „Maariv“) pridėti 27-ją Tehilim psalmę, kurios turinys puikiai atitinka viso tišrei mėnesio ir ypač „Teismo dienų“ nuotaiką: „Kūrėjas – mano šviesa“ – šie žodžiai skirti Roš-Ašana, kai tikimės, kad Kūrėjas atkreips į mus Savo šviesų veidą ir „mano išgelbėjimas“ – užuomina į Jom-Kipur, dieną, kai dedame visas viltis į Kūrėjo pagalbą.

Tęsinys kalba pats už save: „Ko man bijoti? Kūrėjas – mano gyvenimo atrama. Ko man baimintis?.. Juk Kūrėjas duos man priedangą Savo palapinėje nelaimės dieną, suteiks man prieglobstį Savo palapinės pastogėje, į neprieinamą uolą užkels Jis mane...“.

Suprantama, kad tai užuomina į Sukot šventę. 

Dar vienas paprotys, priimtas šiuo laiku – kiekvieną dieną, pradedant nuo elulo jaunaties ir iki dienos prieš Roš-Ašana išvakares, po maldos „Šacharit“ pūsti „šofarą“.

Tą dieną, 29-ją elulo, „šofaro“ nepučia – kad sukurti ribą tarp „šofaro“ pūtimo elulo mėnesį ir tarp „šofaro“ pūtimo per Roš-Ašana, tarp papročio ir tarp Toros priedermės vykdymo. 

„Šofaro“ garsai skirti pažadinti abejingas ciniškas širdis, priversti tautą krūptelėti „Teismo dienų“ prieangyje.

Taip pasakė pranašas Amos: „Argi „šofaras“ pasigirs mieste ir tauta neišsigąs?“