• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

MOKINIAI

Pirma dalis

Ravas Moše Baruchas Lembergeris

Baal aSulamo padėjėjas ir mokinys

Mūsų mokytojas Baal aSulamas davė rabi Moše Baruchui užduotį – kiekvieną naktį pažadinti jį pirmą valandą po vidurnakčio.

Rabi Moše Baruchas buvo visiškai save anuliavęs prieš Baal aSulamą, todėl stengėsi įvykdyti šią užduotį iš visų jėgų.

Ravo Moše sūnus rabi Azriel Chaim pasakojo:

„Daugybę kartų tėvas, užbaigęs savo darbus, grįždavo namo vienuoliktą valandą vakaro.

Laiko jam likdavo labai mažai, nes dvyliktą valandą turėdavo keltis ir skubėti į mokytojo namus, o eiti reikėdavo valandą laiko.

Tačiau nežiūrint į tai, mano tėvas pirmiausiai pusę valandos mokydavosi su manimi Gmaros, kad įsitikintų, jog mokausi teisingai.

Pusė dvylikos priguldavo pusvalandžiui, tačiau dėl didžiulio atsakomybės jausmo dažniausiai atsikeldavo anksčiau ir klausdavo, ar jau yra dvylika...

Lygiai dvyliktą valandą keldavosi ir išeidavo Givat Šaulio rajono link.

Jis su didžiausiu atsidavimu, nežiūrint visokių sunkumų, kelis dešimtmečius vykdė savo misiją.

Tada dar nebuvo transporto bei asfaltuotų kelių, todėl tekdavo eiti žvyrkeliais, kuriais naktimis klaidžiojo pavojingi laukiniai šunys.

Tačiau jo nesustabdė niekas: nei vėjuotos žiemos naktys, kuomet siautėdavo lietūs ir kaustantis šaltis, nei karštos vasaros naktys.

Tačiau reikia pasakyti, kad jam niekada taip ir neteko pažadinti savo mokytojo, nes visada, kai atvykdavo į Givat Šaulį, Baal aSulamas jau sėdėdavo prie savo knygų....

Tačiau galėdavo bent jau paruošti jam puodelį kavos.

Po to grįždavo namo ir mokindavosi iki ryto”.

Ravas Abrahamas Aškenazi pasakojo:

„Kartą vienas ėjau į pamoką pas savo mokytoją Baal aSulamą. Buvo pirma valanda nakties, oras buvo labai audringas ir lietingas, o visas Givat Šaulio rajonas skendėjo rūke.

Labai skubėjau, nes visa siela norėjau kuo greičiau susitikti savo mokytoją.

Staiga tolumoje rūke išvydau kažką einant.

Nusistebėjau pats sau:

„Kas galėtų klaidžioti Givat Šaulio gatvėmis tokiu metu?”

Ir kai šis prisiartino, pamačiau, kad tai rabi Moše Baruchas Lembergeris, grįžtantis iš mokytojo Baal aSulamo namų, kaip ir kasdien, paruošęs savo mokytojui puodelį kavos ...”

Sielos šokis prieš pasaulio Karalių

Daugybę kartų, džiaugsmo ir linksmumo akimirkomis, Baal aSulamas duodavo nurodymą bendruomenei šokti.

O tam, kad galėtų šokti, žmogui reikalingas sielos pakilimas, ypač, kai kalbama apie žmones, kurie dirba Kūrėjo darbą.

Tai yra, apie tuos, kurie daro sau aštrią kritiką ir kasdien atlieka gilų savęs vertinimą, kiek jie pasistūmėjo pirmyn tikėjime Kūrėju ir Jo valdymu.

Tikėjimas Kūrėju – tai nėra tik gražūs ir tušti žodžiai.

Tikėjimas Kūrėju nereiškia nuo ryto iki vakaro paviršutiniškai sakyti „Palaimintas Kūrėjas”.

Tikėjimas Kūrėju yra tai, kad žmogus elgiasi, kalba ir galvoja būtent taip, kaip elgtųsi, jei Karalių Karalius būtų atsivėręs pasaulyje visiškai aiškiai.

Ir juo labiau, ne mažiau, nei jis elgtųsi prieš iškilų kartos žmogų, kaip yra rabi Jochanano ben Zakai pasakymas:

„Tebus jūsų dangaus baimė tokia, kaip žmogaus baimė“.

Ir jei žmogus atliks savyje šios savybės patikrinimą, jis pamatys, kaip stipriai jis nutolęs nuo tikėjimo Kūrėju.

Tačiau didžioji dalis žmonių iš vis nenori atlikti šios savianalizės, ir tai jų visai nedomina, nes jiems rūpi tik ramus jų gyvenimas.

Ir kai šie dirbantys Kūrėjui turi pereiti prie šokio, jiems tai kainuoja labai daug pastangų.

Tačiau nežiūrint į tai, jų šokis trykšdavo džiaugsmu.

O iš visų mokinių labiausiai pasižymėjo vienas – rabi Baruchas Moše Lembergeris.

Šokis tarsi buvo jo dalis.

Kai jis šokdavo, atrodydavo, kad jo kūnas išnykdavo, ir likdavo tik siela, trokštanti susijungti su savo Šaknimi.

Jam nereikėjo, kad šalia būtų kitų su juo šokančių žmonių, jis galėjo šokti visiškai vienas.

Ir kalba eina ne apie dešimt ar dvidešimt minučių, o apie keturias valandas šokio!

Ne veltui apie jį pasakė rabi Icchakas Agasi, kad tai buvo Kūrėjo darbininkas, pasiekęs tokias aukštas pakopas, kaip Baal Šem Tovo kartoje.

Nepriteklius

Tuo metu Jeruzalėje buvo įtampos ir nepritekliaus laikas, tiesiog visai nebūdavo ką valgyti.

Rabi Moše Barucho sūnus Azrielis Chaimas Lembergeris pasakojo:

„Kartą į mūsų namus atėjo mano dėdė ir su didžiule neviltimi ėmė šaukti mano motinai:

„Kodėl tu leidi jam eiti pas ravą, juk jis neparneša namo jokio uždarbio ir vaikai neturi ką valgyti?!“

Rabi Moše Baruchas mėgdavo pajuokauti, kad per Šabato vakarienę, kai būdavo valgoma paukštiena, jie turėdavo uždaryti langus, mat buvo tokiame skurde, jog bijojo, kad paukštis neišskristų...“.

Rabi Moše namuose buvo didžiulis nepriteklius.

Ravas buvo visiškai pasinėręs į dvasinius dalykus, taip pat buvo užsiėmęs knygų rašymo darbais.

Jis buvo visą save atidavęs Baal aSulamui.

Pinigų šiek tiek uždirbdavo iš prekybos vynu, tačiau visus pinigus, kuriuos gaudavo, nešdavo savo mokytojui.

Taip pat nešdavo jam maistą, nors jo paties namuose taip pat buvo didžiulis trūkumas.

Visiškas atsidavimas

Ravas Pinchas Brandvainas pasakojo:

„Ravas Baruchas Moše pardavė savo dalį, kurią turėjo autobusų bendrovėje, taip pat atsisakė savo kitų verslų, pardavė daug daiktų iš namų ir visa tai tam, kad aprūpintų savo mokytoją ir padėtų jam išspausdinti Zoharo knygas.

Kai per šventes būdavo parduodama teisė skaityti Torą, ravas Baruchas Moše mokėdavo už tai milžiniškas sumas, kurios dabar prilygtų pusei milijono šekelių.

Nežiūrint į tai, kad jo namuose nebūdavo ko valgyti.

Ir tam, kad sumokėtų tai, ką įsipareigojo, imdavo paskolas ir tapo skolininku visam gyvenimui – kad tik galėtų apmokėti savo mokytojo knygų išleidimą.

Taip pat ir du savo sūnus rabi Zalmaną ir rabi Azriel Chaimą siųsdavo padėti ir patarnauti Baal aSulamui viskuo, kas jam buvo reikalinga.

Ravas Azrielis Chaimas pasakojo, jog kartą Baal aSulamas jam pasakė:

„Ar pasikalbi (apie dvasinius dalykus) su savo tėvu? Jis visai negalvoja apie savo poreikius!“

Tai reiškia, jis visai negalvoja apie norą gauti sau, jam rūpi tik artimo poreikiai.

Jo sūnus rabi Azriel Chaim pasakojo:

„Mano tėvo beveik nebūdavo namuose – didžiąją laiko dalį jis praleisdavo pas Baal aSulamą.

O kai pareidavo dieną namo, užsiimdavo tik mokymusi, kad jo buvimas namuose būtų tik laikinas.

Netgi Šabato vakarienę valgydavo paskubomis, ir skubėdavo į Givat Šaulį, kur gyveno jo mokytojas.

Kai ten nuvykdavo, Baal aSulamas skaitydavo Torą“.

Visiškas anuliavimasis prieš mokytoją

Rabi Moše Baruchas ieškojo nupirkti Sukot šventei „arba minim“ („arba minim“ – tai keturių augalų rūšių priedermė, atliekama Sukot šventės metu), ir tam skyrė nemažą sumą pinigų.

Prekeiviai specialiai jam palikdavo patį geriausią etrogą (etrogas – tai citrusinis vaisius, panašus į citriną), kainuojantį tris šimtus dolerių ir daugiau.

Tačiau nežiūrint į tai, kad už savo etrogą sumokėdavo didžiulius pinigus, pirmąją Sukot šventės dieną, būdamas pas Baal aSulamą, palaiminimą sakydavo ne savo, bet mokytojo etrogui.

Kai pas Baal aSulamą asmeniniams pokalbiams ateidavo mokiniai arba kiti žmonės, kurie nebuvo jo mokiniai, Baal aSulamas neprašydavo, jog rabi Moše Baruchas išeitų iš kambario.

Šis buvo tiek anuliavęs save ir bet kokią savo nuomonę prieš mokytoją, kad atrodė, jog jo iš vis net nebuvo...

Po kurio laiko Baal aSulamas grįžo gyventi į Tel Avivą.

Rabi Moše būdavo pas jį visą laiką.

Tačiau Baal aSulamas liepė jam tęsti savo prekybą vynu.

Ir kadangi vyno daugiausiai būdavo parduodama penktadieniais, rabi Moše Baruchas penktadienį išvykdavo iš Baal aSulamo namų į Jeruzalę.

Dirbdavo savo parduotuvėje visą dieną, todėl tekdavo pasilikti čia ir Šabatui.

Ir nors labai norėjo per Šabatą būti pas savo mokytoją, tačiau su meile vykdė jo paliepimą – dar ir dėl to, kad galėtų finansiškai prisidėti prie knygų išleidimo.

Ravas Azrielis Chaim Lembergeris pasakojo:

„Kartą prie manęs priėjo Baal aSulamo sesers vyras rabi Izaak Verdiger ir tarė man:

„Aš taip stebiuosi tavo tėvu!

Jis visą laiką praleidžia pas Baal aSulamą, tačiau kiekvieną sykį įeidamas pas jį, susitvarko rūbus ir barzdą, lyg užeitų pimą kartą...“.

Dar pasakojo ravas Azrielis Chaim Lembergeris:

„Mano motina prašydavo, jog mano tėvas, nuėjęs pas Baal aSulamą, paminėtų jam kokį nors ligonį (kad Baal aSulamas už jį pasimelstų).

O po to klausdavo:

„Ar pasakei apie jį mokytojui?“

Šis nesmagiai gūžtelėdavo pečiais ir atsakydavo:

„Negaliu kada tik panorėjęs kalbėtis su mokytoju apie ligonį...“.

Meilė tarp draugų

Rabi Miler pasakojo:

„Kartą tarp rabi Icchako Agasi ir tarp rabi Moše Barucho Lembergerio įvyko ginčas dėl mokymosi dalykų.

Ginčas buvo labai aštrus.

Galiausiai abu išsiskirstė po namus, taip ir nepasiekę sutarimo.

Buvo jau vėlus metas ir rabi Icchakas netrukus nuėjo miegoti.

Staiga, vidury nakties, jis išgirdo beldimą į duris.

Jis apsimiegojęs nuėjo atidaryti durų – čia stovėjo rabi Moše Baruchas.

„Tu teisus“ – pasakė jis...

Rabi Icchakas pakvietė jį užeiti ir abu draugiškai sėdėjo ir mokėsi iki pat ryto.

Baal aSulamas kartą pasakė savo sūnui ravui Baruchui:

„Parašyta traktate Avot: Kiekvieno, kurio dvasia patinka žmonėms, to dvasia patinka ir Kūrėjui. Ir jei tu nori sužinoti, ar patinki Kūrėjui, pažiūrėk, ar patinki rabi Moše Baruchui Lembergeriui“.

Įvairiausių susitikimų vieta, kurie vykdavo ne Mokymo namuose, buvo ankštuose rabi Moše Barucho namuose.

Kai Baal aSulamas buvo užsienyje, jie naktimis iki pat ryto mokydavosi pas ravą Moše Baruchą Lembergerį.

Ten buvo tik maža virtuvėlė ir vienas kambarys: kambaryje miegojo namiškiai, o jie mokėsi virtuvėje.

Tačiau nežiūrint šių nepatogumų ir ankštumo (o gal kaip tik dėl jų), tarp mokinių buvo begalinio draugiškumo ir meilės atmosfera.

Svarbiausia – vidus

Ravo Moše Barucho sūnus rabi Zalmanas pasakojo:

„Kartą po maldos prie manęs priėjo tėvas ir paklausė, kodėl maldos metu aš taip energingai judu.

Jis nepakentė per didelio išorinių dalykų akcentavimo ir tvirtino, kad reikia kur kas didesnį dėmesį kreiptį į vidinius dalykus ir jų intenciją.

Ravas Baruchas apie tai pasakė:

„Nežiūrėk į ąsotį, o tik į tai, kas yra jo viduje“.

Tai kalba apie patį žmogų – pavyzdžiui, jeigu jis meldžiasi su dideliu užsidegimu, jis turi išsiaiškinti, kokia to priežastis.

Visa tai reikalinga tam, kuris nori dirbti su intencija. O tam, kuriam to nereikia, geriau pasilikti su ąsočiu“.

Kartą rabi Moše Baruchas atėjo į Maldos namus ieškoti savo sūnaus.

Ten buvo vienas žmogus, kuris prižiūrėjo vaikus, kad jie melstųsi teisingai.

Jis pamatė rabi Moše Baruchą ir pagalvojo, kad šis atėjo patikrinti, ar tinkamai meldžiasi jo sūnus.

Todėl priėjo prie rabi Moše ir pasakė jog jam nėra ko rūpintis, nes vaikas meldžiasi puikiai.

Rabi Moše iškart atsakė jam:

„Iš kur tu žinai, kad vaikas meldžiasi puikiai, argi tu gali matyti, kas jo širdyje?“

Tai vėlgi parodo, jog rabi Moše Baruchui rūpėjo vidinė, o ne išorinė pusė.

„Kur nuėjo tavo mylimasis“ (Giesmių giesmė 6:1)

1954 metais pasaulį užliejo tamsa – mirė Kūrėjo žmogus Baal aSulamas.

Ravas Baruchas sakė:

„Tai mums, visiems mokiniams, buvo didžiulis skausmas ir didžiulė netektis.

Bet labiausiai tai paveikė rabi Moše Baruchą – jis pastoviai šnibždėjo Zoharo ištraukas, kurias mokėjo mintinai ir vis atsidusdavo.

Iki pat jo mirties dienos jis buvo kaip žmogus, nuo kurio buvo atplėšta tai, ką jis mylėjo labiausiai ir kuris negali rasti šio baisaus trūkumo užpildymo“.

Ravas Moše Baruchas Lembergeris mirė 1979 metais.

Antra dalis

Rabi Jehošua Aleksander Sander Horovic – Baal aSulamo mokinys

Lyderis

Rabi Jehošua Horovic pasakojo, kaip jis pateko pas Baal aSulamą:

Tuo laikotariu Izraelio rabinas buvo rabi Mordechai iš Rachamstrivkos, ravo Nachum iš Černobylio anūkas.

Rabi Mordechajus, keliaudamas prie Raudų sienos, buvo užpultas ir mirtinai sužeistas arabų.

Kai jis dar gulėjo mirties patale, pas jį užėjo rabi Jehošua, kuris ieškojo mokytojo ir pasakė:

„Surask man mokytoją“.

Rabi Mordechajus labai susijaudino, nes suprato užuominą, pažvelgė į jį skvarbiu žvilgsniu ir tarė:

„Pas mane jau pavėlavai, bet netrukus tu turėsi mokytoją“.

Ir iš tiesų, po kurio laiko rabi Jehošua sutiko mokytoją Baal aSulamą.

Tai įvyko ješivoje „Chajei olam“, Jeruzalėje, kur jis pastebėjo šį išskirtinį žmogų.

Jo nepaprastai aukštas dvasinis lygis buvo pastebimas kiekviename jo veiksme.

Jis su didžiuliu įsigilinimu mokėsi švento Ari raštus ir Zoharą, visas susikoncentravęs į dalykų vidų.

Pasimokydavo keletą eilučių iš Ari, o paskui keletą valandų praleisdavo giliuose apmąstymuose.

Rabi Jehošua suprato, kad būtent apie šį žmogų kalbėjo rabi Mordechajus.

Vieną dieną jis sukaupė visą savo drąsą, priėjo prie Baal aSulamo ir paprašė, kad priimtų jį į mokinius.

Baal aSulamas atsakė, kad jeigu šis surinks grupę rimtų mokinių, tada galės pradėti mokytis.

Taip ir atsitiko: rabi Jehošua dėka susirinko pirmas Baal aSulamo mokinių branduolys – tai buvo žinomi ir svarbūs Jeruzalės žmonės.

Rabi Jehošua susijungė su savo mokytoju visa savo širdimi.

Kartu su grupe kitų mokinių keldavosi kiekvieną naktį ir eidavo pas savo mokytoją, į Jeruzalės senamiestį.

