- „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
- !שבת שלום
- Šabat Šalom!
התבוננות שבועית פרשת ויצא
Savaitinė įžvalga Toros daliai Vajece
pagal mokyklą Hasulam, vad. ravo Adam Sinaj
1. Užsirašyk tris dalykus, ant kurių tu labai supykai paskutiniu metu. 2. Įeik į šių dalykų „vidų” ir pamatyk, kaip Kūrėjas kalba su tavimi šių tavo pykčio pasireiškimų dėka. Taip pat pasistenk pajusti, kad tu galiausiai pyksti ant Kūrėjo. 3. Nuspręsk šio pykčio būdu „susijungti“ ir susibičiuliauti su šiuo žmogumi ant kurio supykai. 4. Žinok, tu turi atsisakyti savo „teisumo“. Nueik pas šį žmogų su mintimi, kad savo pyktį ir išdidumą tu turi išnaudoti, kaip „svertą“ didesniam „susijungimui“ su Kūrėju. Tai reiškia, kad „susijungimo“ su savo draugu, sutuoktiniu ar savo vaiku dėka, tu „susijungei“ su Kūrėju. 5. Nebijok prarasti tai, kas nėra tavo, todėl žinok, kad išdidumas, teisumas, privalumas ir kitos savybės, kuriomis tu jautiesi viršesnis už savo draugą, viskas atėjo iš Kūrėjo. 6. Kai žmogus „ištirpdo“ savo pyktį ir išdidumą, savo puikybės atsisakymo būdu, jam „atsidaro“ išminties ir tiesos „vartai“. 7. Pasistenk išnaudoti šią galimybę, todėl pirmiausiai pajusk ir suprask, kodėl Kūrėjas pradžioje leido pykčiui „apimti“ tave, o paskui davė jėgą kovoti su pykčiu, „ištirpdyti“ ir nugalėti jį.
Uždaryti užduotį
Parašyta: „Ir atėjo (Jakovas) į vietą, ir permiegojo ten, nes nusileido saulė,
ir paėmė iš vietos akmenų, ir padėjo sau po galva, ir atsigulė toje vietoje.
Ir sapnavo: Ir štai kopėčios pastatytos ant žemės, o viršus siekia dangų,
ir Kūrėjo angelai kyla ir leidžiasi jomis“ (Berešit 28 – 11, 12).
Šios savaitinės dalies dvasinis pagrindas yra:
„Bedrumo jėga“.
Vidinis Toros supratimas labiausiai veiksmingas yra tada,
kai žmogus jaučia teigiamą jo poveikį.
Iš tikro vienas žmogus yra silpnas ateiti prie gilių dvasinių suvokimų,
todėl čia reikalinga savoka „bendrumas“ ir „apsijungimas“.
Ir yra dvi „bendrumo“ taisyklės.
Pirma taisyklė.
Visa žmogaus veikla ir tikslai gyvenime turi būti nukreipti į „bendrumą“.
Kitaip sakant reikia turi rūpintis ne atskiro žmogaus,
o visos „bendrijos“ interesais.
Iš tikro „bendrumas“ yra pirminė sąvoka,
ir tai nėra sudėtinių dalių suma.
„Bendrumas” yra nustatytas iš viršaus Kūrėjo,
todėl jis egzistuoja pats savaime ir žmonės nesukuria šios sąvokos,
o tik atskleidžia ją.
Tačiau kas yra tas „bendrumas”?
Gali būti, kad žmonės, susibūrę vienam tikslui,
visai neatskleidžia šios dvasinės kategorijos.
Todėl pirmiausiai, norint pajusti ir įeiti į „bendrumą”,
reikia anuliuoti savąjį asmeniškumą, savąjį „ego“,
kas suprantama žmogui yra be galo sunku.
Taip pat reikia žinoti, kad „asmeniškumas” yra tik kaip „tarnaitė, aptarnaujanti Ponią“ – „bendrumą”.
Kaip mokslas yra tik tarnaitė, aptarnaujanti Ponią – tikėjimą,
todėl jei „tarnaitė paveldi Ponią, pyksta žemė“ (Mišlei 30 – 23).
Ir kaip sakėme padėti draugui taip pat reikia tik per „bendrumą“,
t.y stiprinant „bendrumą“, kad draugas, kaip „bendrumo“ dalis,
taip pat gautų šią pagalbą.
Ir antra taisyklė.
Kuo daugiau tu atiduodi ir investuoji į „bendrumą”,
tuo pas tave viskas sugrįžta dešimteriopai, t.y. su „procentais“.
Iš tikro „bendrumas“ – tai nauja kokybė, todėl neužtenka, tik „bendro tikslo“,
reikalingas ir dalyvavimas „bendrame tiksle“.
Kai žmogus iš tikro ateina prie „bendrumo” idėjos,
tada „asmeniškumas”,nors ir būdamas „saldus“,
atneša žmogui kančias.
