• אל תאמר לכשאפנה אשנה, שמא לא תפנה. אבות ב' – ה'. רב ברוך אשלג, שלבי הסולם, תלמוד בבלי, ברכות, הגורם לתפילה Tegul nesako žmogus, kai bus proga (nusiteikimas), pradėsiu mokytis. Nes gali tokios progos (nusiteikimo) nebūti iš vis. (Avot 2 – 5)

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas הרב אברהם מרדכי גוטליב

Šventės pas ravą Baruchą

Jom Kipuras

„Mūsų Dieve ir mūsų tėvų Dieve, būk su Israelio tautos pasiuntinių lūpomis, kurie ateina prieš Tave prašyti už Israelio tautą, nurodyk jiems, ką sakyti, duok suprasti, ką kalbėti, atsakyk jiems į jų prašymus, duok jiems žinoti, kaip šlovinti (iš Jom Kipuro „Musafo“ maldos).

Ravas Baruchas taip paaiškino:

„Paprastai mes suprantame, jog yra „Beit knesetas“ (Maldos namai), yra tie, kurie meldžiasi, ir yra bendruomenės „atstovas“, skiriamas melstis už bendruomenę.

Mes Kūrėjo prašome, jog Jis būtų su šio bendruomenės „pasiuntinio“ lūpomis.

Tačiau jei suprantame, jog viskas yra kalbama apie vieną žmogų, tada žmogaus kūno dalys – tai bendruomenė, ir žmogus nežino, ko dėl jų prašyti.

Todėl jis meldžiasi: „Būk su Israelio tautos „pasiuntinių“ lūpomis.

Tai yra, su norais ir mintimis, kurie yra kaip „prašančios lūpos“, „nurodyk jiems, ką sakyti“, nurodyk jiems, ko reikia prašyti, „duok suprasti, ką kalbėti“ –  duok jiems suvokimą ir supratimą kalbų, kurias kalba jų lūpos, „atsakyk jiems į jų prašymus“ – duok jiems žinoti, kaip paprašyti teisingo dalyko, nes gali būti, kad dalykas, kurio jie prašo, nėra geras jiems.

Pasninkas baigdavosi saulei nusileidus (tai saulės leidimosi laikas, vadinamas „tarp sutemų“, kai yra jau ne diena, bet dar ne naktis, laikas, kai pasirodo žvaigždės), nes taip darydavo Baal aSulamas, kuris visų Toros priedermių laikėsi pagal šį laiką.

(Ravas Baruchas juokaudamas mėgdavo sakyti:

„Mano mokytojas ir tėvas – ne taip, kaip kiti mokytojai – nesilaikė jokių papročių. Ir turėjo tik vieną mažą paprotį, kurio reikia stengtis laikytis – keltis kiekvieną naktį po vidurnakčio...)“.

Jom Kipuras – Baal aSulamo mirties diena

Šventajai dienai pasibaigus buvo rengiamos vaišės, skirtos Baal aSulamo mirties metinėms pažymėti.

Beit midrašas prisirinkdavo sausakimšas.

Ravas Baruchas tada kalbėdavo apie jo tėvo mokymą ir apie jo kelio teisingumą.

Išvykimas prie Baal aSulamo kapo

Sekančią dieną po Jom Kipuro ravas Baruchas vykdavo prie savo tėvo kapo (Baal aSulamo kapas yra Jeruzalėje, „Har amenuchot“, specialiai jam pastatytame antkapiniame pastate).

Į šį pastatą ir aplink jį prisirinkdavo gausybė žmonių, jie skaitydavo Psalmes.

Tuo metu ravas Baruchas stovėdavo tylus, akys užmerktos, be galo susikaupęs.

Mintyse susikoncentravęs ties vienu sakiniu, kurį išgirdo iš savo tėvo, kai jie lankėsi „Machpelos oloje“:

„Kodėl einame aplankyti tėvų kapų? Kad galėtume pasakyti: kada mano veiksmai bus tokie, kaip mano tėvų veiksmai“.

Paaiškinimas:

Yra teigiančių, jog tėvų kapų einame aplankyti todėl, kad tuo sąlygojame tėvų sieloms „pakilimą“.

Tačiau Baal aSulamas teigė, jog žmogus pirmiausia turi rūpintis savo paties sielos pakilimu.

Todėl „tiesos žmonės“ vyksta prie tėvų kapų tik tam, kad įsižiūrėtų ir atkreiptų dėmesį į vieną dalyką: į tėvų veiksmus, kuriuos jie darė dėl Kūrėjo su visišku atsidavimu ir pasiaukojimu, priimdami „Dangaus karalystės jungą“ virš dabartinės logikos.

Tai reikalinga tam, kad žmogus palygintų savo veiksmus ir norus savo tėvų veiksmų ir norų atžvilgiu ir pamatytų didžiulį tarp jų esantį atstumą.

Ir dėka to, dėl savo didžiulio menkumo, lyginant su jo tėvais, žmogui iš širdies gelmių gimtų tikra malda.

Po to ravas Baruchas sakydavo „Kadišą“, tada išeidavo į pagrindinį kelią, vedantį iš jo tėvo kapo.

Ravas Baruchas net nežvilgtelėdavo į kitus kapus, nors daug jo mokinių, kurie buvo labai artimi jam ir jo tėvui, buvo palaidoti gretimais.

Jis manė, jog jo tėvo garbė reikalauja atvykti iš Bnei Brako specialiai tam, kad aplankyti Baal aSulamo kapą, nesistengiant tuo pačiu atlikti kitus dalykus.

O kitų kapų aplankymui ar kitiems reikalams Jeruzalėje reikia skirti atskirą kelionę.

Ir šis mokytojo pagerbimas nėra mokytojo naudai, netgi kai mokytojas dar yra gyvas.

Tai yra tik dėl paties mokinio.

Nes tie, kurie eina sąlygojimo keliu, kuo labiau jie didina sąlygojimo veiksmus ir meilę savo draugams, tuo labiau jų kūnai, t.y. noras jų gauti, duoda įvairiausias kliūtis ir sunkumus.

Tada jie turi remtis į tikėjimą mokytojo didumu.

Todėl mokytojo garbės aspektas yra toks svarbus, kad be to daugiau nėra kuo remtis.

Kai pasiekdavo pagrindinę „Har amenucha“ gatvę, atlikdavo ritualinį rankų apiplovimą, išgerdavo šiek tiek „lechaimo“, truputį užkąsdavo ir būdavo didžiuliame džiaugsme.

Vėlesniais metais po to pas ravą Aroną Brizel Jeruzalėje rengdavo šventines vaišes.