Kai Baal aSulamas persikėlė į Givat Šaulį, jis kasnakt žingsniuodavo ten – nepraeinamais keliais, lydimas neapsakomų pavojų, tiek iš arabų pusės, tiek dėl klaidžiojančių pavojingų laukinių šunų.

Tačiau tai jam nei kiek nerūpėjo, visą gyvenimą jį domino tik vienas dalykas – ryšys su Kūrėju.

Todėl jo niekas nesustabdė nuo susijungimo su savo mokytoju, kurio ryšys su Kūrėju buvo didžiausias, koks tik gali būti.

Apie tai, kaip Baal aSulamas vertino rabi Jehošua, galima spręsti iš Baal aSulamo laiško, kurį parašė jam iš Londono.

Savo laiške jis rašė:

„Aš vis tik galvoju, kad esi geriausias iš visų“.

Dar rašė:

„Netruks ateiti laikas, kai galėsime susitikti.

Negaišiu laiko laukdamas, kol ateisi pas mane, o pats iškart būsiu pas tave.

Nematau materialių dalykų, yra tik didžiulis meilės jausmas ir beribis šventumas širdies gilumoje.

O ką tau tereikės padaryti – tai tik priimti mane su meile.

Taip ir bus, ir tada visą kelią iš tavo namų į Givat Šaulį mane lydės meilės, išaukštinimo ir džiaugsmo jausmai“ .

(Baal aSulamo „Laiškuose“, 99-101 psl. galima paskaityti visą laišką, kuriame atsiskleidžia rabi Jehošua didumas).

Visiškas atsidavimas

Yra pasakojama, jog rabi Jehošua Horovic motina uždraudė jam keltis naktimis ir iki ryto mokytis pas Baal aSulamą.

Rabi Jehošua atsakė, kad jam būtinai reikia turėti mokytoją ir kad jis žino tik du tikrai vertus žmones pasaulyje: vienas yra Izraelyje ir tai Baal aSulamas, o kitas – rabi iš Belzo, yra užsienyje.

Ir jei ji neleidžia jam eiti pas Baal aSulamą, tai jam teks vykti į Lenkiją pas rabi iš Belzo, nežiūrint į tai, kad nuvykti ten labai sudėtinga.

Tai pasakęs, iš karto ėmė krautis daiktus...

Mama išsigando ir pasakė, jog iš tikrųjų mato, kad jis tam atsidavęs visa siela, todėl leidžia jam eiti pas Baal aSulamą...

Anuliavimasis

Po mokytojo Baal aSulamo mirties, rabi Jehošua tapo ravo Barucho mokiniu.

Ir nors rabi Jehošua buvo vienas iš pirmųjų Baal aSulamo mokinių ir pats buvo pasiekęs labai aukštas dvasines pakopas, tačiau jis „nulenkė galvą“ prieš ravą Baruchą Šalomą ir besąlygiškai prieš jį anuliavosi.

Jis dažnai atvykdavo į Bnei Braką mokytis kartu su Baal Sulamu.

O ravas Baruchas savo ruožtu kiekvieną savaitę atvykdavo pas rabi Jehošua į Jeruzalę, ir jo namuose vesdavo pamokas, taip pat kartu su juo mokydavosi dar keletą valandų.

Tarp jų užsimezgė labai artima, šventumu paremta draugystė.

Po rabi Jehošua mirties, ravas Icchakas Agasi apie jį pasakė:

„Rabi Jehošua pasiekė visą savo sielos pakopos dydį“.

Tai yra, ištaisė viską, ką turėjo ištaisyti šiame pasaulyje ir iškeliavo į amžiną pasaulį tyras ir laisvas nuo bet kokių egoistinės meilės apraiškų.

Rabi Jehošua paliko šį pasaulį 1972 metų 12 sivano mėnesio dieną.

Baal aSulamo mokinys rabi Moše Jair Vainštok

Mokytojo ir mokinio ryšys

Rabi Moše Jair Vainštok nuo pat jaunumės buvo žinomas dėl savo ypatingų gabumų ir begalinio darbštumo bei atkaklumo mokantis.

Jau nuo jaunų dienų jį patraukė šventas Zoharas ir Ari raštai – jis galėjo keletą valandų mintinai skaityti Zoharo ištraukas.

Jis buvo vienas svarbiausių mokinių „Chajei olam“ ješivoje, Jeruzalėje.

Kai Baal aSulamas atvyko į Jeruzalę, jis susipažino ir iškart susibičiuliavo su rabi Moše Jairu.

Jie nusprendė kartu mokytis kiekvieną naktį nuo pirmos nakties ir iki pat ryto.

Taip prasidėjo nuostabus ravo ir mokinio ryšys, paremtas tiesos keliu.

Šitaip kartu, kiekvieną naktį po aštuonias valandas, jie mokėsi šventą Zoharą ir Ari raštus.

Rabi Moše Jair Vainštok gyveno „Batei Varša“ rajone, tačiau nežiūrint didelio atstumo, jis kiekvieną naktį nenuilstamai keliaudavo į senamiestį.

Ir nors sulaukdavo didžiulio pasipriešinimo iš savo šeimos ir iš savo aplinkos, jis nenutraukė mokymosi su savo mokytoju Baal aSulamu.

Netgi tada, kai Baal aSulamas iš senamiesčio persikraustė į Givat Šaulio rajoną, rabi Moše Jairas kiekvieną naktį keliaudavo pėsčiomis iš „Batei Varša“ rajono į savo didžiojo mokytojo Mokymo namus.

Apie begalinę mokytojo Baal aSulamo meilę jam liudija nuostabūs laiškai, kuriuos mokytojas parašė rabi Moše Jairui, būdamas Londone.

Trys dienos

Kai mūsų mokytojas Baal aSulamas persikėlė į Bnei Braką, rabi Moše Jairas ir toliau, kaip įprastai, važinėjo pas Baal Sulamą.

Rabi Menachem Josef Vainštok pasakojo:

„Mano tėvas ir mano mokytojas rabi Moše Jair Vainštokas tuo laikotarpiu labai dažnai vykdavo į Bnei Braką, pas savo šventą mokytoją.

Kartą mano tėvas susiruošė pas Baal aSulamą į Bnei Braką ir pasiėmė mane kartu.

Tuo metu aš dar buvau jaunas vaikinas.

Tėvas užėjo pas Baal aSulamą į kambarį, o mane paliko laukti prie kambario durų.

Laukiau, kol mano tėvas išeis iš kambario, tačiau jis neišėjo tris ateinančias dienas.

Neturiu supratimo, ką jie veikė tas tris dienas.

Žinau tik tai, kad nemačiau savo tėvo visą tą laiką.

Mano laimei, rabanit manęs pagailo ir ji davė man pavalgyti ir kamputį, kur galėjau miegoti“.

„Kaip trykštantis šaltinis“

Rabi Moše Jairas per savo gyvenimą parašė aštuoniasdešimt keturias knygas, tiek atviros, tiek slaptos Toros temomis.

Jis buvo kaip „trykštantis šaltinis“.

Visas slaptos Toros žinias jis gavo būtent būdamas dideliame ryšyje ir susijungime su savo mokytoju Baal aSulamu.

Visą savo gyvenimą, jei norėdavo kažką pasakyti apie Baal aSulamą, tai kalbėdavo su didžiule baime ir pagarba.

Buvo aiškiai matyti, kad jis visas savo gyvenimo dienas gauna užpildymą būtent iš tos informacijos, tų žinių ir tų atsiminimų, kuriuos gavo būdamas šalia savo švento mokytojo.

Ir visas jo gyvenimo džiaugsmas išplaukė būtent iš šito nuostabaus laikotarpio.

Rabi Moše Jairas mirė 1982 metų devintą avo dieną.

Rabi Jehuda Brandvainas

Baal aSulamo mokinys

Rabi Jehuda Brandvainas kiekvieną naktį keldavosi mokintis švento Zoharo ir Ari raštų.

Likimas, tiksliau Kūrėjo valdymas, lėmė, kad tame pačiame name senamiestyje apsigyveno ir Baal aSulamas.

Todėl rabi Jehuda Brandvaino kelias į susijungimą ir ryšį su Baal aSulamu buvo trumpas.

Jis buvo vienu didžiausiu Baal aSulamo mokinių.

Prabėgus keliems metams jis tapo Baal aSulamo svainiu.

Mirus pirmai jo žmonai, rabi Šlomo Veksler dukrai, jis vedė Lėją, Baal aSulamo žmonos seserį. Baal aSulamas savo laiške rašė apie šias vestuves:

„Lėja netrukus ištekės. Jaunikis – didelis išminčius, mokytojas, rabi iš Stretino ir magidi iš Mezrič anūkas“.

Rabi Jehuda buvo labai artimas Baal aSulamui.

Iki tiek, kad net ravas Baruchas Šalomas yra pasakęs, kad tik iš tikrųjų du mokiniai pilnai suprato jo tėvo Baal aSulamo mokymą: pirmas buvo pats ravas Baruchas Šalomas, o kitas – rabi Jehuda Brandvainas.

Taip pat rabi Binjaminas Simkovski yra patvirtinęs, kad kartą jam Baal aSulamas pasakė, kad tik du jo mokiniai pilnai suprato jo mokymą ir tai yra jo sūnus ravas Baruchas Šalomas ir rabi Jehuda.

Todėl visai nenuostabu, kad Baal aSulamas siuntė rabi Jehudą skaityti paskaitų į Tel Avivą ir į Tveriją.

O kartą rabi Jehuda pasakė ravui Moše Baruchui Lembergeriui:

„Viską, ką rabi Chaimas Vitalis paliudijo apie šventą Ari, viską tą patį aš galiu paliudyti apie mokytoją Baal aSulamą“.

Šis pasakymas rodo didžiulį jo artumą Baal aSulamui.

Baisus nepriteklius

Ravo Jehuda Brandvaino namuose buvo didžiulis nepriteklius ir skurdas.

Ravas Efraimas Meincbergas pasakojo:

„Vieną rytą pas rabi Jehuda į spaustuvę (tai spaustuvė, kurią jis įkūrė būtent Baal aSulamo knygų spausdinimui) verkdama atėjo jo žmona.

Ji pasakė, kad namuose visiškai nėra ko valgyti, nėra nieko – nei duonos, nei pieno.

Kad vaikus į mokyklą išsiuntė nevalgiusius.

Ir kad ji pati jaučia didelį silpnumą, nes jau ilgas laikas, kaip ji nevalgiusi.

Rabi Jehuda atsiduso ir pasakė, kad neturi nei skatiko.

Ten buvo vienas žmogus, kuris girdėjo apie jų problemas.

Jis davė porą smulkių monetų, už kurias ravo Jehuda žmona nupirko gėrimo pavadinimu „Sus“, ir išėjo namo.

Rabi Baruchas Icchakas Meincbergas pasakojo:

„Baal aSulamo prašymu ravas Jehuda Brandvainas važiuodavo į Tveriją skaityti paskaitų.

Jis išvykdavo į Tveriją sekmadienį ir grįždavo ketvirtadienį.

Kartą rabi Jehuda grįžo į Jeruzalę penktadienį vakare ir atėjo pas mano tėvą į namus.

Jis sutiko mano tėvą su didžiule meile ir kažką pašnibždėjo jam į ausį.

Paskui tėvas mums papasakojo, jog ravas Jehuda jam pašnibždėjo, kad beveik visą savaitę Tverijoje jis praktiškai nieko nevalgė ir jau yra „ant ribos“.

Mano tėvas tučtuojau paruošė jam vaišes iš Šabatui pagaminto maisto.

Ravas Jehuda pavalgė ir iškart atsigavo.

Ir yra visiškai suprantama, kodėl atėjo pas mus, o ne į savo namus – juk jis žinojo, kad jo namuose nėra maisto...“.

1935 metais ravas Baruchas ir ravas Jehuda statė Chevrono policijos pastatą.

Tai darė tam, kad užsidirbtų pragyvenimui.

Nes tuo metu buvo ypatingai sunkus laikotarpis, ir tas, kas nedirbo, buvo pasmerktas pražūčiai.

O 1936 metais ravas Jehuda ir ravas Baruchas statė Mokymo namus Bnei Brake.

1943 metais rabi Jehuda Brandvainas persikėlė gyventi į Tel Avivą.

1946 metais į Tel Avivą persikėlė taip pat ir Baal Sulamas.

Ir vėl rabi Jehuda buvo šalia savo mokytojo.

Baal aSulamo raštų redagavimas

Ravas Jehuda Brandvainas labai daug ir su didele meile prisidėjo prie to, kad būtų užbaigtas Baal aSulamo komentaras „aSulam“.

Jis atliko korekcijas prieš spausdinimą ir po jo.

Jis taip pat labai daug prisidėjo ir prie ankstesnių knygų išleidimo: pavyzdžiui, redagavo knygas „Mokymas apie dešimt sfirot“ bei „Šventumo vartai“.

Šį darbą jis dirbo dieną naktį, dėdamas didžiules pastangas, kad pasauliui būtų atverta ši didžiulė šviesa ir tai darė su begaliniu atsidavimu mokytojui Baal aSulamui.

Rabi Jehuda Brandvainas, chasidų iš Stratino prašymu, tapo „admor iš Stratin“.

Tai buvo dar esant gyvam jo mokytojui Baal aSulamui.

Toje vietoje, kur jis gyveno, Tel Avive, buvo jo Mokymo namai ir taip pat mikve, kur pas savo mokytoją susirinkdavo Stratino chasidai.

Po to, kai mirė mokytojas Baal aSulamas, rabi Jehuda Brandvainas ėmėsi darbo prie komentarų, kurių nespėjo užbaigti Baal aSulamas.

1956 metais jis parengė komentarą „Maalot aSulam“.

Paskui 1959 metais paruošė komentarą „Tikunei aZohar“ ir jį atspausdino.

1960 metais pas jį atėjo ravas Aron Šemeš su pasiūlymu atspausdinti švento Ari raštus.

Rabi Jehuda atidėjo „Tikunei Zohar“, ir ėmėsi Ari raštų, jis sužymėjo ten visas vietas, kurios buvo paaiškintos Baal aSulamo raštuose.

Šį darbą darė iki 1966 metų.

Po to pradėjo rašyti antrą „Maalot aSulam“ dalį.

1968 rabi Jehuda Brandvainas grįžo į Jeruzalę ir ten tęsė komentaro „Maalot aSulam“ rašymą.

Tačiau nesuspėjo jo atspausdinti, nes mirė nuo širdies smūgio.

Jo sūnus rabi Abrahamas atspausdino šią knygą jau po rabi Jehuda mirties.

Ravas Jehuda Brandvainas savo įvade į knygą „Tikunei aZohar“ taip rašė:

„Kai šventas mūsų mokytojas rabi Jehuda aLevi Ašlagas užbaigė rašyti savo „aSulam“ komentarą knygai Zohar, buvo pasiruošęs toliau tęsti šį darbą ir parašyti komentarą knygai „Tikunim“.

Tačiau atsitiko taip, kad tuo metu sustiprėjo jo liga ir per 1954 metų Jom Kipurą jo siela pakilo į Dangų...

Ir aš nusprendžiau pradėti „Tikunei aZohar“ komentarą.

Didelę dalį „Tikunim“ įvado jau buvau paaiškinęs, kai išgirdau skundus, kad knyga Zohar su komentarais „aSulam“ vis dar nepilnai užbaigta, nes netgi tie Zoharo straipsniai, kurie pateikti „Naujajame Zohare“, nėra sutvarkyti iki galo.

Todėl nutraukiau savo „Tikunim“ komentaro rašymą ir ėmiausi šio darbo.

Pavadinau šį komentarą „Maalot aSulam“ („Laiptų pakopos“), nes visus paaiškinimus ir komentarus aš gavau iš Baal aSulamo ir knygos „aSulam“.

O aš – kaip tas, kuris lipa tomis „aSulam“ pakopomis, ir mano paties čia nėra nieko.

Vien tik tai, ką gavau iš savo švento mokytojo ir rabi Baal aSulamo per daugiau nei trisdešimt du metus, kuomet turėjau laimės jam padėti bei aptarnauti ir būti šalia jo visus tuos metus.

Rabi Jehuda Brandvainas paliko šį pasaulį 1968 metų 18-tą nisano mėnesio dieną. Tai buvo trečia Pesacho šventės „chol amoed“ (tarpšventinė) diena.

Rabi David Meincbergas – Baal aSulamo mokinys

Susijungimas su šventumu

Rabi Šmuel Meincbergas pasakojo: Jeruzalėje esanti „Chajei olam“ ješiva buvo didžiausia tų laikų ješiva.

Šioje ješivoje mokėsi ir mano tėvas rabi.

Mano tėvas buvo gerai žinomas Jeruzalėje – jis buvo šventų judėjų rabi Moše Lelov ir „Ateret Cvi“ anūkas.

Be to, jis garsėjo kaip ypatingai nuovokus ir jei kažkam iškildavo,

pavyzdžiui, santarvės šeimoje problema,

kviesdavo mano tėvą, kad jis sutvarkytų šį reikalą“.

Rabi Moše Jairas Vainštokas, kuris jau buvo stipriai prisirišęs prie mokytojo Baal aSulamo, atsivedė taip pat ir rabi Davidą Meincbergą.

Rabi Davidas lankė mūsų mokytojo pamokas su didžiuliu atsidavimu.

Jis atvykdavo pas Baal aSulamą pirmą valandą nakties,

po rytinės maldos eidavo į ješivą „Chajei olam“,

kur mokydavosi iki pirmos valandos po vidurdienio.

Tada vėl eidavo pas Baal aSulamą ir vėl grįždavo į ješivą.

Namo sugrįždavo tik labai trumpam vakare.

Rabi Baruchas Icchakas Meincbergas pasakojo:

„Mano tėvas pasakojo, kad kai pirmą kartą pateko pas Baal aSulamą,

pasakė Baal aSulamui:

Yra parašyta, kad Kabalos reikia mokytis slaptai.

Baal aSulamas nuėjo, užtraukė kambario užuolaidas ir pasakė:

„Dabar jau gali mokytis...“.

