- הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
- !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!
התבוננות שבועית פרשת ויחי
Savaitinė įžvalga Toros daliai Vajechi
pagal mokyklą Hasulam, vad. ravo Adam Sinaj
1. Kiekvieną dieną išsirink tris veiksmus, kuriuose tu sąmoningai vykdai dvasinį „sąlygojimą“. 2. Iš anksto suplanuok būtinus veiksmus ir intenciją veiksmo metu. 3. Pasirink ženklą, kuris tau primintų apie teisingą intenciją, kai tu atlieki šį veiksmą. 4. Kiekvieną dieną užsirašyk, kaip padininai savo dvasinį suvokimą. 5. Jei nepasisekė tą dieną padidinti „dvasinio sąlygojimo“, sumokėk labdarai pinigine išraiška, arba savanoriu darbu bendram reikalui.
Uždaryti užduotį
Parašyta: „Ir prisiartino Izraelio (Jakovo) mirties dienos,
jis pašaukė savo sūnų Josefą ir pasakė jam:
„Jei radau malonę tavo akyse,
padėk savo ranką po mano kulkšnimi,
ir padaryk su manimi tiesos gerumą (chesed šel emet),
nelaidok manęs Egipte“ (Berešit 47 – 29).
Šios savaitinės įžvalgos dvasinis pagrindas yra:
„Kaip mes turime teisingai vertinti mirtį“.
Iš tikro kiekvieną žmogų galima sulyginti su „baterija“,
kuri pasikrauna naktinio miego metu.
Kiekvienos baterijos tikslas – suteikti energiją,
tačiau jei žmogus visą gyvenimą rūpinasi tik savimi,
tai panašu į rūpestį tik pačia „baterija“,
atitrūkstant nuo energijos šaltinio.
Pasakė karalius Davidas:
„Nemirsiu, gyvensiu ir papasakosiu apie Kūrėjo veiksmus“ (Tehilim 118 –17).
Tai reiškia, kad visi žmogaus veiksmai turi būti tik,
kaip padidinti Kūrėjo – „Energijos šaltinio“, svarbumą.
Iš tikro mirtis skaitosi tada,
kai žmogus praranda ryšį su savo „gyvybės šaltiniu“ – Kūrėju.
Pasakyta: „Nusidėjėliai dar savo gyvenime vadinami mirusiais“ (Raši. Berešit).
Tai reiškia, kad žmogus gali gyventi „normalų“ gyvenimą,
ir net neįtarti, kad jis jau senai yra „miręs“.
Šioje šviesoje galime geriau suprasti kentėjimus gyvenime,
kaip vėl sako karalius Davidas:
„Labai baudei mane Kūrėjau, bet mirčiai neatidaviai“ (Tehilim 118 – 18).
Tai reiškia, kad jokie kentėjimai neatnešė jam mirties,
atitrūkimo nuo Kūrėjo – „Gyvybių gyvybės“.
Pasakojama apie chasidą, Toros išminčių, kabalistą rabi Zuši,
kurio gyvenimas buvo ypatingai varganas ir pilnas bėdų.
Kai atėjo žmonės jo paklausti,
kaip gi galima dideliuose kentėjimuose,
kuriuose jis gyvena, nekeikti gyvenimo,
todėl galiausiai Kūrėjo?
Atsakė rabi Zuši, nuoširdžiai nustebęs:
„Net nežinau ką jums pasakyti,
per visą savo gyvenimą man nebuvo jokio skausmo ar blogio!”
Tai reiškia, kad jokie skausmai ir blogis nesukėlė jam „mirties” – atitrūkimo nuo Kūrėjo.
Dar parašyta: „Išgelbėjai mano sielą nuo mirties“ (Tehilim 56 – 14).
Žodis „išgelbėjai“ הצלת (hicalta) turi šaknį „cel“ (šešėlis),
todėl išminčiai sako, kad tai nuoroda į „tikėjimo šešėlį“ (cila de meheimanuta).
Tik tikėjimas į Kūrėją gali žmogų išgelbėti nuo „dvasinės mirties“!
Parašyta: „Ir prisiartino Izraelio (Jakovo) mirties dienos,
jis pašaukė savo sūnų Josefą ir pasakė jam:
„Jei radau malonę tavo akyse,
padėk savo ranką po mano kulkšnimi,
ir padaryk su manimi tiesos gerumą (chesed šel emet),
nelaidok manęs Egipte“ (Berešit 47 – 29).
Iškyla klausimas, kas tai per Jakovo prašymas Josefui,
kad padarytų su juo „tiesos gerumą“,
argi yra „melo gerumas“?
Tai gerai paaiškina Ravas Baruchas savo knygoje „Birkat Šalom“:
„Apie „tiesos gerumą“ aiškina Raši:
„Gerumas, kurį darome su mirusiu,
yra „tiesos gerumas“, nes nelaukiame užmokesčio“.
Dabar galima suprasti skirtumą tarp „tiesos gerumo“ ,
ir tarp gerumo, kuris nėra „tiesos gerumas“.
Iš tikro dvasinio darbo metu gerumas,
kurį darome su mirusiais, vadinamas „tiesos gerumas“,
nes žmogus nelaukia jokio užmokesčio.
Tai reiškia, kad, darant gerus darbus,
intencija turi būti iš tikro tokia kaip ir veiksmas – sąlygojimo.
Todėl, jei intencija bus tapati veiksmui,
tada gerumas, bus „tiesos gerumas“.
Tiesa ivritu yra אמת (emet),
o miręs – מת (met), tai reiškia,
kad jei mes darome gerumą su mirusiu,
mūsų veiksmo intencija,
kaip ir veiksmas yra sąlygojimo.
Iš tikro, jei intencija nebus sąlygojimo,
kaip ir pats veiksmas, tada gerumas nesiskaitys „tiesos gerumu“.
Todėl, jeigu gerumas nėra tiesos (emet),
žmogus neištaiso savo „mirusio“ (met) kūno,
kuris vadinasi „nusidėjėlis“, kaip parašyta:
„Nusidėlėliai dar savo gyvenime vadinami mirusiais“.
Todėl norint, kad kūnas gautų ištaisymą,
jis turi eiti būtent prieš savo prigimtį, egoizmą.
Tačiau norint ateiti prie „tiesos gerumo“,
pirmiausiai reikia praeiti „gerumą, kuris nėra tiesa“.
Iš tikro neįmanoma, kad ir veiksmas,
ir intencija iškart būtų sąlygojimo.
Todėl galima pradžiai daryti „gerą“ veiksmą su „egoistine“ intencija,
ir nors tai bus melas, bet žmogus pradžioje kitaip negali...
Kaip sako išminčiai iš „lo lišma“ (gavimas dėl savęs) ateiname į „lišma“ (gavimas dėl Toros, Kūrėjo)“.
Todėl Jakovas (Izraelis) perduoda savo sūnui Josefui tikro dvasinio darbo,
t.y. „gavimo dėl sąlygojimo“ idėją.
Iš tikro „gavimas“ – „kūnas“, kuris yra „miręs“ ( מת met),
turi gauti „prisikėlimą iš numirusių“ – „sąlygojimo intenciją“ – tiesą (emet אמת ).
