• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

התבוננות שבועית פרשת שמות  

Savaitinė įžvalga Toros daliai Šmot

pagal mokyklą Hasulam, vad. ravo Adam Sinaj

Parašyta: „Ir pakilo Egipte naujas karalius, kuris nepažino Josefo.
Jis (karalius) pasakė savo tautai,
štai Izraelio sūnų tauta gausesnė ir stipresnė už mus.
Todėl pergudraukime juos, kad dar nepadidėtų,
nes atsitikus karui, ir jie prisidės prie mūsų nekentėjų ir kariaus,
bei išeis iš mūsų šalies...
Ir pavergė egiptiečiai Izraelio sūnus sunkiais darbais.“ (Šmot 1 – 8, 9, 10, 13)

Šios savaitės vidinės Toros mokymo pagrindas yra:
„Kas turi valdyti žmogų, ar protas ar jausmai“?
Gyvenime galima sutikti įvairių žmonių,
t.y. tvirtinančių ir proto ir jausmų naudai.
Šios savaitės pagrindas moko:
„Su protu reikia nustatyti, kas yra tiesa,
o su jausmais patikrinti,
kur esu aš, tiesos atžvilgiu“.
Toroje žodis „karalius“ reiškia valdančią, vedančią, vairuojančią jėgą, esančią žmoguje.
Ši jėga stumia žmogų į teigiamą ar į neigiamą pusę.
Iš tikro „teigiama pusė“ – tai viskas, kas veda žmogų į tikslą.
Ir „neigiama pusė“ – kas nutolina nuo tikslo.

Kas gi yra šis tikslas?
Kūrimo tikslas – tai įėjimas į dvasinį pasaulį ir „susijungimas su Kūrėju“.
Ir iš tikro tik du dalykai trukdo žmogui pasiekti šį tikslą.
Kas gi yra šios dvi kliūtys?
Tai bendru atveju yra žmogaus egoizmas, puikybė ir išdidumas.

Baal Sulamas straipsnyje „Pasirinkimo laisvė“ sako,
kad dvasingumo pasiekimas priklauso nuo aplinkos,
kurioje žmogus randasi.
Tai gali būti „išorinė“ aplinka,
taip pat tai gali būti ir „vidinė“ aplinka,
t.y. žmogaus mintys ir norai.
Parašyta „Pirkei Avot“,
kad didžiausias to meto Toros išminčius rabi Josi ben Kisma atsisakė jam siūlomų milžiniškų pinigų, ir nepersikėlė gyventi į aplinką, kur nėra Toros.
Iš tikro, žmogus turi pasirinkimo laisvę,
t.y. jis laisvalaikiu gali paskaityti Toros įžvalgą,
arba paskaityti laikraštį ir pan.
Tai reiškia, kad aplinka nevalingai sąlygoja žmogų atlikti vieną ar kitą veiksmą,
jam pačiam net nesuprantant.
Todėl žmogus nesupranta, kodėl vienu, ar kitu atveju jis pasielgė taip ar kitaip.
Iš tikro viskas priklauso nuo to,
kurioje aplinkoje žmogus randasi didelę dienos dalį,
kaip „išorėje“ taip ir mintyse – „viduje“.

Dabar galime geriau suprasti Torą:
„Ir pakilo Egipte naujas karalius, kuris nepažino Josefo“.
Iš tikro „Josefas“ yra „teisuolis“,
t.y. aplika, mintys, vedantys žmogų į „kūrimo tikslą“.

„Egipto karalius“ – faraonas simbolizuoja žmogaus egoizmą,
ir tai yra aplinka, nukreipianti žmogų nuo šio tikslo.
Tai reiškia, kad kai žmogus „nukrenta“ į „faraono“ valdžią,
jis užmiršta, kas buvo pas jį anksčiau,
t.y. į kokią „šventumo pakopą“ jis buvo pakilęs.
Todėl išminčiai perspėja:
„Netikėk savimi (kad nenukrisi) iki mirties dienos“ (Talmudas, Brachot).

Parašyta: „Ir pavergė egiptiečiai Izraelio sūnus sunkiais darbais.“
Aiškina išminčiai, kad egiptiečiai Izraelio sūnums sukeitė „moteriškus darbus“ su „vyriškais darbais“ (Talmudas, Sota).
Vidiniu Toros supratimu „vyriški darbai“ reiškia „sąlygojimą“ (atidavimą),
„moteriški darbai“ reiškia „gavimą“.