Begalinė meilė

Ravas Šmuelis Meincbergas pasakojo:

„Mano tėvas ir mano mokytojas rabi Davidas tam tikru periodu gyveno Jeruzalėje.

Jis buvo labai prisirišęs prie savo mokytojo Baal aSulamo ir be galo jį mylėjo.

Nežiūrint į tai, kad mano mamos sveikata buvo labai silpna (tiek, kad netgi keletą metų jai teko praleisti ligoninėje), ir nežiūrint to, kad namuose buvo maži vaikai, kuriems reikėjo priežiūros, ypač kai jie susirgdavo, nebuvo tokios jėgos pasaulyje, kuri sulaikytų mano tėvą ir jis kiekvieną naktį antrą valandą neatsidurtų pas Baal aSulamą.

Netgi per Šabatą jis keliaudavo į Givat Šaulį.

Tai darydavo net du kartus: vieną kartą dieną, kitą kartą – per trečią trapezą (t.y. vakare).

Mano tėvas visą gyvenimą dirbo mokytojui su didžiausiu atsidavimu.

Ir taip pat mokytojas Baal aSulamas savo ruožtu labai mylėjo mano tėvą.

Šią didžiulę meilę savo mokytojui mano tėvas perdavė ir man.

Kartą, kai Baal aSulamo žmona gulėjo ligoninėje, budėjau jos palatoje valandų valandas, kad tik gydytojai matytų, jog jos šeima ja nuolat rūpinasi.

Vėliau Baal aSulamas man pasakė: „Esi geras vaikinas“ (čia rabi Šmuelio pasakojimo pabaiga).

Rabi Davidui Meincbergui teko patirti nemažai kentėjimų dėl to, kad buvo labai prisirišęs prie Baal aSulamo.

Kaip buvo minėta, jis dirbo mokytoju ješivoje „Chajei olam“.

Ir kai joje sužinojo, kad rabi Davidas kiekvieną naktį eina mokytis pas Baal aSulamą, kilo didžiulis nepasitenkinimas ir jį nušalino nuo pareigų.

Jų teigimu, jei jis naktį nemiega, dieną būna labai pavargęs ir negali tinkamai mokyti vaikų...

Ir tai tik vienas pavyzdys, kad rabi Davidui, o taip pat ir kitiems mokiniams teko patirti nemalonumų dėl savo atsidavimo mokytojui Baal aSulamui.

Rabi Zalmanas Lembergeris, kuris daugelį metų buvo Baal aSualmo padėjėjas, pasakojo:

„Kartą iš karto po maldos pas Baal aSulamą į Mokymo namus atvyko jo ištikimas mokinys rabi Davidas Meincbergas.

Jam reikėjo susitikti su Baal aSulamu dėl kažkokio klausimo.

Tačiau dėl tam tikrų priežasčių Baal aSulamas negalėjo su juo susitikti.

Rabi Davidas stovėjo ten ir laukė.

Tuo tarpu Baal aSulamui netgi prireikė kažkur nuvykti.

Kai jis grįžo, rabi Davidas vis dar tebelaukė.

Po kurio laiko Baal aSulamas pasakė savo padėjėjui, kad pakviestų rabi Davidą.

Tai buvo po aštuonių valandų laukimo...“.

Toliau pasakojo rabi Zalmanas:

„Mačiau kaip rabi Davidas įėjo į mūsų mokytojo kambarį ir pabuvo ten gal vieną minutę...

Ir išėjo iš jo visas švytintis, džiaugsmingu veidu...

Iš to galime pasimokyti, koks didelis buvo Baal aSulamo mokinių tikėjimas mokytojo didumu, kad verta buvo laukti aštuonias valandas dėl vienos minutės pokalbio“ (čia baigiasi rabi Zalmano pasakojimas).

Rabi Menachem Idelštein, kuris buvo rabi Davido Meincbergo šeimos narys, pasakojo:

„Kai rabi Davidas mokydavosi iš Baal aSualmo knygų, ir ateidavo svetimas žmogus, rabi Davidas pakeisdavo žodžius ir sakydavo žodžius, kurie nebuvo parašyti, ir taip, kol tas žmogus išeidavo“.

Paaiškinimas:

Tokiame rabi Davido elgesyje matyti begalinis didumas, kurį rabi Davidas jautė savo mokytojui.

Taip pat – kaip stipriai rabi Davidas vertino ir brangino savo mokytojo raštus.

Tai panašu, kai žmogus kalbasi su labai brangiu ir artimu draugu apie svarbius dalykus, jis nenori, kad apie tai girdėtų pašaliniai žmonės, ir jei koks nekviestas žmogus prisiartina, tada jis pradeda kalbėti tyliau arba pereina prie kitų dalykų.

Ir tai yra natūralu dviejų besišnekančių draugų, tuo tarpu rabi Davido Meincbergo elgesys nebuvo natūralus dalykas, greičiau jau virš žmogaus prigimties, nes tam buvo reikalingas didžiulis tikėjimas mokytojo didumu.

Kartą rabi Davidas skubėjo į Baal aSulamo pamoką ir pakeliui jį sustabdė vienas judėjas, beveik maldaudamas ateiti ir užpildyti „minjaną“ („minjanas“ – tai 10 suaugusių judėjų maldai), nes be jo nieko kito daugiau negalės surasti.

Rabi Davidas pradėjo svarstyti, eiti ar ne:

„Juk tam ir einu į šias pamokas, kad dirbčiau Kūrėjo darbą ir dabar man yra galimybė padėti artimui, todėl turiu sutikti.

Tačiau iš kitos pusės, ar yra svarbesnis dalykas pasaulyje už mokytojo pamoką?“

Mintys šokinėjo galvoje ir keitė viena kitą.

Tada jis leidosi bėgti.

Bėgo, bėgo, kol atbėgo pas Baal aSulamą.

Papasakojo jam, kas nutiko ir Baal aSulamas pasakė, kad viską žmoguje apsprendžia svarbumas.

Kur žmogus mato didesnį svarbumą, ten jis ir eina.

Kelionė į Lenkiją

Kai rabi Davidas Meincbergas tapo Baal aSulamo mokiniu, jis išvyko į Lenkiją, tam, kad surinktų pinigų ješivai „Varša“, esančiai Jeruzalėje.

Taip pat jis norėjo susitikti su Lenkijos rabinais ir mokytojais.

Jis nuvyko ten pas admor iš Prusovo, Baal aSulamo mokytoją, kuris jį priėmė su didžiule pagarba.

Rabi Davidas papasakojo apie jo mokytojo pamokas Jeruzalėje ir apie tai, ko jis moko.

Paklausė jo admor iš Prusovo:

„Kas jam davė leidimą atverti tai, juk visa tai jis gavo iš manęs?!“

Į tai atsakė jam rabi Davidas:

„Man nereikia ieškoti kokių nors pateisinimų savo mokytojui, nes mano akyse tai, ką jis daro, yra absoliučiai teisinga“.

Susijungimas su mokytoju

Rabi Šmuel Meincberg pasakojo:

„Po to, kai rabi Baal aSulamas persikėlė į Tel Avivą, mano tėvas vykdavo pas jį kiekvieną savaitę.

Tuo metu jis buvo statybų rangovas, ir ant jo pečių gulė daug pareigų ir rūpesčių.

Tačiau jis į nieką nekreipė dėmesio, nes iš tikrųjų jį domino tik susijungimas su savo mokytoju Baal aSulamu.

Kitomis dienomis, kai būdavo Jeruzalėje, rabi Davidas vesdavo pamokas savo namuose – kiekvieną dieną iki pat ryto.

Pamokose dalyvaudavo: rabi Icchakas Agasi, rabi Aronas Lembergeris, rabi Zundel Ager.

Šiek tiek vėliau prisijungė: rabi Eliezeris Vaisfiš, taip pat rabi Davido pirmagimis sūnus rabi Efraimas Meincbergas“.

„Ir prisijungė prie savo tautos“

Paskutinėmis gyvenimo dienomis rabi Davidas gulėjo lovoje ir mokėsi knygą Zohar.

Jo sūnus Efraimas skaitė, o jis klausėsi.

Kai priėjo sakinį: „Ir pritraukė (Jakovas) kojas į lovą ir mirė, ir prisijungė prie savo tautos“ (Berešit 49:33), pakilo jo tyra ir šventa siela ir sugrįžo į savo šaknį.

Rabi Davidas Meincbergas mirė 1974 metais, 5 nisano mėnesio dieną.

Rabi Icchakas Agasi

Baal aSulamo mokinys, ravo Barucho žentas ir jo artimas mokinys

Piršlybos

Kai ravas Baruchas pradėjo savo dukters piršlybas su rabi Icchaku Agasi,

rabi Icchakas pirmiausiai nuėjo pas Baal aSulamą asmeniniam pokalbiui.

Baal aSulamas jam išdėstė savo sistemos ir savo kelio pagrindus.

Ir galiausiai Baal aSulamas pasakė:

„Jei priimsi šį kelią, piršlybos įvyks, jei ne – bus atšauktos“.

Rabi Icchakas sutriko:

„Jūsų kelio esmė yra egoistinės meilės sau anuliavimas, tai kelias,

kurio pagrindas yra gavimas ne dėl savo naudos.

Ir būtent jūs man siūlote užmokestį ir naudos gavimą už tai,

kad eisiu jūsų keliu, tai yra piršybas su jūsų anūke!“

Baal aSulamas jam atsakė:

„Yra žmonių, kuriems reikia truputį „lo lišma“,

kad juos pritraukti ir įvesti į šventumo kelią.

Tačiau taip pat yra žmonių, kuriems, kad juos patraukti,

reikia labai didelio ir stipraus „lo lišma“ aspekto.

Ir tu priklausai antrąjai kategorijai žmonių...“.

Rabi Icchakas Agasi pasakojo:

„Kai užėjau pas Baal aSulamą asmeniniam pokalbiui,

pasijaučiau lyg būčiau operacijoje.

Jis padalino mano asmenybę į atskiras dalis, analizuodamas manyje esantį blogį.

Tačiau paskui vėl sujungė visas mano dalis į vieną visumą,

parodydamas ištaisymo kelią“.

Rabi Icchakas Agasi buvo labai stipri asmenybė, todėl jis užėmė svarbias pareigas organizacijoje „Agudat Israel“.

(„Agudat Israel“ – tarptautinė judėjų ortodoksų religinė organizacija, apsijungusi į politinę partiją)

Jis buvo antras žmogus po organizacijos lyderio Moše Paruš.

Tačiau kai rabi Icchakas tapo Baal aSulamo mokiniu, jis pasitraukė iš bet kokios visuomeninės veiklos bei vadovaujančių pareigų

(nors, jei būtų pasilikęs, be jokių abejonių su laiku būtų tapęs „Agudat Israel“ vadovu).

Tas, kuris turėjo laimę mokytis pas Baal aSulamą ir anuliuotis prieš jį,

nebeturėjo jokio noro bei poreikio garbės troškimui.

Ir visa tai todėl, kad matė didžiulį Baal aSulamo „savęs sumažinimą“.

Visą laiką, kol buvo šalia Baal aSulamo, rabi Icchakas buvo susijungęs su juo visa savo širdimi ir siela.

Kartą pasakojo, kad kai išeidavo po Baal aSulamo pamokų,

mokiniai žiūrėdavo į žmones ir jų užsiėmimus, tarsi į gaidžius, lesinėjančius po atliekas.

Jie niekaip negalėjo suprasti, kaip pasaulis užsiima tokiais tuščiais dalykais.

Panašiai, kaip rabi Šimonas bar Jochajus ir jo sūnus rabi Eliazaras, išėję iš olos,

kurioje praleido dvylika metų.

Išėję jie pamatė, kad įprastiniuose žmonių užsiėmimuose nėra nei prasmės, nei logikos.

Todėl, kur tik pažvelgdavo, ten viską sudegindavo.

Po Baal aSulamo mirties, rabi Icchakas tapo ravo Barucho mokiniu.

Jis visiškai anuliavosi prieš savo mokytoją, nors pats, kaip ir ravas Baruchas, buvo Baal aSulamo mokinys bei buvo pasiekęs labai aukštas dvasines pakopas.

Be to, jis buvo vedęs ravo Barucho dukterį, o šeimos nariui yra daug sunkiau anuliuoti save prieš mokytoją, nei svetimam žmogui.

Kiekvieną dieną jo laukė sunkus darbas iš naujo anuliuoti save prieš ravą Baruchą Šalomą.

Jis kasdien kovojo su savimi kaip liūtas, kad nulenktų galvą prieš mokytoją.

Brangus skaitytojas, kuris dar neįėjo į savęs anuliavimo prieš savo mokytoją darbą, tikriausiai negali suprasti, koks gi čia sunkumas imti ir anuliuoti save prieš mokytoją vieną kartą ir visiems laikams.

Tačiau toks klausimas gali kilti tik tam, kuris dar nebandė dirbti šio darbo.

Tuo tarpu tas, kuris bandė, ir kuris darė tai ne dėl kokios tai naudos sau, žino, kaip sunku tai padaryti.

Kaip kūnas (egoizmas) priešinasi padaryti gerumą ir parodyti meilę draugui, taip kūnas priešinasi nusilenkti prieš mokytoją.

Ir lygiai taip pat atsisako nusilenkti prieš Kūrėją.

Savaime suprantama, jei kūnas (egoizmas) gautų pagarbą ar įvertinimą iš mokytojo ar iš aplinkos, jis sutiktų su tuo darbu.

Tačiau kai šio darbo tikslas yra ateiti prie meilės mokytojui, dėl jo didumo ir iškilumo, be jokios naudos sau, tada kūnas priešinasi iš visų jėgų.

Lygiai taip pat kaip jis priešinasi kiekvieną rytą sakyti:

„Dėkoju Tau pasaulių Kūrėjau“ (kalba neina apie ištarimą lūpomis, kalba eina apie tikrą pasakymą ir pajautimą širdimi).

Kartą rabi Icchakas išvyko į Tveriją.

Jis norėjo surinkti savo mokytojui pinigų, kurio namuose tuo metu buvo

didžiulis trūkumas.

Kai atvyko į Tveriją, buvo baisiai išalkęs, nes visą dieną neturėjo kąsnio

burnoje.

Kai atėjo pas rabi Abrahamą Aškenazi, Baal aSulamo mokinį, į namus,

šis jį tuoj puolė vaišinti.

Rabi Icchakas valgė, kol numalšino savo didžiulį alkį.

Tada rabi Abrahamas pasiūlė penkiasdešimt lirų, kas tuo laiku buvo didžiuliai

pinigai.

Jis padavė pinigus, ir rabi Icchako veidas nušvito.

Jis pasakė rabi Abrahamui:

„Kai atvykau pas tave, buvau labai alkanas, todėl jutau didžiulį malonumą

iš maisto, kurį man davei.

Tačiau kai padavei pinigus mūsų mokytojui, pajutau žymiai

didesnį malonumą, ir iš tikrųjų tuo atgaivinai mano sielą“.

Iš to galime pamatyti, koks didelis buvo rabi Icchako atsidavimas savo

mokytojui ravui Baruchui.

Rabi Icchakas buvo dešinioji ravo Barucho ranka.

Jis viskam vadovavo ir viską tvarkė.

Visi mokymo namų reikalai, kontaktai su mokiniais buvo rabi Icchako

priežiūroje.

Ravas Baruchas neturėjo kontakto su jaunaisiais mokiniais, ir jis norėjo,

kad juos prižiūrėtų ir rūpintųsi rabi Icchakas.

Jis mokė ir vedė juos savo tėviška ranka mūsų mokytojo Baal aSulamo keliu.

Po Baal aSulamo mirties, prasidėjus teisminiams ginčams dėl

komentaro „aSulam“ teisų, ravas Baruchas išvyko iš šalies, kuo toliau nuo

viso to „purvo“.

Ir visą šitą kovą teismuose savo sveikatos sąskaita perėmė ne kas kitas,

o būtent rabi Icchakas Agasi (kas liečia visus tuos teismus, rabi Icchakas

ne kartą yra sakęs:

„Kuo didesnis yra šventumas, tuo didesnis toje vietoje yra ir

sitros achros (netyros jėgos) pasireiškimas, būtent taip yra ir

šiuo atveju“).

Tuo laikotarpiu pas rabi Icchaką Agasi kasdien mokytis atvažiuodavo

rabi Hilelis Gelbšteinas.

Jie mokydavosi nuo dvyliktos nakties iki pat ryto.

Tai truko apie tris metus.

Rabi Hilelis visą dieną dirbdavo organizacijoje „Chevra kadiša“,

po to kiekvieną vakarą skubėdavo į paskutinį autobusą centrinėje

Tel Avivo stotyje ir važiuodavo pas rabi Icchaką Agasi.

Jeigu nespėdavo į paskutinį autobusą, savo planų neatsisakydavo

ir keliaudavo pėsčiomis.

Daugybę kartų yra sutikęs klajojančių šunų būrius, kartais net dešimtis jų,

tačiau neišsigąsdavo net ir tokių situacijų ir vis tiek eidavo pas rabi Icchaką.

Du bičiuliai rabi Icchakas ir rabi Hilelis labai laukė sugrįžtant ravo Barucho.

Jie su didžiausiu „troškuliu“ skaitydavo ravo Barucho laiškus, pilnus tyro

tikėjimo ir šventumo.

Ravas Baruchas norėdavo viską smulkiai žinoti apie kiekvieną grupės narį.

Todėl kiekvienas turėjo parašyti jam savo dvasinius patyrimus, klausimus ir abejones.

Ir iki ravui Baruchui grįžtant, pastiprindavo vienas kitą su meile ir didžiulėmis pastangomis.

Kaip yra parašyta:

„Draugas padės savo draugui, ir pasakys savo broliui: būk stiprus“.

Gilus vidinės Toros mokymasis

Kai ravas Baruchas grįžo iš užsienio, įsteigė Mokymo namus savo kukliame bute Bnei Brake.

Ravas Icchakas Agasi buvo pagrindinis visuose dalykuose, susijusiuose

su šventumu.

