kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • והמשכלים יזהרו כזהר הרקיע ומצדיקי הרבים ככוכבים לעולם ועד. דניאל יב' – ג'. זוהר, נשא, רעיא מהימנא, הסוטה Ir protingi švytės, kaip (זוהר Zohar) švytėjimas dangaus skliaute, o pateisinantys daugumą, per amžius. (Danielis 12 – 3)

התבוננות שבועית פרשת בשלח  

Savaitinė įžvalga Toros daliai Bešalach

pagal mokyklą Hasulam, vad. ravo Adam Sinaj

 
 
 

1. Nueik į atvirą aikštę ar stadioną ir įsitikink, kad artimiausiu dešimties metrų atstumu nėra jokių kliūčių. 2. Užsirišk akis ir iš visų jėgų bėk dešimties metrų atstumą, iki savo nustatytos vietos. Jei tu vienas, užsirišk virvelę, kad pajustum, kai atbėgsi. 3. Atkreipk dėmesį į tai, kad tu bijai, nors tau visiškai aišku, kad kelyje visai nėra jokios kliūties. Iš tikro, kodėl tu bijai akivaizdaus dalyko? 4. Bėk antrą ir trečią kartą, taip, kad visiškai išsivaduotum iš savo baimės. Kartok sau visą laiką: kelyje visai nėra jokių kliūčių – visos kliūtys tik mano galvoje ir vaizduotėje. 5. Dabar šio jausmo atmosferoje, pagalvok ir pasakyk sau: visai nesvarbu ką apie mane galvoja ir kalba, svarbiausi yra „tiesa“. Pasistenk pamatyti ir pajusti, kad kitų žmonių mintys apie tave visai nesudaro tau „kliūčių“, jei tu vykdai „tiesą“. 6. Iškart po šio „išsilaisvinimo“ atlik kokį tai dvasinį – sąlygojimo darbą, geriausia kokią naujovę, kurios anksčiau tu negalėjai atlikti dėl „įsivaizduojamų“ kliūčių. 7. Pajusk, kad pradžioje yra labai sunku, tai būtent „tremties“ (galuto) pajautimas, tačiau visada prisimink savo „bėgimą“ užrištomis akimis. Prisimink: visai nesvarbu, ką galvoja apie tave, jei tu vykdai „tiesą“. 8. Dabar pasistenk pamatyti, kad yra Kūrėjas, kuris myli mus, ir nors tai akivaizdžiai nesimato, tačiau, einant tikėjimo keliu, tai galima „pajusti“. 9. Užsirišk savo „materialias“ akis ir savo „materialią – racionalią“ sąmonę ir „bėk“ „tikėjimo keliu“ Kūrėju link. Patartina visa tai atlikti su draugu, drauge prisimenant, kad šiame „kelyje“ nėra jokių kliūčių, visos kliūtys yra tik mūsų vaizduotėje. 10. Pavyko pasiekti tikslą? Neužmiršk to papasakoti ir padėti kiekvienam norinčiam.

Uždaryti užduotį




Parašyta: „Ir kai išsiuntė faraonas (Izraelio) tautą, Kūrėjas nevedė jos tiesai į Palestinos žemę, nes tai yra artimesnis kelias.
Tačiau pasakė Kūrėjas, kad nepasigailėtų (Izraelio) tauta,
pamačiusi karą ir nesugrįžtų atgal į Egiptą (Šmot 13 – 17).


Šios savaitinės Toros dalies dvasinis vidinis pagrindas:
„Kova žmogaus viduje, einant dvasiniu keliu“.
Parašyta Zohare:
„Kai yra metamas akmuo į puolantį šunį,
šuo kanda pirmą, arčiausiai stovintį žmogų“ (Zohar, Bešalach).
Zoharas sako, kad šuo simbolizuoja žmoguje esantį „egoizmą“,
lojantį kaip šuo, ir sakantį:
„Duok man šį pasaulį, ir duok man pasaulį, kuris ateis“.
Iš tikro, kai žmogus „meta“ akmenį į savo „egoizmą“,
(žodis „akmuo“ אבן „even“ yra, nuo šaknies „avana“ – „supratimas“)
jis, „egoizmas“ kanda į pirmą pasitaikiusį žmogų,
tai reiškia į pirmą žmogaus savybę.


„Egoizmas“ pirmiausiai sako žmogui:
Žinok, kad tavo draugai yra netvarkoje.
Paskui sako:
Tavo mokytojas netvarkoje.
Ir galiausiai sako:
Pats Kūrėjas yra „netvarkoj“.
Žmogui yra labai sunku suvaldyti savo „šunį“...


Parašyta: „Pašaukė (faraonas) Moše ir Aroną naktį ir pasakė pakilkite ir išeikite iš mano tautos“ (Šemot 12 – 31).


Čia iškyla klausimas:
Kodėl faraonas, sutikęs, kad Izraelis išeitų iš Egipto, iškart pradeda jį vytis?
Jau jau sakėme, kad „faraonas“ simbolizuoja žmogaus „egoizmą“,
ir kai žmogus nori išeiti iš savo „Egipto“,
faraonas gauna dešimt bausmių.


Iš tikro mūsų vidiniam „faraonui“ yra labai sunku priimti šias bausmes.
Kodėl?
Sako mums išminčiai, kad mes labai mylime savo „egoizmą“, t.y. savo „faraoną“.
Ir kai po paskutinės bausmės, faraonas praranda savo „pirmagimį“ – viską,
kas jam buvo brangiausia, žmogus jaučiasi visiškai „tuščias“.