Todėl, kai žmogus nori dirbti „vyrišką darbą“,
t.y. vykdyti Torą ir priedermes, bei daryti „gerus darbus“,
ateina blogio instinktas, t.y. „faraonas“, esantis žmoguje,
ir sako, ką čia darai?
Juk pagal viso pasaulio „logiką“,
reikia rūpintis tik savo egoizmu, tik savo siaura, ribota gerove!
Todėl žmogaus „vyrišką“, sąlygojimo norą „Egiptas“ paverčia „moteriškais“, egoistiniais siekiais.
Ir „vyrišką“ tobulumo pajautimą pakeičia „moterišku“ trūkumų ir netobulumo matymu...

Ir atvirkščiai, kai žmogus turi jausti šventinį, subtilų „moterišką“ džiaugsmą,
ateina, „faraono“ siųstas, „vyriškas“ racionalumas ir sako:
Ko čia džiaugtis?
Iš tikro „blogio instinktas“ įveda žmogų į perdėto racionalumo sukeltą, liūdesį, depresiją ir beviltiškumą.
Todėl Tora pataria žmogui kiek galima apsiriboti nuo aplinkos, sukeičiančios „vyriškus“ ir „moteriškus“ siekius, išvedančius žmogų iš teisingo balanso.

Parašyta: „Ir štai Izraelio sūnų, einančių į Egiptą, vardai, kurie įėjo su Jakovu“ (Šmot 1 – 1).

Šventasis Ari sako:
„Izraelio „nusileidimas” į Egiptą, tai užuominą į kūdikį (vaisių),
kol jis dar yra mamos pilve, t.y. „Egipte”.
Taip galima paaiškinti:
„Štai Izrelio sūnų …vardai”, tai – „sielos jėgos” (Likutei Tora ps.121).
Pamėginkime suprasti,
kokią užuominą mums pateikia šventasis Ari
Ką reiškia sielos „nusileidimas“ į „neskaidrų“ kūną,
vadinamą „Egiptu“?

Parašyta: „Štai... vardai“.
Pagal Ari „vardai“ – tai „sielos jėgos“,
daug „vardų“ – daug „sielos jėgų“.
Dvasiniame darbe žmogus turi žinoti,
kad kai jis nori „pagimdyti“ naują aspektą, idėją, suvokimą,
jis turi jį „apvilkti“ į „neskaidrų“ kūną, t.y. į „veiksmą“.
Tai reiškia, kad kiekviena nauja mintis ir idėja neturi pasilikti tik abstrakčioje formoje.
Kaip apie tai parašyta (Avot 3 – 9):
„Pas kiekvieną, pas kurį išmintis yra didesnė už veiksmus, išmintis neišsilaiko“.
Todėl Tora nurodo, kaip „vardai“ – „sielos jėgos“, kurios nusileidžia į „kūną“.

Pirmiausia nusileidžia „Jakovas“,
t.y. „maža būsena“,
kol jis pakyla į „didelę būseną“ – Izraelį.
Ir tada visi žmogaus veiksmai tampa „Izra El“ (tieiai į Kūrėją).

Taip pat jau žinome, kad Toros parašymas viena ar kita forma atskleidžia mums dvasinio darbo ypatybes.
Iškyla klausimas, kodėl parašyta: „einančių“ dabartyje,
nors reikėjo parašyti būtuoju laiku?
Iš tikro Tora kalba su mumis esamuoju laiku, būtent dabar,
o ne apie kadaise buvusią istoriją.
Taip pat žinome, kad kartais yra labai sunku „pagimdyti“,
t.y. „apvilkti“ idėjas į veiksmą.
Tam reikia ypatingų, stiprių jėgų,
t.y. tos „jėgos“ turi ateiti iš „absoliutaus tobulumo“.
Į tai Tora mums duoda užuominą žodžiu:
„Ir šai“ (ואלה, t.y. žodžio „ir štai“ (ve ele) gematrija yra 42.

(Skaičius 42 r odo į „absoliutų tobulumą“, o žinanatiems daugiau,
tai – nuoroda į tris parcufus,
esančius virš pasaulio Adam Kadmon „tabūro“,
t.y. parcufus, esančius „cimcum alefe“,
kurie nieko nepaisydami „pramuša“ mūsų realybę, t.y. „cimcum betą“.)

Dvasiniame darbe tai reiškia, kad reikia susirišti su „dideliu dalyku“,
ir iš ten galima „pasisemti“ ypatingų jėgų.
Iš tikro Tora pataria žmogui, prieš „pagimdant“ idėją veiksmu,
paruošti, „pripildyti“ ją visais „70 vardų“, tiek Izraelio sūnų nusileido į Egiptą.
Todėl Tora perduoda mums žinią,
kad mūsų sielos vidinės jėgos yra labai stiprios,
galinčios „pagimdyti“ idėją veiksmu,
tik reikia jas tinkamai „mobilizuoti“ ir „realizuoti“.