Jis kiekvieną naktį atvykdavo mokytis su ravu Baruchu.

Iš šio jų bendro mokymosi susiformavo gilaus vidinės Toros mokymosi pagrindas.

Jie mokėsi iš Baal aSulamo knygų, daugiausia – šešiolika dalių „Mokymo apie dešimt sfirot“,

kurių kiekviena dalis atskleidžia skirtingas dvasinių pasaulių būsenas.

Taip pat labai giliai, su didelėmis pastangomis, stengdamiesi suprasti kiekvieną žodį,

mokėsi knygą Zohar.

Pasakojama, jog rabi Icchakas yra pasakęs, kad pirmas knygos Zohar tomas

su komentaru „aSulam“ apima visą mūsų mokytojo Baal aSulamo darbo Kūrėjui kelią.

Artimas draugas

Rabi Icchakas Agasi buvo tikras draugas.

Jis dirbo tarnautoju ministerijoje, ir nors buvo be galo užimtas darbo reiklais,

tačiau kai pasirodydavo kas nors iš mokinių, nuimdavo nuo stalo visus popierius ir dokumentus,

užrakindavo duris ir sėdėdavo su savo draugu, lyg nieko svarbesnio už jį pasaulyje nebūtų.

Kai į jį kreipdavosi draugas su kokiomis nors problemomis, jis paskirdavo tiek laiko,

kiek tik reikėjo ir imdavosi spręsti jas bei padėti kuo tik įmanoma.

Rabi Icchakas prašydavo draugo išdėstyti visas problemas ir imdavosi spręsti nuo pačios didžiausios,

pereidamas prie mažesnių.

Jis visada rasdavo sprendimą.

Ir taip nesuskaičiuojamą daugybę kartų padėjo savo draugams ir gelbėjo juos sunkiose situacijose,

padėdamas išspręsti sudėtingas problemas.

Rabi Icchakas Agasi sakydavo:

„Žmogus reikia įsižiūrėti tik į save – į savo atsakomybę prieš draugą,

ir kaip jis turi elgtis su artimu,

vadovaudamasis Toros mokymu.

Tačiau kaip draugas – ar jis taip pat elgsis teisingai?

Iš tiesų, tai žmogui neturi rūpėti “.

Tai reiškia, kad žmogus turi vertinti tik save,

bet ne savo artimą.

Tačiau paprastai žmonės elgiasi atvirkščiai:

į savo veiksmus nežiūri kritiškai,

nes yra įsitikinę, kad jie patys yra teisuoliai

ir elgiasi labai teisingai,

o visa aštri kritika yra nukreipta tik draugo atžvilgiu.

Ir būtent iš šio neteisingo požiūrio kyla visi ginčai ir konfliktai.

Dar vieno mokinio pasakojimas:

„Kai aš buvau lydimas į Chupą (t.y. sutuoktuvių metu),

šalia manęs ėjo rabi Icchakas.

Staiga jis pasakė man:

„Žinok, mielas drauge, kad žmogus yra lydimas tris kartus:

pirmą kartą – apipjaustymo metu.

Antrą kartą – sutuoktuvių metu.

Ir trečią kartą – jo laidotuvių metu.

Atkreipk į tai dėmesį, nes tai jau antras kartas,

kai esi lydimas...“.

Toliau pasakojo tas mokinys:

„Rabi Icchako spinduliuojama meilė buvo tokia didelė,

kad mes visi ja užsipildydavome.

Todėl Chupoje (vestuvių palapinėje) meldžiausi tik dėl vieno – prašiau Kūrėjo pagalbos,

kad netektų išsiskirti su rabi Icchaku ir draugais.

Paskui paklausiau rabi Icchako,

ar galiu vienas eiti naktį į ravo Barucho pamoką.

Nes juk jaunikis turi būti saugojamas!

Rabi Icchakas atsakė juokaudamas; jog išminčių pasakymas,

kad jaunikis turi būti saugojamas, galioja tik dienos metu,

kuomet budrūs visi kenkėjai.

Tačiau naktį, kuomet visi kenkėjai miega, jaunikiui nėra jokio pavojaus“...

Rabi Israelio Milerio mokinys pasakojo:

„Kartą mane užpuolė liūdesys, ir niekaip negalėjau iš šios būsenos išeiti.

Pasiėmiau butelį gėrimo ir nuėjau pas rabi Icchaką Agasi išgerti su juo „lechaimą“.

Buvo pusė dvylikos nakties, o rabi Icchakas eidavo miegoti pusę dvylikos...

Tyliai pabeldžiau į duris. Atidarė jo žmona Jehudit.

Pamačiusi mane piktai pasakė:

„Ar nori jį pribaigti? Juk jau prieš pusę valandos nuėjo miegoti?!“

Tačiau visi namiškiai žinojo, jog jei ateina draugas, kai rabi Icchakas jau miega ir jo

nepažadina, rabi Icchakas už tai baisiai supyksta.

Nors ir būna be galo pavargęs.

Jo namai ir jo širdis draugams buvo visada atviri.

Tad rabi Icchakas atsikėlė ir pasėdėjo su savo mokiniu ir bičiuliu, nes meilė

draugams buvo jam žymiai svarbiau, nei jo kūno poreikiai.

Kartą, bičiulių susirinkimo ir bendro pasisėdėjimo metu, vienas iš jų atsiskyrė ir nuėjo

į kitą kambarį paskaityti Psalmių.

Tada rabi iš pravirko iš didelio skausmo, kad vienas iš draugų galėjo vidury pasisėdėjimo

atsiskirti nuo visų ir užsiimti kitais dalykais.

Arba kitą kartą, kai draugų susirinkimo metu kilo ginčai, rabi Icchakas išėjo į lauką

ir ėmė vaikščioti pirmyn ir atgal.

Kai kažkas iš jų išėjo paskui jį, išgirdo skausmingai kalbantis su savimi (apie vieną draugą):

„Ko jis nori iš manęs? Ko jis nori?“.

Jis buvo labai jausmingas, todėl labai skausmingai reaguodavo į nuomonių išsiskyrimus

ir tarpusavio nesutarimus.

Ir visada stengdavosi sustabdyti save ginčo metu, todėl išėjo, kad nugalėtų savo egoizmą.

Ir po to grįžo atgal.

Rabi Icchakas Agasi nustatė, jog kiekvieno bičiulių susitikimo metu būtų dešimties minučių tylos pertrauka.

Šito dalyko tikslas buvo, jog tuo metu visi pamąstytų apie meilės draugams privalumą bendrai, ir apie kiekvieno draugo privalumus atskirai.

Rabi Milerio nuomone, tai buvo labai naudingas ir veiksmingas dalykas kovoje su savo egoizmu.

Dar rabi Icchakas patarė, kad žmogus kasdien įprastų užsirašyti geras draugo savybes ir privalumus.

Dėka šito įpročio susižadins meilės draugams jausmas ir noras daryti jiems gera.

Rabi Icchakas Agasi ir rabi Hilelis Gelbšteinas visą gyvenimą skyrė labai daug dėmesio ir pastangų meilei artimui, nes tai yra pagrindinis dalykas Kūrėjo darbe.

Apie tai liudija sekantis pasakojimas:

Rabi Icchakas Agasi ir rabi Hilelis Gelbšteinas nusprendė nuvykti pas vieną draugą, kuris gyveno gana tolimoje Izraelio vietovėje.

Po sunkios darbo dienos jie įsėdo į autobusą.

Kelionė buvo labai ilga ir varginanti, ir po ilgų važiavimo valandų jie pagaliau atvyko į tą gyvenvietę.

Tačiau draugas, pas kurį nuvyko, buvo užimtas, jis kalbėjo su kažkokiu žmogumi ir negalėjo skirti jiems laiko...

Tad jie stovėjo lauke ir laukė...

Po valandos tas draugas pagaliau išėjo pas juos ir tarė:

„Žinot, turėjau visokių skanėstų, tačiau bekalbant su savo svečiu viską suvalgėm. Ir galiu pasakyti, kad tai buvo nuostabios vaišės“.

Rabi Icchako ir rabi Hilelio žvilgsniai užgęso – jie buvo nevalgę visą dieną.

Ir be to, kad laukė visą valandą lauke, jis dar juos sugundė pasakojimais apie skanius valgymus, kurių jiems neliko...

Tačiau jie nepaskė nei vieno blogo žodžio!

Tai moko, jog meilė artimui pasireiškia būtent tada, kai artimas elgiasi netinkamai.

Ir nors kūnas, t.y. sveika logika, reikalauja reaguoti ir elgtis su juo atitinkamai, tačiau būtent tada turime eiti tikėjimu virš logikos, kaip parašyta: „Ir stenkis teisti kiekvieną žmogų į gerą pusę“.

Taip, kaip žmogus visada stengiasi pateisinti pats save ir savo suklydimus.

Ir tai buvo rabi Icchako ir rabi Hilelio gyvenimo kredo, kurio jie iš tikrųjų laikėsi.

To įrodymas yra tai, jog po šio įvykio jie visiškai nekaltino draugo ir nepriekaištavo jam, o dar ne kartą važiavo pas jį į tolimą kraštą...

Ir būtent taip yra statoma meilė artimui, kai nežiūri, ką kitas turi padaryti dėl tavęs, o tik žiūri, ką pats gali padaryti dėl kito.

Kartą rabi Icchakas Agasi ir rabi Hilelis Gelbšteinas po ypatingai sunkios darbo dienos išvyko į Tveriją,

į draugų susitikimą pas rabi Abrahamą Aškenazi.

Tomis dienomis jie labai daug dirbo, kad aprūpintų šeimą ir ši kelionė pareikalavo iš jų labai daug jėgų.

Kai nuvyko, juos su džiaugsmu ir meile priėmė rabi Abrahamas.

Draugų pasisėdėjimas truko iki dviejų nakties, o antrą valandą trijulė sėdo kartu mokytis, kaip įprasta.

Taip mokėsi iki pat ryto, o po rytinės maldos rabi Icchakas ir rabi Hilelis patraukė atgal į Tel Avivą, į savo darbus...

Rabi Abrahamas juos palydėjo, ir po to neskubėjo grįžti namo, jis ilgesingai ir su didele meile žiūrėjo jiems įkandin,

kol šie dingo iš horizonto...

Darbo Kūrėjui principai

   1. Rabi Icchakas mėgdavo sakyti: žmogus gyvenime turi nusistatyti, kas jam yra pirmoje vietoje,

o kas antroje.

Tai yra, ar jo poreikiai yra jam pirmoje vietoje, ar jo artimo poreikiai yra pirmoje vietoje.

„Numeris pirmas“ reiškia, kad be jokių kompormisų tai yra priimama, kaip svarbiausias dalykas gyvenime.

Ir tai žmogus turi daryti kiekvienoje būsenoje ir kiekviename gyvenimo aspekte:

jis turi pasverti mintyse dvi prieš jį esančias galimybes ir nuspręsti, koks yra Kūrėjo noras, ir koks yra jo paties noras,

kas yra svarbiau ir kas yra mažiau svarbu.

Ir pagal šiuos principus veikti.

  2. Dar rabi Icchakas sakydavo:

Kai žmogų ištinka bėdos ir sunkumai, žmogus neturėtų jų vengti ir nuo jų bėgti, nes tada iš jų

jokios naudos.

Bet atvirkščiai, reikia stengtis pajausti tuos kentėjimus visu pilnumu.

O po to eiti tikėjimu virš logikos ir pasakyti, kad viskas ateina iš Kūrėjo noro padaryti

gera mums.

Dvasinio darbo principai

Pas rabi Icchaką ateidavo draugai ir skųsdavosi dėl rūpesčių, kuriuos patiria savo Kūrėjo darbe iš moterų pusės:

kad jos neleidžia jiems keltis anksti ryte ir eiti į pamokas...

kad prieštarauja draugų pasisėdėjimams ir buvimui kartu...

ir taip toliau...

Rabi Icchakas kiekvieną sykį, išgirdęs panašias istorijas, imdavo juoktis.

Jis sakydavo:

„Kiekvienas, kuris suvaldo savo vidinę moterį, nepatiria jokių problemų iš moterų pusės išoriniame gyvenime“.

Paaiškinimas:

Noras gauti malonumą ir pasitenkinimą gyvenime vadinasi „moters“ aspektu.

Ivritu žodis נקבה „nekeva“ (moteris) išreiškia trūkumą.

Ir tai yra žmogaus noro gauti esmė, nes žmogus trokšta tik vieno dalyko gyvenime – gauti malonumą.

Kaip apie tai pasakė išminčiai:

„Prarado jėgas kaip moteris“,

nes tas, kurį valdo noras gauti, visiškai neturi jėgų sąlygojimo artimui ir tikėjimo darbe.

Iš kitos pusės, sąlygojimo ir tikėjimo jėga žmoguje vadinasi גבר „gever“ (vyras), nuo žodžio התגברות „pergalėjimas“.

Ir vadinasi זכר, kas reiškia tobulumą ir privalumą, nes visas žmogaus - „Adam“ (אדם) privalumas, kad jis nori tapti panašus - „Adame“ į Aukštesnį, kaip yra pasakyta:

„Koks jis gailestingas, toks ir tu būk gailestingas“.

Tai ir turėjo omeny rabi Icchakas - kad visos problemos ir visi trukdžiai gyvenime žmogui ateina iš moters aspekto jo viduje, t.y. noro gauti malonumą, kuris visiškai pavergia žmogų.

Taip pat iš egoistinės meilės sau, kuri apsunkina arba sustabdo žmogaus ėjimą šventumo keliu.

Tačiau žmogui atrodo, kad problemos ir trukdžiai ateina jam iš išorės...

Tačiau tai nėra tiesa!

Visi trukdžiai yra tik žmogaus viduje.

Darbo Kūrėjui principai

Rabi Israel Miler pasakojo, ką girdėjo iš rabi Icchako:

„Aš galiu būti apgirtęs, bet ne nuo vyno“.

Paaiškinimas:

Yra žmonių, kurie, norėdami būti linksmi, būtinai turi išgerti, nes „vynas linksmina žmonių širdis.

Rabi Icchakas paaiškino, kodėl chasidai geria vyną ir kokia to šaknis.

Esmė tame, jog žmogus, einantis tiesos (vidinės Toros) keliu, turi skirti laiką asmeninei kritikai.

O ši kritika kartais yra labai „karti“, nes žmogus pamato, kiek jis iš tikrųjų paskendęs egoizme.

Ir kad nėra pasaulyje nei vieno žmogaus, apie kurį jis galėtų pasakyti, jog myli jį besąlygiškai, „kaip patį save“.

Taip pat žmogus mato, jog jis neturi nei Kūrėjo baimės, nei meilės ir taip toliau...

Ir dėl to žmogui ima skaudėti širdį.

Tačiau kai žmogus baigia šią savikritiką, jis privalo vėl grįžti į džiaugsmingą būseną (vėl būti džiaugsme).

O tai yra be galo sunku!

Todėl kai kuriems reikia šiek tiek pagalbos iš išorės, kad galėtų pergalėti save ir vėl džiaugtis.

Tai ir turėjo omenyje rabi Icchakas – tam, kuris turi jėgų eiti virš savo logikos, ir dirbti Kūrėjui netgi būdamas pačiose žemiausiose savo būsenose, jam nereikia vyno, kad apgirstų.

Jis gali būti „apgirtęs“, t.y. praradęs „blaivų protą“, dėka ėjimo virš logikos, virš žinojimo.

Ir tam visiškai nereikia išorinių priemonių.

Rabi Israel Miler pasakojo:

„Kartais kai kurie ravo Barucho mokiniai neatvykdavo į naktines pamokas arba nepasirodydavo ravo Barucho rengiamuose šventiniuose pasisėdėjimuose.

Kai jų paklausdavo dėl ko jie neatvyko, šie atsakydavo, jog nebeturi jėgų ir kad dabar jie yra „kritimo“ būsenoje.

Rabi Icchakas jų paklausdavo, ar dėjosi šiandien tfiliną.

Jie atsakydavo teigiamai.

Tada rabi Icchakas pasakydavo:

„Neturi būti skirtumo tarp tfilino užsidėjimo ir tarp dalyvavimo naktinėje pamokoje.

Kaip privaloma atlikti viena, taip pat privaloma ir kita.

Mes nesuprantame, koks ryšys yra tarp kritimo būsenos ir neatvykimo į naktinę pamoką.

Žmogaus kritimai turi būti paslėpti viduje (lygiai taip pat, kaip ir pakilimai) ir visai nėra reikalo jų rodyti išoriškai“.

Rabi Icchakas sakė:

„Visi trukdžiai ir nemalonumai gyvenime ateina tik dėl „Blogio angelo“.

Ir jei žmogus nusprendžia, kad jokie trukdžiai neišjudins jo darbe Kūrėjui ir jis tęs savo darbą šventume lyg nieko nebūtų atsitikę, tada „Blogio angelas“ jį palieka.

Ir dažniausiai visi nemalonumai stebuklingu būdu taip pat pradingsta“.

Kartą rabi Icchakas pamatė jaunikį, kuris apakintas viso šventės šurmulio, iš tikųjų ėmė jaustis kaip pats didžiausias ir svarbiausias iš visų.

Rabi Icchakas jam pasakė:

„Išminčiai sako, jog jaunikis panašus į karalių.

Tačiau turi suprasti, jog tai tik alegorinis palyginimas...“.

Toks buvo rabi Icchako būdas – jis nekentė melo ir savaime suprantama, absoliučiai negalėjo pakęsti puikybės.

Ir kuo gi didžiuotis „mažam“ žmogui?

Argi žmogui iš tikrųjų kas nors priklauso?

Ir ta tema kartą pasakė juokais:

„Kai žmogus tuokiasi, jis jaučiasi pats svarbiausias ir aukščiau visų kitų.

Jam atrodo, kad tik jis vienas veda, o kiti to nedaro.

Tačiau laikui bėgant jis pamato, kad kiti taip pat tuokiasi, o ne tik jis.