Iš tikro žmogus galvoja, kad viskas, kas anksčiau buvo brangu,
kas suteikdavo jam malonumą, dabar „mirė“.
Ši „netektis“ yra labai skausminga...
Todėl žmogus, eidamas Kūrėjo keliu, turi tai suprasti, kaip „gydymą“.
Žinome, kad kiekvienas „gydymas“ yra skausmingas,
nors tik jis galiausiai sąlygoja „sveikatą“ ir „gyvenimą“.


Iš tikro mūsų „egoizmas“ gali tik laikinai „sutikti“ su „gydymu“,
t.y. „faraonas“ jaučia tik esamąjį laiką, tik dabar,
ir kai pavojus jo esybei praeina, egoizmas vėl sugrįžta prie „savo vėmalų“.
Todėl žmogus turi būti labai budrus ir visada turėti paruoštą „apynasrį“ faraonui.


Tačiau, dar reikia paklausti, kodėl Kūrėjas padarė taip, kad būtų labai sunku kovoti su savo egoizmu?
Ravas Baruchas Ašlagas savo straipsniuose rašo,
kad tai vienintelis būdas „sustiprinti“ savo tikėjimą.
Kaip jau sakėme, kad „faraoną“ reikia priimti, kaip „trenerį“,
kurio tikslas tik „sustiprinti“ žmogaus ėjimą į pasirinktą tikslą.
Ir jokiu būdu negalima priimti „faraono“, kaip „karaliaus“...
Baal Sulamas perspėja, kad nereikia pačiam „kviestis“ šio „trenerio“.
Iš tikro „faraonas“ visada „ateina“ nekviestas, ir jį priimti „su gera veido išraiška“...


Todėl išeina, kad „faraonas“, pats to nesuprasdamas, vijosi Izraelio sūnus tik tam,
kad suteikti jiems galimybę sustiprinti tikėjumą į pasaulio Kūrėją.
Iš tikro faraonas suteikė progą Izraelio sūnums kreiptis į Pasaulio Kūrėją,
t.y. „pereiti“ per Raudonąją jūrą ir „įeiti“ į naują kokybę,
ir dar kartą įsitikinti Kūrėjo „išgelbėjimu“.


Parašyta: „Ir kai pakeldavo Moše savo ranką, nugalėdavo Izraelis, ir kai nuleisdavo ranką, nugalėdavo Amalekas“ (Šemot 17 – 11).


Išminčiai Mišnoje „Roš Ašana“ klausia:
„Argi Moše rankos vykdo karą?“
Ir atsako:
„Visą tą laiką, kai Izraelis žiūrėdavo į „viršų“ (į Dangų, į Kūrėją) jis visada laimėdavo“.


Rankos turi „ypatingą“ savybę, t.y. jas galima pakelti virš žmogaus „galvos“.
Tai simbolizuoja, kad žmogus gali eiti virš savo „įprastos“ logikos.
Iš tikro karas su Amaleku, tai karas su žmogaus „abejonėmis“,
taip pat žodžio „Amalek“ gematrija lygi žodžio „safek“ (abejonė) gematrijai.
Tačiau pažiūrėjus giliau, tai „karas“ir „priešprieša“ tarp „mokslo“ ir „tikėjimo“.
Mokslo pagrindas yra „abejonės“, kurios gimdo kitas „abejones“, ir taip be galo...


Iš tikro į pakopą „adam“ (žmogus) galima ateiti tik tikėjimo keliu.
Tai reiškia, kad abejones galima nugalėti tik tvirtais, nepajudinamais postulatais.
Tvirta ir nepajudinama aksioma, einančiam Toros keliu, yra „tikėjimas“.
Šis tikėjimas yra apibrėžiamas dviem absoliučiais teiginiais:
1. Kūrėjas yra geras ir darantis gerumą.
2. Kūrėjas nori, kad visi kūriniai ateitų prie tobuliaisio santykio su Juo – prie meilės.


Todėl Tora sako:
„Kai pakeldavo Moše ranką“,
„Pakelti“ reiškia kreiptis į Kūrėjo „didumą“,
„Nugalėdavo Izraelis“.


Iš tikro Kūrėjo „didumas“ priklauso nuo to,
ar žmogus gali nugalėti savo „abejones“.
Žinome, kad žmogaus gyvenimas yra pilnas abejonių ir neužtikrintumo,
t.y. žmogus nepasitiki dėl savo sveikatos, dėl šeimos, visuomenės, ar šalies gerbūvio...
Praktiškai kiekvienas dalykas turi savo abejonių „dalį“.


Todėl ar tikėjimo „postulatai“ turi „išspręsti“ visas žmogaus „dalines“ abejones?
Aišku, kad ne.
Tikėjimas Kūrėjo gerumu ir meile turi turėti „bendrą perspektyvą“.
Kaip sako Baal Sulamas:
„Kiekvienas „atskiras atvejis“ turi neigiamą pobūdį,
ir kiekvienas „bendrumas“ yra teigiamas.
Taip pat ir išminčiai sako:
„Nerodyk kvailiui dar tik įpusėto darbo“...


Iš tikro Tora mus moko, kad kai Izraelis žiūri „į viršų“ iš Kūrėjo „didumo“ pozicijos,
tada dingsta visos abejones ir „laimi Izraelis“, t.y. žmogus, einantis į Kūrėją
Tai reiškia, kad tada yra laimimas karas su „Amaleku“ – „abejonėmis“.
Tačiau, jei Izraelis nori išspręsti visas problemas tų problemų lygyje,
„mokslišku – žemišku“ būdu,
tada abejones tik „didėja“,
kol galausiai – „laimi Amalekas“...