Tai vėl geriausia suprasti iš pavyzdžio.
Iš tikro jei žmogus nori laikytis dietos,
jis valgydamas „kaloringą”, nors ir sotų bei skanų “ maistą,
jaus kančias.
Bendrumo arba dvasinės pakopos yra išsidėsčiusos pakopomis.
Tai ir yra tie „laiptai arba kopėčios”,
kurias sapne matė Jakovas.
Ir šios „kopėčios egzistuoja kiekviename iš mūsų.
Jei žmogus nori pakilti šiomis kopėčiomis,
jis turi „anuliuoti“ savo „sveiką“ (gyvulišką) logiką – „asmeniškumą”,
ir pakilti į „dangų“ – „bendrumą” (žmogiškumą).
Iš tikro žmogus turi tikėti, kad yra kelias, vedantis į tobulumą,
džiaugsmą ir pilnatvę, ir tai – Toros kelias.
Ir net kai būna situacijų pilnų nevilties, liūdesio, prasmės nebuvimo, ir noro tik „gyvuliškumo“, turime žinoti, kad yra „kopėčios”, kurių viršuje stovi pats Kūrėjas, laukiantis kiekvieno iš mūsų…
Parašyta: „Ir atėjo (Jakovas) į vietą,
ir permiegojo ten, nes nusileido saulė,
ir paėmė iš vietos akmenų,
ir padėjo sau po galva,
ir atsigulė toje vietoje“ (Berešit 28 – 11).
Jau kalbėjome, kad Tora pasakoja mums apie žmogaus dvasinį darbą, todėl šioje šviesoje pagrinėkime savaitinės dalies sakinius.
„Ir permiegojo ten, nes nusileido saulė“.
„Saulė“ – tai šviesos šaltinis, viso gerumo pajautimas, ryšys su Kūrėju.
„Miegas“ – tai žmogaus sąmoningumo pakopos sumažėjimas.
Žmogaus dvasiniame tobulėjime yra trys pakopos:
- „gulėjimas“,
- „sėdėjimas“
- „stovėjimas“.
„Gulėjimas“ – tai pakopos praradimas, arba „kritimas“.
Tačiau žmogui, einančiam dvasiniu keliu, tai būtina būsena.
Iš tikro, kai žmogus nori pakilti „dvasingumo laiptais“,
aukštesnis „parcufas“ (dvasinis objektas) „nusileidžia“ pas jį.
Tačiau žmogui atrodo, kad jis yra „kritime“,
nors iš tikro, „krenta“ ir „leidžiasi“ aukštesnis dvasinis objektas.
Kaip mokomės iš Baal Sulamo knygos „Mokymas apie dešimt sfirot“:
aukštesnis dvasinis objektas nuleidžia, atsuka žemesniam savo „nugarą“.
Tai reiškia, kad į apatinio objekto (žmogaus) „veidą“ nusileidžia aukštesnio „nugara“.
Ir žmogus tai jaučia, kaip „užsidegimo“, entuziazmo dingimą,
t.y. žmogus mato tik aukštesnio „nugarą“, kurioje lygtai nėra „šviesos“.
Tačiau, jei žmogus stengiasi,
„aukštesnis“ pakelia jį „už plaukų“,
ir parodo žmogui savo „veidą“ – tikrą dvasingumo šviesą...
„Ir paėmė iš vietos akmenų, ir padėjo sau po galva“.
„Akmuo“ (even) giminingas žodžiui „suvokimas“ (bina).
Iš tikro Jakovas paima iš tos kritimo „vietos akmenis“,
t.y. suvokimą ir, „padeda sau po galva“.
Tai reiškia, kad žmogui reikia suprasti „kritimo“ svarbumą,
t.y. „kritimas“ yra tik dėl tolesnio „pakilimo“.
„Ir atsigulė toje vietoje.“
Mums natūraliai atrodytų,
kad dabar jau reikia „atsistoti“,bet ne „atsigulti“,
tačiau Tora moko mus,
kad mums ši „gulėjimo“ būsena yra labai svarbi.
Tai reiškia, kad žmogus „naujai pakopai“ turi pakeisti visas savo ankstesnes vertybes.
Paprastai žmogui šis naujas požiūris yra labai sunkus,
tačiau reikia prisiminti,
kad patys mes pasirinkome „dvasingumą ir tiesą“,
vietoj „melo“ ir „gyvuliškumo“...
Ir galiausiai Kūrėjas prižada Jakovui:
„Žemę, ant kurios tu guli atiduosiu tau ir tavo palikuonims“ (Berešit 28 – 13).
Tai reiškia, kad žmogui būtina žinoti,
kad visą jo gyvenimą, visas jo „būsenas“ kontroliuoja Kūrėjas,
ir Jis būtinai atves žmogų į „pažadėtąją žemę“.