Dar po kurio laiko, jis suvokia, jog visi veda, ir tik jis vienas dar nevedęs...“.

Penktadienio tvarka ir šventas Šabatas

Įprastai kasdien pamokos pas ravą Baruchą prasidėdavo antrą valandą nakties.

Tačiau penktadienį tvarka pasikeisdavo.

Penktadienio išvakarėse vykdavo „draugų pasisėdėjimas“, kuomet susirinkdavo ravo Barucho mokiniai ir diskutuodavo apie meilę artimui ir darbą Kūrėjui.

Šis pasisėdėjimas baigdavosi vienuoliktą valandą vakaro.

Ir tada vietoje įprastos antros valandos nakties, ravas Baruchas pradėdavo naktines pamokas pirmą valandą nakties.

Po rytinės maldos mokiniai išsiskirstydavo ir eidavo į savo darbus.

Kai grįždavo po darbų, jie iškart pradėdavo ruoštis Šabatui.

Trumpai tariant, jie neturėjo nei valandėlės poilsio.

Šabato vakarą, ravo Barucho Mokymo namuose buvo rengiamos šventinės vaišės.

Rabi Cvi Korec ir rabi Israel Mileris eidavo į ravo Icchako Agasi namus, kad pasiimtų jį kartu į vaišes, nes iš didelio nuovargio nebuvo pajėgus vienas ten nueiti.

Ir taip pasiremdamas į juos, praktiškai miegodamas, nueidavo iki Mokymo namų.

Jo atsidavimas ir artumas ravui Baruchui buvo beribis (rabi Icchakas mėgdavo pajuokauti apie savo nuovargį, jis sakydavo:

„Visą miego trūkumą kompensuosiu kitame pasaulyje...“,

arba:

„Nuovargis turi vieną didelį privalumą – žmogui tiesiog nebėra jėgų daryti prasižengimus...“).

Visų vaišių metu sėdėdavo užmerktomis akimis, nusvirusia galva, ir iš pirmo žvilgsnio atrodydavo, kaip žmogus, įmigęs giliu miegu.

Tačiau pasibaigus vaišėms, galėdavo pakartoti kiekvieną ravo Barucho pasakytą žodį.

Po šių vaišių rabi Icchakas eidavo į kitų mokytojų rengiamas vaišes.

Nepaisydamas didžiulio nuovargio ir negailėdamas jėgų.

Jo tikslas buvo vienas – pamatyti tą begalinę pagarbą, kuri yra rodoma kitiems mokytojams.

Ir pajausti, jog jeigu tokia pagarba yra rodoma kitiems mokytojams, tai juo labiau kokios pagarbos nusipelno ravas Baruchas!

Rabi Icchako sūnus rabi Menachem pasakojo:

„Šabato rytą, po rytinės maldos ir Kidušo pas ravą Baruchą, kiekvienas grįždavo į savo namus.

Mano tėvas visiems draugams ir mokiniams sakydavo:

„Žiūrėkite į mane ir darykite taip, kaip aš“.

Jis pradėdavo šokinėti vidury gatvės, arba eiti atbulas ir panašiai, o visi kiti sekdavo iš paskos.

Praeiviai atsisukdavo ir žiūrėdavo su nuostaba: suaugę, garbingai atrodantys vyrai elgiasi kaip vaikai...

Šis rabi Icchako veiksmas turėjo vieną tikslą – panaikinti norą gauti malonumą iš garbės.

Jis priversdavo save (savo kūną) daryti šiuos veiksmus ir kęsti gėdą, nors kūnas tam ir priešinasi.

Rabi Icchakas Agasi – veiksmo žmogus

Po daugelio metų, kuomet Mokymų namai buvo kukliame ravo Barucho bute Bnei Brake, jis nusprendė, jog laikas tai pakeisti ir atidaryti didelius ir erdvius Mokymų namus.

Juose turėtų galimybę mokytis visi, kurių širdis traukia mokytis Kabalos ir vidinės Toros išminties.

Misija atrodė neįmanoma ir sunkiai įgyvendinama, nes ravo Barucho mokymo namuose buvo tik maža saujelė žmonių, ir beveik visi jie buvo nepasiturintys

(rabi Icchakas juokais mėgdavo sakyti: Aš būsiu turtingas tik kitame gyvenime...).

Vien jau žemės sklypas, kurį jie pasirinko, kainavo penkiasdešimt penkis tūkstančius lirų, kas atitinka milijonus šekelių...

Rabi Icchakas Agasi prisiėmė sau šią didelę misiją – surinkti reikiamą pinigų sumą.

Jis subūrė grupelę mokinių ir kiekvienam paskyrė atitinkamą pinigų sumą, kurią šis turėjo surasti.

Ir galiausiai, dėka didžiulių pastangų, buvo nupirktas žemės sklypas ir jame pastatyti Mokymų namai.

Žvelgiant atgal – tai buvo didžiulis stebuklas.

Pas ravą Baruchą ėmė daugėti jaunų vaikinų, atėjusių mokytis pas jį iš įvairių ješivų.

Tose ješivose buvo neigiamai žiūrima į tai, kad jie eina pas ravą Baruchą ir mokosi vidinės Toros.

Tada ravas Baruchas nusprendė pats įkurti ješivą.

Šia užduotį jis patikėjo rabi Icchakui Agasi.

Jo dedamos pastangos buvo milžiniškos, nes rabi Icchakas naktimis mokydavosi ravo Barucho pamokose, paskui visą dieną dirbdavo.

Paprastas žmogus būtų palūžęs jau ir nuo šių dviejų dalykų, nekalbant jau apie naują užduotį...

Tačiau rabi Icchakas Agasi padarė tai – jis didžiulio atsidavimo ir nežmoniškų pastangų dėka įsteigė ješivą.

Šioje ješivoje mokėsi tokie studentai, kaip rabi Israel Miler, rabi Cvi Koric, rabi Icchakas Heller, rabi Jehuda Goldštein ir kiti.

Pats rabi Icchakas atvyko ir gyveno čia pusę metų.

O paskui, kai grįžo į Bnei Braką, karts nuo karto vykdavo į ješivą vesti jaunuoliams pamokas.

Kuklumas Kūrėjo darbe

Rabi Icchakas Agasi labai stengėsi paslėpti savo darbą Kūrėjui, kaip yra pasakyta: „Būk kuklus su savo Kūrėju“.

Kartą, per Roš Ašana šventę jis vedė maldą.

Skaitydamas psalmę „Iš gelmių pašaukiau Tave, Kūrėjau“, staiga pratrūko juoktis balsu.

Iš tikrųjų, tai padarė todėl, kad paslėptų besiveržiančius jausmus ir raudą.

Kartą pas ravą Baruchą atėjo rabi Lembergeris su skundu dėl rabi Icchako, kuris juokavo dėl pasinėrimo į mikve.

Pasakė jam ravas Baruchas:

„Juk jis taip elgiasi tik iš kuklumo Kūrėjo darbe. Prieš ateidamas mokytis, šiandien buvo su manimi mikve, ir kiekvieną dieną griežtai laikėsi šito dalyko“.

Taip pat kartą rabi Abrahamas Aškenazi paklausė rabi Icchako, ar turi tfiliną.

Šis atsakė, kad neturi savo, bet iš kažko pasiskolino.

Rabi Abrahamas labai nustebo – kaip taip gali būti, kad judėjas neturėtų tfilino?!

Tačiau kitą kartą rabi Icchakas rabi Abrahamui pasakojo, iš kokio gyvūno odos padarytas jo tfilinas...

Toks buvo jo būdas – slėpti savo dvasinį darbą.

Tačiau apie naują kartą, kurie nedirbo dvasinio darbo ir nesigilino į Toros vidinę pusę, ravas Baruchas ne kartą sakė rabi Mileriui:

„Kuklumo aspektas mirė“.

Kitą kartą sakė:

„Ankstesnė karta turėjo ką slėpti, tačiau šiai kartai nėra ko slėpti!“.

Todėl, jo nuomone, šitokiems juokams nėra vietos ir labai tam prieštaravo.

Savo straipsnyje ravas Baruchas rašė apie tai, kad mūsų kartos žmonės yra vadinami „maži žmonės“, todėl visos jų pastangos nukreiptos, kad išsaugoti vidinį ir išorinį rimtumą, ir kad tik nesumenkinti išorinio aspekto.

Tuo tarpu tikras kuklumas egzistavo ankstesnėse kartose, kuomet žmonių širdyse degė meilė Kūrėjui ir jie norėjo ją paslėpti.

„Jei žmogus numirs palapinėje (namuose)“

Rabi Icchakas Agasi savo gyvenimo dienų pabaigoje patyrė širdies smūgį.

Gydytojai jį perspėjo, jog nebegali tęsti savo įprasto dienos režimo, ir mokytis naktimis.

Tada jis išvyko atostogų į Tveriją, į viešbutį „Heler“.

Rabi Icchakas Heler buvo to viešbučio savininkas.

Jis buvo ravo Barucho mokinys ir rabi Icchako bičiulis.

Jis visais įmanomais būdais prašė rabi Icchako, jog jis nebesikeltų naktį mokytis.

Rabi Heler netgi bandė gudrauti – jis mokėsi ir diskutavo su rabi Icchaku iki pat vienuoliktos valandos vakaro, kad šis išvargtų ir pavargęs nebeatsikeltų naktį.

Tačiau pirmą valandą nakties, atėjusi į virtuvę rabi Heler žmona, pamatė rabi Icchaką sėdintį ir besimokantį, kaip įprastai.

Tuoj pat atsikėlė ir rabi Heler ir paklausė rabi Icchako:

„Juk pažadėjai man, kad nesikelsi mokytis naktį, kaip esi įpratęs?!“

Giliai atsidusęs, rabi Icchakas atsakė:

„Jei negaliu keltis naktimis ir mokytis iki ryto ir jei negaliu dirbti Kūrėjui, tai neturiu dėl ko gyventi...“.

Yra pasakojama, jog kartą, kai rabi Icchakas užsibuvo su savo pažįstamais iki pat ryto, jie paklausė rabi Icchako:

„Ar tu nenutrauksi mokymosi naktį, net esant širdies smūgio pavojui?“

Rabi Icchakas atsakė, pacituodamas rabi Jonatano žodžius:

„Žmogus jokiu būdu neturi atitraukti savęs nuo Mokymo namų ir nuo Toros žodžių – netgi mirties akimirką.

Kaip yra parašyta Toroje, Bemidbar knygoje, 19 skyriuje:

„Jei žmogus numirs palapinėje (namuose).

Netgi savo mirties akimirką užsiimk Toros mokymu“ (traktatas „Šabat“)“.

Dvasinio darbo principai

Rabi Icchakas mėgdavo sakyti:

Žmogus turi nuspręsti, kas jo gyvenime yra pirminės svarbos, o kas – antrinės.

Tai reiškia, turi nuspręsti, ar jo paties poreikiai yra svarbiausias dalykas, ar svarbiausia

yra artimo poreikiai ir darbas Kūrėjui.

Pirminės svarbos reiškia, kad tas dalykas yra svarbiau ir pirmiau už visa kita gyvenime.

Ir taip žmogus turi nuspręsti kiekvienoje gyvenimo situacijoje:

jis turi mintyse pasverti dvi galimybes ir nuspręsti, kur yra Kūrėjo noras, o kur –

jo paties noras, kas yra svarbiau, o kas yra mažiau svarbu.

Ir pagal šiuos principus imtis veiksmų.

Rabi Icchakas dar sakydavo:

Kai pas žmogų ateina kentėjimai, žmogui nereikia stengtis anuliuoti tų kentėjimų ir slėptis

nuo jų, nes tada iš jų nėra jokios naudos.

Žmogui reikia gerai pajausti tuos kentėjimus visa savo esybe, o tada eiti tikėjimu

virš logikos, ir pasakyti, kad viskas atėjo iš Kūrėjo noro „padaryti gerą kūriniams“.

Ir tai užuomina į Pesacho įstatymus:

mes turime gerai sukramtyti ir susmulkinti tarp dantų „maror“ (karčias žoles),

tam, kad pajausti jų kartumą.

Ir tik tada iš tikrųjų yra įvykdoma priedermė.

Rabi Icchakas Agasi mirė 1970 metų, 3 chešvano mėnesio dieną.

Jam buvo tik 49 metai.

Kai jo ištikimi mokiniai sužinojo šią liūdną žinią, iškart nuskubėjo į jo namus.

Ten prieangyje stovėjo jo žmona Jehudit ir su didžiule širdgėla raudodama ištarė:

„Praradome tikrą draugą“.

Palydint į kapines, jo draugai atkreipė dėmesį į vieną dejuojantį batsiuvį, gyvenusį kaimynystėje.

Šis pasakė jiems:

„Visą gyvenimą rabi Icchakas keldavosi labai anksti.

Ir kai jo klausdavau, kodėl taip anksti keliasi, jis atsakydavo:

„Ką galiu padaryti? Man reikia atsikelti labai anksti dėl darbo kepykloje, kad galėčiau aprūpinti šeimą...“.

Toks buvo rabi Icchakas: nors 12 metų kiekvieną naktį eidavo mokytis su ravu Baruchu, tačiau aplinkiniams davė suprasti, kad eina dirbti kepykloje.

Jis visada stengėsi laikytis principo „Ir būk kuklus su savo Kūrėju“.

Kitą dieną ravas Baruchas šitaip kalbėjo apie rabi Icchaką:

„Rabi Icchakas buvo labai protingas ir kartu labai nuoširdus žmogus. Labai retas derinys viename žmoguje“.

Artimiausias jo mokinys rabi Mileris pasakė:

„Geriausiai jį charakterizuoja sakinys iš Psalmių (119:12): „Visokio melo nekenčiu“.

Rabi Icchakas labiau už viską negalėjo pakęsti melo. Tačiau niekada nebandė atskleisti melo kituose, o tik savyje.

Nežiūrint didelio sielvarto, dar gedulo laikotarpiu, ravas Baruchas kreipėsi į rabi Icchako žmoną Jehudit, kad ši jau galvotų apie naujas vedybas.

Ir tai dėl to, kad toks yra šventumo kelias – visame kame pateisinti Kūrėją ir pagrindinis to požymis, kad žmogus yra pasiruošęs pradėti iš naujo.

(Beje, pats ravas Baruchas elgėsi lygiai taip pat po savo žmonos mirties).

Ravas Abrahamas Aškenazi – Baal aSulamo ir ravo Barucho mokinys

„Amžina meile pamilau tave, todėl daviau tau gerumą“

Ravas Abrahamas Aškenazi pasakojo:

„Gimiau Tverijoje, gilias šaknis turinčioje šeimoje.

Jaunystėje mokiausi Slanim ješivoje ir buvau Admor iš Slonim mokinys.

1924 metais vedžiau.

Vieną dieną po vedybų nuvykau į Givat Šaulį.

Ieškojau ten vieno žmogaus, vardu rabi Šmuel Andron, jis buvo didelis Mišnos žinovas.

Norėjau su juo truputį padiskutuoti.

Jo beieškodamas, atėjau iki vieno namo, kurio pirmame aukšte pamačiau keistą vaizdą:

mažame Mokymo namų kambarėlyje sėdėjo judėjas, su „štraimeliu“ ant galvos (tai aukšta kailinė kepurė, paplitusi daugiausia tarp Guro chasidų).

Aplink jį sėdėjo mokinių grupelė ir su didžiuliu troškuliu „gėrė“ kiekvieną žodį, išeinantį iš jo lūpų.

Tai sukėlė man didžiulę nuostabą – kodėl jis sėdi paprastą dieną su „štraimeliu“ ant galvos?​!

(Štraimelį chasidai dedasi tik per Šabatą.)

Begalinio smalsumo vedinas ėjau vis arčiau ir arčiau šios ypatingos žmonių grupelės.

Tikriausiai jau atspėjote, jog tai buvo šventas žmogus, mano mokytojas Baal aSulamas.

Tąsyk jis atsisuko į mane ir pasakė:

„Kodėl tu turi stovėti lauke ir žiūrėti į vidų? Daug geriau būtų, jei būtum viduj ir žiūrėtum į lauką...“.

Įėjau į jų mokymų namus.

Mokiniai padarė man vietos.

Mokytojas tada mokė iš Ari knygos „Ec chaim“, po to tęsė mokymą iš nuostabaus komentaro „Veidas šviečia ir veidas paaiškina“.

Tai buvo mano bendravimo su mokytoju Baal aSulamu pradžia.

Tai buvo amžino ryšio, besitęsiančio iki pat šios dienos, pradžia.

Man nereikėjo jokių aiškinimų ir įtikinėjimų – iškart pajutau, kad čia mano vieta.

Iškart pajutau didžiulį ryšį su juo.

Pajutau iš jo sklindantį nuostabų Kūrėjo švytėjimą.

Ravas Abrahamas Aškenazi pasakojo apie savo ryšį su Baal aSulamu:

„Nuo tada, kai pradėjau mokytis pas Baal aSulamą, prisirišau prie jo visa širdimi ir siela.

Kasdien, antrą valandą nakties atskubėdavau pas jį į Mokymo namus ir sėdėdavau kartu su kitais mokiniais.

Čia iš šio Kūrėjo angelo gaudavau gyvo Kūrėjo Torą.

O jo visi pasiekimai buvo iš paties Ari sielos.

Buvau taip visa širdimi susijungęs su Baal aSulamu, kad pamiršau viską gyvenime.

Tarsi patekau visai į kitokį pasaulį, į pasaulį, kuriame yra tik Kūrėjo realybė, kur „nėra nieko kito, tik Jis“.

Į pasaulį, kuriame dega tik vienas troškimas – išpildyti Kūrėjo norą.

Manyje iki šios dienos, netgi ir praėjus daugeliui metų po Baal aSulamo mirties, yra gyvas jo vaizdas ir jo kalbos.

Reikia pasakyti, kad Baal aSulamo mokiniai, visi be išimties, buvo labai iškilūs ir daug pažengę Kūrėjo darbe, pasiekę labai aukštas dvasines pakopas.

Mūsų mokytojas nepriimdavo pas save į Mokymo namus „paprastų“, eilinių žmonių. Pas jį galėjo mokytis tik tie, kurie jau buvo „pažengę“ Kūrėjo darbe ir patys savarankiškai pasiekę tam tikras dvasines pakopas.

Ir nors gyvenau Tverijoje, negailėjau jokių jėgų ir pastoviai vykdavau pas Baal aSulamą, kad išgirsti iš jo lūpų Toros žodžius.

Praėjus tam tikram laikui, per kurį vis labiau ir labiau prisirišau prie savo mokytojo, gavau iš jo laišką, kurį jis man atsiuntė į Tveriją.

Šį savo laišką pradėjo žodžiais: „Amžina meile pamilau tave“.

Kai mirė pirma mano žmona, vedžiau antrą sykį.

Praėjus dviems mėnesiams po vedybų, išvykau į Bialystoką, kur gyveno ravas Abrahamas Veinbergas iš Slonim  – „Beit Abraham“.

Kai nuvykau pas jį, jis manim labai rūpinosi ir ir laikė pasisodinęs šalia savęs.

Pabuvau Bialystoke pusę metų, ir grįžau į Tveriją.

Šabatams vykdavau į Jeruzalę, ir ten melsdavausi ravo Joel Teitelbaumo iš Satmaro Mokymo namuose.

Kartą, kai atvykau į rabi Joel Teitelbaumo Mokymo namus, jis pasakė, jog jam skubiai reikia pinigų.

Pasakiau jam, kad galėsiu duoti jam tiek, kiek reikės.

Tada jis atsiduso ir pasakė, jog jam reikia keturių šimtų lirų (tuo metu tai buvo milžiniška suma).

Neklausiau, kam ravui reikalingi šie pinigai, neprašiau ir jokio palaiminimo už tai.

Galėjau parašyti palaiminimo pasiturinčiam gyvenimui ar „Dangaus baimei“, tačiau nenorėjau nieko gauti už tai, tiesiog daviau pinigus, kurių prašė, be jokio reikalavimo iš mano pusės.

Pasiaukojimo ir atsidavimo pavyzdys

Visą tą laiką, kuomet pradėjau mokytis pas Baal aSulamą, buvau be galo prie jo prisirišęs.

Važinėjau iš Tverijos, kad galėčiau pabūti šalia jo, pabūti jo šventumo šešėlyje.

Nežiūrint į tai (nors) kelionės buvo be galo sunkios ir varginančios, kai tekdavo keliauti ilgas valandas per karštį ir per šaltį, tačiau aš nejausdavau nuovargio ir nei kiek nedvejodamas vykdavau pas savo mylimą mokytoją.

Kartą visai neturėjau pinigų, bet labai norėjau nuvažiuoti pas Baal aSulamą.

Išėjau iš Tverijos, susistabdžiau didelį sunkvežimį, kuris vežė vatą.

Vatos pakuotės buvo sukrautos į aukštą krūvą.

O aš sėdėjau ant tos krūvos. Staigiuose posūkiuose pakuotės imdavo siūbuoti į šonus ir aš kartu su jomis.

Kiekviename posūkyje įsitverdavau iš visų jėgų, kad neiškrisčiau.

Vos nenumiriau iš baimės.

Kai pagaliau patekau pas savo mokytoją, šis paklausė:

„Ko tu toks išbalęs?“

Papasakojau jam viską, kas man nutiko bekeliaujant.

Baal aSulamas išklausė ir pasakė:

„Kūrėjas davė tau suprasti, kas yra tikras atsidavimas.

Ir iš čia tu turi imti pavyzdį Kūrėjo darbe – žmogus turi atiduoti visą save dėl Kūrėjo“.

Paskui grįžau į Tveriją.

Ten lankiau rabi Meir Baal a Nes ješivą.

Ir kai kitą dieną po grįžimo iš savo mokytojo Baal aSulamo, ėjau keliu link rabi Meiro ješivos.

Staiga ant kelio, iš šalikelės krūmų, išdygo milžiniška gyvatė ir sustojo tiesiai prieš mane.

Žinojau - jei ji man įkas, tada man galas.

Tada prisiminiau savo mokytojo žodžius, kad tai Kūrėjas nori duoti man pamoką apie tikrą atsidavimą.

Todėl užmerkiau akis ir pagalvojau:

„Taip turime bijoti Kūrėjo“.

Kai atsimerkiau, gyvatė dingo iš kur atsiradusi.

„Būk tyras prieš savo Kūrėją“

Kartkartėmis iš savo draugų, Baal aSulamo mokinių, sulaukdavau prašymo padėti finansiškai.

Pagrinde tai buvo prašymai paremti knygos Zohar su komentaru aSulam spausdinimą.

Pinigų poreikis buvo didelis, tuo tarpu daugumas gyveno labai vargingai.

Kartą rabi Jehuda Brandvainas parašė man laišką, kuriame prašė skubiai paremti finansiškai.

Nuėjau į banką, kad išsiaiškinčiau savo finansinę padėtį.

Banke sužinojau, jog sąskaitoje turiu šešiolika lirų, tad nusiunčiau čekį būtent šiai sumai.

Kai nuvykau pas savo mokytoją Baal aSulamą į Tel Avivą, jis manęs paklausė:

„Kodėl skyrei būtent šešiolika lirų?“

Atsakiau jam:

„Pasakysiu tiesą, mokytojau, tai buvo suma, kurią turėjau savo banko sąksaitoje.

Tačiau tada pagalvojau:

Galbūt verta pasistengti ir pridėti prie šios sumos dar vieną lirą, kad gautųsi skaičius טו״ב (skaičiaus טו״ב skaitinė reikšmė yra septyniolika, o pats žodis טו״ב reiškia „gerumas“).

O gal dar geriau pridėti dvi liras, kad gautųsi ח״י (skaičiaus ח״י skaitinė reikšmė yra aštuoniolika, o pats žodis ח״י reiškia „gyvas, gyvenimas“).

Tačiau vis tik gerai pagalvojęs, nusprendžiau, kad nėra ko man čia sukti galvą, nes juk viskas, ko man reikia, tai tik padaryti malonumą savo mokytojui ir nieko daugiau“.

Kai išgirdo šiuos mano žodžius, Baal aSulamas staiga pašoko iš savo vietos ir sušuko:

„Būk tyras prieš savo Kūrėją“.

Ir ėmė vaikščioti po kambarį pirmyn ir atgal, visas tarsi degdamas bei daugybę kartų kartodamas:

„Būk tyras prieš savo Kūrėją“.

Jo veidas keitė spalvas: iš raudonos į baltą, iš baltos – vėl į raudoną.

Prieš save mačiau gyvą Kūrėjo angelą, didžią sielą, kokios nebuvo nuo tos dienos, kai Kūrėjas sukūrė dangų ir žemę.

Mano mokytojas Baal aSulamas kentė nuo artrito.

Jam buvo paskirtas gydymas kiaušinių baltymais.

Tačiau tuo metu buvo labai sunkus metas, „sausasis periodas“, ir kiaušinių gauti buvo praktiškai neįmanoma, nebent su kuponais ir tai tik labai mažą kiekį.

Ir jei valdžia pagaudavo žmogų, kuris su savimi turėjo didesnį kiekį kiaušinių, nei leistina norma, jis sulaukdavo labai griežtos bausmės.

Tačiau aš žinojau, jog didžiausio kartos išminčiaus sveikata priklauso nuo kiaušinio baltymo, todėl sumąsčiau, kaip išspręsti šią situaciją.

Už didžiulius pinigus gavau kiaušinių ir paprašiau savo žmonos pagaminti pyragą, kuris būtų vien tik iš kiaušinių.

Tokiu būdu apsaugojau save – jei mane sugaus, nekonfiskuos to, ką nešuosi ir nenubaus.

Kai mano žmona paruošė pyragą, nunešiau jį savo mokytojui ir taip prisidėjau prie jo sveikimo.

Kaip jau ne kartą buvo minėta, Zoharo spausdinimui labai trūko lėšų: popierius ir spausdinimas kainavo labai brangiai, o pinigų nei vienas neturėjome.

Visi mokiniai be išimties stengėmės iš paskutiniųjų. Aš tame tarpe.

Knygos Zohar spausdinimas artėjo į pabaigą, ir reikėjo paskutinių investicijų, kad būtų galima atspausdinti likusias Zoharo dalis.

Tada padariau viską, ką galėjau ir gavau didelę sumą, už kurią būtų galima nupirkti butą.

Kai viskas buvo atspausdinta, Baal aSulamas ta proga Meirone surengė padėkos šventę.

Mokinių širdys buvo užlietos džiaugsmo.

Tame tarpe ir mano – nežinojau, kaip išreikšti didžiulį džiaugsmą, tad pasiėmiau visus dvidešimt vieną knygos Zohar tomą, užsidėjau juos ant galvos ir šokau su jais iki nukritimo.

Paskutinio Jom Kipuro išvakarėse, nuvykau pas savo mokytoją, norėdamas šventą dieną praleisti šalia jo.

Kai atvykau, padaviau Baal aSulamo žmonai penkias liras „Kaparot“ priedermei atlikti.

Užėjau pas Baal aSulamą.

Jis gulėjo lovoje labai silpnas.

Pasakiau jam:

„Mokytojau, su Kūrėjo pagalba, ateinančias metais bus dar daug „tišų“ (mokytojo rengiamų šventinių vaišių)“.

Kaip jam įprasta, su visišku aiškumu ir užtikrintumu, atsakė man:

„Daugiau neberengsiu „tišų“...

Rytojaus dieną, per patį Jom Kipurą Baal aSulamas mirė“.

Ravas Abrahamas Aškenazi tampa ravo Barucho mokiniu

Po mūsų mokytojo Baal aSulamo mirties, ravas Abrahamas Aškenazi tapo Baal aSulamo sūnaus ravo Barucho mokiniu.

Nežiūrint į tai, kad ravas Abrahamas pats buvo pasiekęs labai aukštas dvasines pakopas ir galėjo turėti savo mokinių, jis visiškai „anuliavosi“ prieš ravą Baruchą ir priėmė jį kaip savo mokytoją.

Rabi Icchakas Heler pasakojo:

„Kartą ravas Abrahamas Aškenazi man pasakė, jog kai pirmą kartą nunešė ravui Baruchui „kvitelį“ (tai raštelis, kuriame yra parašytas vardas žmogaus, kuriam reikalingas ravo palaiminimas), pajuto tokį išaukštintą jausmą, kokio seniai nebuvo jautęs.

Jis pajuto sielos pakilimą, kokį jausdavo jo tėvo Baal aSulamo laikais.

Būdamas ravo Barucho pamokose ir klausydamas jo kalbų, jautė neapsakomą, ypatingą dvasinį pakylėjimą“.

Kiekvieną roš-chodeš (naujo mėnesio pradžią) ravas Abrahamas Aškenazi iš Tverijos atvažiuodavo pas ravą Baruchą.

Taip pat atvykdavo per visas šventes.

Per „tišus“ (mokytojo rengiamos šventinės vaišės mokiniams) sėdėdavo šalia ravo Barucho.

Daug kartų matėme, jog dauguma ravo Barucho žodžių, pasakytų apie darbą Kūrėjui „tišo“ metu, buvo skirti būtent ravui Abrahamui.

Ravas Abrahamas Aškenazi labai artimai draugavo su rabi Icchaku Agasi ir su ravu Hileliu Gelbšteinu, kaip jau plačiai rašėme apie tai ankstesniuose skyriuose.

Jie dažnai atvykdavo pas ravą Abrahamą į Tveriją, o jis atvažiuodavo pas juos į Tel Avivą, į Bnei Braką.

Rabi Icchakas Agasi mirė 1970 metų, 3 chešvano mėnesio dieną., ir tai visiems buvo didelis smūgis ir netektis.

Visiems buvo be galo sunku susitaikyti su šio Kūrėjo žmogaus netektimi.

Po šios netekties ravas Abrahamas parašė paguodos žodžių kupiną laišką ravui Baruchui.

Jame atsispindėjo didžiulė draugų meilė, kuri buvo tarp jų.

Ravas Mordechajus Klar – Baal aSulamo ir ravo Barucho mokinys

„Paminti save ir savo protą“

Rabi Mordechajus buvo prisirišęs prie Baal aSulamo visa savo širdimi ir siela ir visiškai anuliavosi prieš jį.

Tai puikiai atskleidžia du sekantys pasakojimai.

Kartą, dar būdamas vaikas, susirgo ravo Mordechajaus sūnus, rabi Aronas Klar.

Tai nutiko Pesacho šventės išvakarėse.

Liga buvo labai pavojinga.

Ravas Mordechajus nuvedė vaiką pas gydytoją ir šis liepė skubiai guldyti jį į ligoninę.

Ravas Mordechajus pasakė gydytojui, jog turi pasitarti su žmona.

Žmona pasakė, kad nesutinka guldyti vaiko ligoninėn ir nori, kad gydytojas paskirtų vaistų ir išleistų gydytis namo.

Rabi Mordechajus grįžo pas gydytoją ir perdavė jam žmonos žodžius.

Gydytojas davė jam vaistų, tačiau pasakė, jog dabar jis nusiima nuo savęs atsakomybę už vaiko sveikatą ir gyvybę.

Ir kad greičiausiai, jis mirs, jei nebus paguldytas į ligoninę.

Grįžus namo, ravo Mordechajaus širdyje sukilo abejonės dėl vaistų – ar tai nebus „chamecas“ (Pesacho šventės metu negalima valgyti, matyti ir netgi turėti savo valdose jokio „chameco“).

Paklausė rabi Josefo Vainštoko nuomonės apie tai.

Šis pasakė, jog jei sūnus serga pavojinga gyvybei liga, jam galioja „gyvybės išsaugojimo“ priedermė, kuri anuliuoja visus kitus Toros įsakymus.

Išėjęs iš jo, rabi Mordechajaus nuskubėjo pas Baal aSulamą.

Jo taip pat paklausė to paties klausimo.

Baal aSulamas jam atsakė, jog vaistai yra „chamecas“ ir jis turi juos sudeginti kartu su visu kitu „chamecu“.

O kas liečia vaiką, tai Kūrėjas padės ir jis pasveiks.

Grįžo rabi Mordechajus namo ir padarė, kaip sakė Baal aSulamas – sudegino vaistus kartu su „chamecu“.

Vakare pradėjo Pesacho sederį, o vaikas gulėjo kitame kambaryje.

Staiga, vidury sederio, į kambary, kuriame sėdėjo visi namiškiai, didžiausiam jų nustebimui, įėjo visiškai sveikas ir gerai besijaučiantis ravo Mordechajaus sūnus!

Iš šio pasakojimo matome visišką ravo Mordechajaus savęs anuliavimą prieš mokytoją.

Anuliavimą, kuris yra virš „sveikos“ logikos.

Logikos, kuri sako, jog „gyvybės išsaugojimas“ panaikina visas Toros priedermes.

Jis pakilo virš šios logikos ir sudegino vaistus.

Ir būtent dėka šio didelio tikėjimo mokytoju buvo išgelbėtas jo sūnus.

Sekantis pasakojimas taip pat puikiai parodo ravo Mordechajaus anuliavimasi prieš Baal aSulamą:

Kartą, kai Baal aSulamas norėjo grįžti su traukiniu iš Jeruzalės į Tel Avivą, pasakė:

„Visi, kas su manimi važiuos traukiniu į Tel Avivą, nepatirs jokių nemalonumų iš kariuomenės!“

Tuo metu kariuomenė darydavo patikrinimus traukiniuose, ir daug kam neleisdavo važiuoti.

Tie, kas neturėdavo leidimo kelionei, sulaukdavo didelių problemų.

Rabi Mordechajus, nepaisydamas gresiančių nemalonumų, nusprendė vykti kartu su Baal aSulamu.

Ir kai atėjo eilė jo patikrinimui, jo iš vis netikrino ir pasakė, kad gali keliauti...

Ravas Mordechajus Klar - Baal aSulamo ir ravo Barucho mokinys

„Centrinis stulpas“

Po mūsų mokytojo Baal aSulamo mirties, ravas Mordechajus Klar tapo ravo Barucho mokiniu.

Jis tapo labai artimas ravui Baruchui ir atsidavęs jam visa širdimi ir siela, pastoviai atvažiuodavo pas jį Šabatų ir švenčių metu iš Tel Avivo.

Ir jeigu tik mokytojas ko nors paprašydavo, tuoj skubėdavo tai įvykdyti – be jokių apmąstymų ar abejonių.

Rabi Mordechajus Klar buvo „centrinis stulpas“ ravo Barucho Mokymo namuose.

Jis kartu su savo svarbiausiais mokymo draugais ravu Icchaku Agasi ir ravu Hileliu Gelbšteinu dėjo didžiules pastangas tiek mokyme, tiek maldoje, tiek visuose kituose organizaciniuose klausimuose bei reiklauose.

Pasakojama, jog po Šešių dienų karo, ravas Baruchas nusprendė kartu su savo mokiniais nuvykti į Izraelio pietus, į Eilatą.

Jie ketino važiuoti su džipu, tačiau atsitiko taip, kad ravui Mordechajui Klar džipe nebeliko vietos.

Tačiau jis nenorėjo atsiskirti nuo mokytojo ir nuo draugų, todėl visais būdais ieškojo galimybės, kaip galėtų būti kartu su jais.

Vienintelė galima išeitis buvo tuo metu dar labai pavojingas bei nepatogus dalykas – skristi į Eilatą su sraigtasparniu.

Ravas Abrahamas visai nepergyveno dėl savęs, jam rūpėjo tik vienas dalykas – kad galėtų būti savo mokytoju ir draugais.

Todėl sėdo į lėktuvą ir atskrido į Eilatą.

Džiaugsmas, sutikus ten savo draugus, buvo beribis...

Ir kai jie pamatė, kad neturi ką valgyti, ravas Mordechajus ėmėsi gelbėti situaciją – jis ėjo nuo durų prie durų, prašydamas bulvių.

Taip pririnko pilną maišą.

Išvirė jas ir padarė vaišes kartu su ravu Baruchu.

Galbūt jų stalas nebuvo pats prašmatniausias, tačiau atmosfera ir nuotaika buvo nuostabi, pripildyta bendrumo ir Kūrėjo išaukštinimo.

Rabi Mordechajus buvo vienas didžiausių entuziastų Baal aSulamo knygų platinime.

Šitam dalykui jis buvo atsidavęs visa savo siela ir visomis jėgomis.

Jis važinėdavo po miestus, miestelius ir kaimus, kiekvienoje rankoje turėdamas po dvidešimt vieną knygos Zohar dalį.

Nusigaudavo iki labiausiai nutolusių vietovių – tam, kad išplatinti kuo daugiau  šventų knygų.

Rabi Mordechajus pasižymėjo ypatingu džiaugsmingumu ir linksmumu.

Nežiūrint į tai, kad gyveno labai vargingai.

Ši savybė užtikrintai liudija apie labai aukštą vidinę pakopą.

Ir atvirkščiai, jei žmogus nėra ryšyje ir susijungime su Kūrėju, jis negali būti pastoviame džiaugsme, kokiame buvo rabi Mordechajus.

Tuo tarpu džiaugsmas, išplaukiantis iš materialių dalykų, yra labai menkas ir laikinas.

Rabi Mordechajus Klar buvo puikus bičiulis, tikras draugas, pasiruošęs viską padaryti dėl savo artimo.

Tam dalykui jis visiškai negailėdavo savęs.

Kai pas jį ateidavo draugas, jis sulaukdavo iš rabi Mordechajaus didžiausio dėmesio ir pagarbos.

Jis atnešdavo svečiui vaišių, kokių tik tuo metu būdavo jo namuose.

Netgi jei dėl to jo paties vaikai nebeturėdavo ką valgyti...

Rabi Mordechajus susirgo vėžiu.

Kai jis, savo dienų pabaigoje be galo nusilpęs gulėjo lovoje, jo aplankyti atėjo rabi Abrahamas Aškenazi.

Jis paklausė:

„Gal paskaityti dėl tavo sveikatos kažką iš Psalmių? Arba uždegti žvakutę ant rabi Meir Baal a Nes kapo?“

Ravas Mordechajus atsakė:

„Geriau jau nunešk butelį už mano sveikatą, kuomet visi susirinksite...“.

Kitą sykį jo aplankyti atėjo rabi Mileris.

Jis pamatė ravą Mordechajų labai silpną, baisiuose skausmuose ir didelėse kančiose.

Kuomet ravas Mordechajus šiaip ne taip atpažino draugą, sukaupė visas savo paskutines jėgas ir su didžiausiomis pastangomis ištarė:

„Dabar supratau, ką reiškia „Kūrėjo noras padaryti gerą kūriniams!!!“.

Rabi Mordechajus Klar mirė 1979 metų devintą nisano mėnesio dieną.

Ravas Menachem Idelštein – Baal aSulamo ir ravo Barucho mokinys

Didžiulis džiaugsmas

Menachem (מנחם – išvertus reiškia „paguoda“) – rabi Simcha (שמחה – išvertus „džiaugsmas“) sūnus.

Ir šis vardas visiškai atitiko jo šeimininką. Baal aSulamas aiškino, jog tėvas ir jo palikuonis atitinka priežastį ir pasekmę.

Tad ravo Menachemo „tėvas“, tai yra priežastis, kuri pagimdė jo veiksmus ir mintis, buvo džiaugsmas.

Būtent dėl to jis guodė ir ramino visus po Baal aSulamo laidotuvių.

Visą gyvenimą ravas Menachem buvo kupinas džiaugsmo ir džiugesio.

Šiuo džiaugsmu užkrėsdavo visus aplink esančius, ir pakeldavo visiems nuotaiką.

Šalia jo neįmanoma buvo likti liūdnam.

Rabi Davi Meincberg atveda rabi Menachem pas Baal aSulamą

Rabi Menachem gimė Avo mėnesio („Menachem av“) pradžioje, todėl jį tėvas ir pavadino Menachem.

Jis gimė ravo Simcha šeimoje, Liublino mieste, Lenkijoje.

Po kurio laiko jo tėvas persikėlė gyventi į Izraelį ir nusivežė ten taip pat ir visą savo šeimą bei savo sūnų rabi Menachem.

Apsigyveno bute Jeruzalės senamiestyje.

Kai rabi Menachem atvyko į Izraelį, jam buvo dvylika metų.

Jis mokėsi ješivoje „Chajei olam“ ir buvo vienas iš ravo Davido Meincbergo mokinių.

Jis labai prisirišo prie rabi Davido, todėl netgi ir pabaigęs savo mokslus ješivoje, jis pasiliko prie ravo Davido – liko gyventi pas jį.

Rabi Menachem daugybę kartų prašydavo rabi Davido, kad pažadintų jį vidurnaktį.

Tokiu būdu jis nusipelnė pamatyti rabi Davido darbą Kūrėjui.

Kai ravas Menachem suaugo, rabi Davidas nusivedė jį pas savo mokytoją Baal aSulamą.

O kaip yra žinoma, Baal aSulamas lengvai mokinių nepriimdavo.

Todėl susitarė su rabi Menachem, kad šis tris mėnesius kiekvieną naktį atsikels vidurnaktį ir mokysis vienas.

Ir jei sugebės padaryti tai nepraleidęs nei vieno karto, tada bus pasiruošęs prisijungti prie Baal aSulamo mokinių grupės.

Rabi Menachem įvykdė šią sąlygą ir buvo priimtas į mokinius.

Tverijoje su rabi Abrahamu Aškenaziu

Rabi Menachem žmonos pageidavimu persikėlė gyventi į Tveriją, tačiau nenutraukė ryšių su Baal aSulamu.

Rabi Menachem vykdavo iš Tverijos į Tel Avivą pas Baal aSulamą kiekvieną sekmadienį.

Tais laikais kelionė trukdavo ilgas valandas, tačiau jis nepraleido nei vienos pamokos, ir visada pasirodydavo pas savo mokytoją.

Tverijoje tada gyveno ir Baal aSulamo mokinys rabi Abrahamas Aškenazi.

Iš tikrųjų, jis ir buvo tas žmogus, kurio dėka užsimezgė gilus rabi Menachem ir Baal aSulamo ryšys.

Abu gyveno vienoje Tverijos vietovėje.

Baal aSulamas pasakė rabi Abrahamui, jog priimtų rabi Menachem kaip mokymosi draugą, nors jis ir nebuvo iš to meto svarbių ir gerbiamų žmonių tarpo (nes iš didelio kuklumo labai slėpė savo tikrą lygį).

O rabi Abrahamas buvo Tverijoje gerbiamas ir žinomas žmogus.

Rabi Menachem buvo pajuokiamas ir iš jo buvo šaipomasi, jis buvo vadinamas visokiais vardais, nes atrodė kaip paprastas judėjas. 

Baal aSulamas liepė šį žmogų priimti į savo kompaniją, nes tai iš tikrųjų buvo labai aukštą dvasinį lygį pasiekęs žmogus.

Tad jie abu kasdien pirmą valandą nakties susitikdavo kartu mokytis.

Mokėsi savo mokytojo Baal aSulamo knygą „Mokymas apie dešimt sfirot“.

Tačiau kiekvienoje vietoje, kur pradeda augti šventumas, Kūrėjas duoda ir trukdžius.

Taip pat ir šiuo atveju, Kūrėjas davė jiems trukdžius, kad jie dirbtų Kūrėjui, o ne dėl savo malonumo ar egoizmo.

Problemos kilo dėl to, jog jų žmonos buvo prieš šitą jų draugystę ir mokymasi kartu.

Jos nepatingėdavo ir atsikeldavo kartu su savo vyrais vidurnaktį, ir kartu eidavo iki jų mokymosi vietos.

Kelionė buvo ne tik ilga, bet ir labai sunki. Tačiau tai jų nesustabdė.

Jos ateidavo iki jų mokymosi vietos ir visaip bandydavo jiems trukdyti.

Tačiau rabi Abrahamo ir rabi Menachemo taip nesustabdė ir jie tęsė savo mokslus drauge.

Po ilgo jų mokymosi kartu laikotarpio, dėl tam tikrų priežasčių rabi Menachem nusprendė nutraukti šį jų mokymasi.

Rabi Menachem jokiu būdu nenorėjo užgauti ravo Abrahamo, todėl pasakė, jog tame viešbutyje, kuriame jis dirba, reikia nudažyti sienas, nes artėja laikas, kada prasidės sezonas ir reikia imtis darbų.

Todėl jis nebegali ateiti naktį mokytis...

Rabi Abrahamas sutiko rabi Icchaką Heler ir pasakė jam:

„Negi rabi Menachem nerado kito laiko dažyti viešbutį, kaip tik pirmą valandą nakties?..“

O iš tiesų rabi Menachem keldavosi iekvieną naktį ir pats vienas mokindavosi knygą „Mokymas apie dešimt sfirot“.

Šalia Kūrėjo žmogaus

Pasakojo rabi Menachem:

„Kartą atvykau pas savo mokytoją tris savaites iki švenčių, ketindamas ten pasilikti ir pačioms šventėms. Dėl to mano namuose buvo tikras karas tarp manęs ir žmonos.

Ji niekada nepamirš, kaip aš ją vieną, su dviem mažais vaikais, palikau visam švenčių laikotarpiui.

Šitas laikas, kurį praleidau pas mokytoją, buvo didžiulio dvasinio pakilimo laikas.

Kiekvieną dieną turėjau galimybę valandų valandas kalbėtis su mokytoju apie Kūrėjo darbo aspektus.

O vieną kartą netgi gavau rimtą priekaištą – mokytojas paklausė manęs:

„Menachem, ar tu atsimeni, ką tau sakiau vakar?“

Atsakiau, kad iš tikrųjų neatsimenu absoliučiai nieko.

Tada jis man griežtai pasakė:

„Kalbėjomės su tavimi valandų valandas, ir todėl,

kad nesuteiki mano kalboms svarbumo, todėl viską praradai.

Jeigu mano kalbas vertintum bent vienos liros dydžiu, visi tie dalykai būtų išlikę pas tave“ (o lira tu metu buvo labai didelis piniginis vienetas).

Dar pasakojo rabi Menachem:

„Kartą Baal aSulamas su manimi kalbėjo apie meilės sau aspektus.

Kalba ėjo apie valgymą, gėrimą ir kitus fizinius malonumus.

Kai žmogus valgo, geria ir pan., jis iš kart atitrūksta nuo Gyvybių gyvybės.

Todėl Kūrėjas prisakė žmogui prieš maistą pasakyti palaiminimą, nes tada jo valgymas nėra vien tik materialus dalykas.

Ir pasakė pavyzdį apie gėrimą dėl Kūrėjo:

tada, kai nesi labai ištroškęs, reikia paimti vandens stiklinę.

Kadangi, kuomet labai nori gerti, tu trokšti vandens ir mėgaujiesi kiekvienu gurkšniu.

Todėl reikia paimti vandens stiklinę, būtent tada, kai nejauti didelio troškulio, pasakyti palaiminimą ir pajausti, kad geri tik todėl, kad pasakytum palaiminimą“.

Vieną kartą, kai mūsų mokytojas dar gyveno Jeruzalėje, rabi Menachem nuvyko pas jį Šabatui.

Ir kad jau atvyko į Jeruzalę, tai tuo pačiu kelioms minutėms užsuko pas savo tėvą.

Pasibaigus Šabatui, rabi Menachem užėjo pas Baal aSulamą atsisveikinti.

Baal aSulamas jam pasakė: „Tu atvažiavai ne pas mane, atvažiavai pas savo tėvą“.

Paaiškinimas:

Baal aSulamas kalbėjo apie tai, kad buvo pažeistas anuliavimasis prieš mokytoją ir jo autoritetą.

Šioje vietoje negalima elgtis taip, kaip elgiasi „paprasti“ žmonės, kurie važiuodami pas iškilų žmogų, tuo pačiu užsuka į turgų nusipirkti saldumynų ir sutvarko keletą kitų reikalų.

Iš tikrųjų tam reikalingas didelis pasiruošimas širdyje ir mintyse.

Taip pat negalima užsukti pas „didelį“ kartos žmogų „pakeliui“, važiuojant į kitas vietas ir kitais reikalais.

Mokytojo autoritetas įpareigoja, kad mokinys kelionę paskirtų būtent tam tikslui, o kitiems reikalams sutvarkyti skirtų atskirą kelionę.

Savaime suprantama, kuo aukštesnė mokinio pakopa, tuo aukštesni reikalavimai jam.

Kaip pasakė išminčiai, kad „Kūrėjas yra be galo reiklus ir griežtas teisuoliams“.

Todėl iš čia galima suprasti rabi Menachem pakopos didumą, nes kitu atveju Baal aSulamas nebūtų jam toks reiklus.

Pats rabi Menachem dažnai pasakodavo sekančią istoriją:

Paprastai kartą per savaitę vykdavau pas savo mokytoją Baal aSulamą.

Sekmadienį sėsdavau į paskutinį autobusą, vėlai vakare pasiekdavau Tel Avivą ir iškart nuskubėdavau pas savo mokytoją.

Čia visą naktį mokydavausi vidinės Toros ir Kūrėjo darbo paslapčių.

Pirmadienį ryte, iškart po rytinės maldos, lėkdavau į pirmą autobusą ir grįždavau į Tveriją.

Niekas net nesuprasdavo, jog buvau išvažiavęs.

Kartą atvykau pas mokytoją per Sukot šventę, ir ketinau pabūti dvi dienas.

Antrą dieną, kai jau susiruošiau važiuoti namo, nuėjau atsisveikinti su mokytoju Baal aSulamu.

Kai išėjau iš jo kambario, mane pasikvietė jo sūnus ravas Baruchas ir pasakė man:

„Menachem, pasilik čia kartu su manim iki rytojaus ryto, o ryte, t.y. Hošana raba šventės išvakarėse galėsi grįžti namo“.

Atsakiau jam, kad jau atsisveikinau su mokytoju ir kad man patogiau važiuoti šiandien, todėl negaliu pasilikti.

Tada man ravas Baruchas pasakė:

„Žinok, kad negalėsi atvykti pas Baal aSulamą metus laiko“.

Tąsyk grįžau namo ir iš tiesų atsitiko taip, kad visokios kliūtys neleido man išvažiuoti pas savo mokytoją visus metus...

Nors be galo norėjau, negalėjau išvažiuoti.

Po metų visos kliūtys dingo ir pagaliau nuvykau pas Baal aSulamą.

Kai įėjau, mane pasitiko jo sūnus ravas Baruchas ir pasakė:

„Na, Menachem, jau praėjo metai?..“

Rabi Menachem pasakojo, kad Baal aSulamas turėjo vieną mokinį, vardu rabi Binjaminas Simkovski.

Pats Baal aSulamas pasakė ravui Menachem, jog rabi Binjaminas yra didelis žmogus.

Jis dirbo metalo parduotuvėje ir kiekvieną naktį, vidurnaktį, keldavosi mokytis.

Vieną dieną, prieš Baal aSulamui įeinant į Mokymo namus, kur ketino surengti „tišą“ (šventines chasidų vaišes su šventais pokalbiais), rabi Binjaminas paklausė:

„Menachem, ar nori, kad atskleisčiau tau didžiulę paslaptį?“

Rabi Menachem be abejo atsakė teigiamai.

Tada rabi Binjaminas atskleidė jam tai, ką Baal aSulamas pasakys per tišą.

Taip iš tikrųjų ir atsitiko – Baal aSualamas pasakė tiksliai tai, apie ką kalbėjo rabi Binjaminas.

Rabi Menachem paaiškino, jog tai buvo dėl didelio rabi Binjamino susijungimo su savo mokytoju Baal aSulamu.

Visą savo gyvenimą rabi Menachem buvo pilnas atsiminimų ir įspūdžių iš buvimo šalia didžio Kūrėjo žmogaus Baal aSulamo.

Dėka šių atsiminimų kiekviena jo gyvenimo diena buvo pripildyta džiaugsmo ir gyvybės, netgi praėjus daugeliui metų po Baal aSulamo mirties.

Kai jis norėdavo pajausti džiaugsmingumą ir susijungimą, užmerkdavo akis ir įsivaizduodavo Baal aSulamą – kaip jis atrodė ir ką jis kalbėjo.

Ir iš karto pajusdavo sielos susižadinimą ir naujų jėgų antplūdį darbui šventume.

Apie rabi Menachem didžiulį ryšį su savo mokytoju mes galime pamatyti iš sekančių žodžių, kuriuos jam parašė savo laiške Baal aSulamas.

Štai ką jis rašė:

„Gavau tavo laišką, ir be galo džiaugiuosi sužinojęs, jog mokaisi iš mano knygų.

Dalykas tas, jog kuomet susijungi su knyga ir jos „protu“, susijungi taip pat ir su manimi.

Tai yra didžiausia dovana, kuri labiausiai priartina prie tikslo.

Ir viskas priklauso tik nuo darbo ir nuo pastangų kiekio“.

Ištikimas ravo Barucho mokinys

Po mokytojo Baal aSulamo mirties rabi Menachem Idelštein  tapo pačiu ištikimiausiu Baal aSulamo sūnaus

ravo Barucho mokiniu.

Jis netgi persikėlė gyventi į Bnei Braką, kad tik galėtų būti arčiau savo mokytojo.

Kiekvieną naktį, jis kaip ištikimas kareivis žingsniuodavo į naktines pamokas pas ravą Baruchą, kurios prasidėdavo antrą valandą nakties ir trukdavo iki pat ryto.

Taip pat ir kiekvieną dieną, po pietų, jis vėl traukdavo pas savo mokytoją.

Rabi Menachem nepraleisdavo nei vienos pamokos, ir nei vienos šventės.

Kiekvieną penktadienį rabi Menachem atvykdavo į Maldos namus dar likus keletui valandų iki Šabato pradžios.

Jis stengdavosi paruošti viską, ko reikia Šabatui.

Paruošdavo baltas sraltieses, skirtas užtiesti stalams, taip pat žydras barchatines staltieses, kurios buvo tiesiamos ant ravo Barucho ir ant chazano maldos stalų.

Paruošdavo kavos ir arbatos. Dar sutvarkydavo knygas.

Ir kai jau viskas būdavo atlikta, prisijungdavo prie ravo Barucho ir kartu su juo mokydavosi švento Ari knygą „Intencijų vartai“, kalbančią apie Šabato aspektus.

Ravui Menachem pastovus mokymasis su ravu Baruchu buvo nepajudinamas dėsnis.

Gyvenime niekada nėra praleidęs naktinės pamokos su savo mokytoju.

Ir netgi kai Šabatą švęsdavo kur nors kitur, jis vis tiek pirmiausiai ateidavo į ravo Barucho Mokymo namus, ir čia kaip įprastai mokydavosi iki pat ryto kartu su savo mokytoju.

Ir tik tada vykdavo švęsti Šabato, nežiūrint į didelį atstumą, kurį jam tekdavo važiuoti...

Kūrėjo darbininkas, atsidavęs visa širdimi ir siela

Ravas Menachem Idelšteinas didžiąją savo gyvenimo dalį keldavosi kiekvieną naktį pirmą valandą po vidurnakčio.

Eidavo į „mikve“, po to pakeliui į Mokymo namus užsukdavo pažadinti kai kuriuos mokymo draugus, kad jie eitų drauge į naktines ravo Barucho pamokas.

Rabi Menachemo niekas nesustabdė – nei blogas oras, nei sveikatos problemos, nei pinigų trūkumas.

Ir taip jis elgėsi nuo pat jaunystės iki gilios senatvės.

Pasakojama, kad vieną kartą eidamas į pamoką, kaip visada užsuko pažadinti vieno draugo.

Tačiau iš didelio nuovargio susimaišė ir pabeldė į kito žmogaus duris.

Buvo antra valanda nakties, todėl nenuostabu, jog rabi Menachem kitoje durų pusėje išgirdo labai piktus balsus.

Rabi Menachem nesuprato, kodėl ir iš kur tas pyktis ir sąmyšis, juk jis kiekvieną naktį belsdavo į tas duris ir žadindavo savo draugą...

Todėl beldė toliau...

Tačiau, kai durų jam vis tik niekas neatidarė, jis išėjo į gatvę ir staiga į jo galvą atlėkė šluota!

Rabi Menachem labai supyko – ar tai užmokestis už jo pastangas pažadinti draugą?!

Jis nuėjo į Mokymo namus, buvo baisiai susierzinęs...

Ir kai atėjo tas draugas, išaiškėjo klaida ir pyktis nurimo...

Nors jis tarp mokinių buvo vienas vyriausių ir jau buvo perkopęs devintą dešimtį, tačiau jame niekada nesimatė nei nuovargio, nei senatvės.

Buvo pilnas gyvybinės energijos, kaip jaunuolis, pradedantis savo gyvenimo kelią...

Taip pat jame nebuvo net pėdsako jokio savęs iškėlimo virš kitų – jis buvo draugiškas ir paprastas su kiekvienu, tiek su jaunu, tiek su senu.

Rabi Menachem buvo didelis tylenis, jis kalbėjo labai mažai.

O jei jau pasakydavo kažką, tai tik po didelių apmąstymų.

Jis buvo be galo kuklus ir visus darbus atlikdavo tyliai ir ramiai.

Tačiau kas iš mūsų galėjo bent įsivaizduoti, kokių didžiulių jėgų ir pastangų jam reikėjo, kad atsikelti kiekvieną naktį ir su nepajudinamu pastovumu mokytis Toros...

Kas gali bent įsivaizduoti, kokio atsidavimo ir ryžto reikėjo žmogui, perkopusiam aštuoniasdešimt metų, kiekvieną naktį nenuilstamai eiti toliausią kelią iki Mokymo namų, nepaisant lietaus ar šalčio, ligos ar silpnumo...

Kartą, po Roš Ašana šventės, ravas Menachem pasijautė blogai ir buvo paguldytas į ligoninę.

Gydytojai, norėdami atlikti visus tyrimus ir suteikti visą reikalingą pagalbą, paliko jį ligoninėje ilgesniam laikui.

Atėjo Jom Kipur šventės išvakarės, o jis vis dar ligoninėje.

Kai jo atėjo aplankyti keletas mokinių, rado jį sėdintį ant lovos baisiai nusiminusį.

Rabi Menachem nepergyveno dėl savo sveikatos, jis nepergyveno dėl jokio materialaus dalyko, jam rūpėjo tik viena – ar jis turės praleisti Jom Kipuro šventę ne šalia savo mylimo mokytojo ir savo draugų?

Ir vis tik tos dienos vidurdienį, jis tarsi jaunuolis, kupinas jėgų ir gyvybės, tekinas nulėkė į savo mokytojo Mokymo namus, tiesiai į vaišes, kurios yra rengiamos prieš pat Jom Kipuro šventę.

Jis prisistatė ten degančiais skruostais, visas kupinas didžiulio džiaugsmo, kad nusipelnė tokios Kūrėjo malonės...

Vertėtų paminėti, jog ravas Baruchas daugybę kartų yra sakęs, jog tas begalinis džiaugsmas, kuriuo pasižymėjo rabi Menachem, yra didžiulė Kūrėjo dovana.

Šis džiaugsmas yra patikimiausias liudytojas, kad žmogus yra pastoviame ryšyje su Kūrėju.

Rabi Menachem Šabato naktį pirmas ateidavo į Mokymo namus.

Šviečiančiu veidu ir trykštantis džiaugsmu, atidarydavo duris ir sušukdavo Mokymo namų sienom ir knygoms: „Šabat Šalom!“

Parašyta Toroje: „Jei žmogus numirs Švetovėje“ - tai Toros Šventovė.

Vieną trečiadienio rabi Menachem sėdėjo Mokymo namuose su savo draugais ir mokėsi, kai staiga pasijuto blogai.

Buvo nuvežtas į ligoninę, joje praleido keletą dienų ir penktadienį mirė.

Jam buvo aštuoniasdešimt ketveri metai.

Rabi Jakovas Šulkesas – ravo Barucho mokinys

Rabi Jakovas Šulkesas buvo „Chafec Chaim“ mokinys.

Tačiau vėliau tapo ravo Barucho mokiniu, prie jo prisirišo visa savo siela ir širdimi.

Buvo didelis Toros ir Talmudo žinovas, tačiau labiau už viską vertino vidinės Toros (Kabalos išminties) mokymą, pagal Baal aSulamo ir jo sūnaus ravo Barucho kelią.

Pasakojama, kad rabi Jakovas Sinagogoje Bnei Brake mokė kasdieninį Talmudo lapą.

Jo auditorija būdavo apie šimtas žmonių.

Vieną dieną jis pasakė:

„Jei šita bendruomenė nevertina Kabalos mokymo, aš nenoriu gaišti laiko su jais“.

Jis nutraukė pamokas jiems, ir pradėjo mokytis su ravu Baruchu.

Keldavosi kiekvieną naktį pirmą valandą ir mokėsi su didžiuliu įsigilinimu ir užsidegimu. Rabi Jakovas buvo ištikimas draugas, kuriuo galėjai pasikliauti bet kuriuo metu, kuriam nuoširdžiai rūpėjo artimas ir kuris darė gerus darbus negailėdamas jėgų.

Pasakojama apie rabi Jakovą:

„Kartą mokėsi pamokoje su ravu Baruchu ir iškėlė daug sunkių klausimų apie vieną Ari raštų vietą.

Pasakė jam ravas Baruchas:

„Kodėl tu mokaisi tokiu būdu? Mokykis paprastai“.

Atsakė jam rabi Jakovas:

„Jei mokysiuos paprastai, nekils jokių sunkių klausimų. Iš kur tada gausiu malonumą?...“

Kartą rabi Jakovas meldėsi chasidų Maldos namuose, ir pamatė vieną judėją, kuris kalbėjo visos maldos metu.

Priėjo prie jo ir pasakė:

„Juk tu skaitai prieš maldą tai, kas parašyta pas rabi Elimelech, kad žmogus turi įsivaizduoti prieš save tarsi didelę ir baisią liepsnojančią ugnį ir kad jis turi būti pasiruošęs pulti į tą ugnį dėl Kūrėjo šventumo.

O tu negali pergalėti savęs tokiame mažame dalyke, kaip susilaikymas nuo šnekų maldos metu?!“

Atsakė jam tas judėjas:

„Lengva perskaityti tai, kas parašyta pas rabi Elimelechą, ir tam nereikia ypatingų jėgų. Tačiau, kai ateina laikas tai įgyvendinti, pavyzdžiui nekalbėti maldos metu, pasidaro sunku...“.

Kai rabi Jakovas papasakojo tai ravui Baruchui, šis paaiškino:

„Kol dar yra minties lygis, mes nejaučiame kentėjimų. Žmogus gali įsivaizduoti, kad jis pasiruošęs ir gali padaryti viską.

O kai ateiname prie veiksmo, tada atsiranda kentėjimai, nes žmogus pamato, ką jis realiai gali padaryti, o ko ne.

Pavyzdžiui: prieš eidamas miegoti, žmogus paprašo draugo, kad pažadintų jį trečią valandą, nes jis ketina mokytis.

Ir kai draugas ateina pažadinti, šis toliau miega ir neturi jėgų atsikelti.

Tada jis galvoja:

„Kokia nauda iš to, kad atsikelsiu? Kas bus man iš to?“

Ir patarimas čia yra tik vienas: priversti kūną ir nesileisti su juo į diskusijas.

Tiesiog imti ir atsikelti. Ir tik po to jau galima leistis į svarstymus...“.

Rabi Hilel Abraham Gelbštein – ravo Barucho mokinys

Visiškas savęs anuliavimas prieš mokytoją

Ravas Hilelis gimė 1918 metais Jeruzalėje.

Jo tėvas buvo rabi Šimonas Cvi Chaim, iš Jeruzalės išminčių giminės, Šneur Zalman

(„Tania“ autoriaus) ir žinomo chasido rabi Hilelio Mešil Gelbšteino anūkas.

Dar labai jauname amžiuje, būdamas penkerių metų, neteko mamos.

Jis mokėsi ješivoje „Chajei olam“, esančioje Jeruzalėje.

Vieną penktadienį, kaip įprasta prieš Šabatą, rabi Hilelis,

kuris dar buvo jaunas ješivos studentas, atvyko į „mikve“ („mikve“ yra ritualinis

pasinėrimas į šaltinio ar upės vandenį).

Kaip tik tuo metu ten buvo ravas Baruchas ir rabi Mordechai Klar.

Ravas Baruchas tyliai pasakė rabi Mordechajui:

„Matai šitą jaunuolį? Aš labai noriu, kad jis ateitų pas mane“.

Ravas Mordechajus susipažino ir susidraugavo su ravu Hileliu.

Jie pradėjo kartu mokytis „Įvado į mokymą apie dešimt sfirot“ pirmą dalį.

Tačiau jis atsisakė atskleisti, kas yra šios knygos autorius.

Rabi Hilelio entuziazmas ir susidomėjimas vis augo, ir jis maldavo

ravo Mordechajaus, jog pasakytų, kas knygos autorius.

Tačiau tik tada, kai jie baigė mokytis pirmą „Įvado į mokymą apie dešimt sfirot“ dalį,

ravas Mordechajus atskleidė rabi Hileliui, jog knygos autorius yra Baal aSulamas.

Ir tada nuvedė jį pas Baal aSulamo sūnų ravą Baruchą.

Nuo to momento rabi Hilelis nebesitraukė nuo ravo Barucho nei per žingsnį.

Jam neberūpėjo niekas gyvenime: nei sveikata, nei uždarbis, nei miegas, nei valgis...

Jis visiškai anuliavosi prieš savo mokytoją ravą Baruchą ir buvo šalia jo

dieną ir naktį, sunkumuose ir džiaugsmuose.

Vienintelis toks, visiškai atsidavęs, ir visada esantis šventame savo mokytojo šešėlyje. 

Apie anuliavimąsi prieš mokytoją yra pasakyta:

„Pasidaryk sau mokytoją“.

Baal aSulamas paaiškino:

„Mokytojas turi  ne tik paaiškinti įstatymą ir pasakyti, kas yra leidžiama ir kas draudžiama,

tačiau mokytojas  turi įvesti mokinį į dvasinį darbą.

Todėl visada, kai  tekstuose mes sutinkame žodį „veiksmas", tai reiškia darymą, virš logikos.

Ir pasakymas „Pasidaryk sau mokytoją“, reiškia tikėjimą virš logikos mokytojo didumu ir išaukštinimu.

Šio tikėjimo realizavimas, be abejo, turi būti veiksmu, nes kuo didesnis mokytojo svarbumas, tuo šis svarbumas labiau įpareigoja atitinkamą elgesį ir pagarbą mokytojui, taip pat jo prašymų ir nurodymų vykdymą.

Iš tikro, tikėjimas mokytojo didumu bei savo supratimo bei norų anuliavimas prieš mokytoją yra labai svarbus dvasinis darbas.

Ir tai yra žmogaus pasiruošimas anuliavimuisi ir tikėjimui  Kūrėjo didumu ir išaukštinimu.

Ir būtent šia savybe ypač pasižymėjo rabi Hilelis.

Jo anuliavimasis prieš mokytoją ravą Baruchą buvo beveik virš žmogaus jėgų ir galimybių.

Kartą jis pasakė:

„Verta žmogui dirbti visus septyniasdešimt jo gyvenimo metų, kad jis nusipelnytų vieną vienintelį kartą pajausti, kas tai yra tikėjimas virš logikos”.

Meilė draugams

Vėlesniame laikotarpyje rabi Hilelis persikėlė gyventi iš Jeruzalės į Tel Avivo rajoną Jafo.

Rabi Hilelis buvo labai artimas rabi Icchako Agasi bičiulis.

Ir kuomet jo mokytojas ravas Baruchas buvo išvykęs gyventi į užsienį, rabi Hilelis kiekvieną naktį ateidavo į Bnei Braką mokytis kartu su rabi Icchaku.

Jie buvo be galo prisirišę vienas prie kito ir dėjo daug pastangų šiam savo ryšiui išlaikyti.

„Ir mylėk savo artimą kaip patį save“ nėra paprastai pasiekiamas dalykas.

O jei kas nors galvoja kitaip, tai ženklas, kad jis niekada nebandė iš tiesų pajausti širdyje to jausmo.

Tuo laiku rabi Hilelis ir rabi Icchakas buvo neperskiriami.

Jie kartu mokėsi, kartu šventė šventes.

Prie jų dar prisijungė du bičiuliai: rabi Mordechajus Kelar ir rabi Abrahamas Aškenazi iš Tverijos.

Daugybę kartu rabi Hilelis, rabi Icchakas ir rabi Mordechajus vyko į Tveriją, kad pasimokyti kartu su rabi Abrahamu.

Mokymo namai Bnei Brake

Kai ravas Baruchas grįžo iš užsienio, jis savo nedideliame bute įkūrė Mokymo namus, ir visas mokymo procesas natūraliai persikėlė ten.

Rabi Hilelis kiekvieną naktį paskutiniu autobusu iš Tel Avivo vykdavo į Bnei Braką, į ravo Barucho mokymo namus.

O jei nebūdavo autobuso, eidavo į Bnei Braką pėsčiomis.

Pirmą valandą nakties jis jau sėdėdavo ir mokydavosi su ravu Baruchu.

Ir taip daugelį metų jis buvo šalia ravo Barucho ir sėmėsi iš jo išminties ir žinių apie darbą Kūrėjui.

Taip pat dažnai ateidavo ir per Šabatus.

Tačiau vėliau rabi Hilelis persikėlė gyventi į Bnei Braką, kad būtų arčiau ravo Barucho.

Tada Šabatui grįždavo namo, paskubomis pavalgydavo Šabato vakarienę, ir iš karto grįždavo pas ravą Baruchą, kuris jau jo laukdavo.

Rabi Hilelis buvo labai artimas ravui Baruchui.

Jie sėdėdavo ir kartu mokydavosi iki pat ryto.

Žiemos metu dažnai susitikdavo ir dieną (tuo metu, kai rabi Hilelis neturėdavo darbo) ir kartu mokydavosi „Įvadą į mokymą apie dešimt sfirot“.

Kai mokydavosi kartu, jiems nereikėdavo ilgų paaiškinimų, jiems užtekdavo užuominų, nes abu buvo be galo dideli išminčiai.

Didis Kabalos išminčius

Rabi Hilelis turėjo begalinį norą ir didžiulę trauką vidinei Torai.

Todėl jis pasirinko mažai kam žinomus ravo Barucho mokymo namus ir Baal aSulamo vidinės Toros kelią.

Šis jo savęs anuliavimas leido pasiekti jam didžiules Kūrėjo darbo ir vidinės Toros supratimo aukštumas.

Mokinių kasdien vis daugėjo, jie atvykdavo iš visų šalies kampelių, ir netgi iš užsienio.

Išėjęs į pensiją iš darbo „Chevra kadiša“ (organizacija, besirūpinanti visais žmogaus palaidojimo reikalais), rabi Hilelis mokėsi dieną ir naktį.

Jo pamokos prasidėdavo antrą valandą nakties ir tęsdavosi visą dieną iki vakaro.

Tarp ravo Barucho mokinių jis garsėjo išskirtiniu protu bei nuovokumu.

Rabi Hilelis buvo pasiruošęs mokymui paskirti visą savo laiką – dieną ir naktį.

Miegojo jis minimaliai, nes visada keldavosi antrą nakties ir mokydavosi. Taip pat valgydavo labai mažai – buvo matyti, jog miegas ir valgymas jo visiškai nedomina.

Tačiau kartais kūnas imdavo reikalauti savo – rabi Hilelis užmigdavo bekalbant, tačiau tuoj nubusdavo ir tęsdavo mokymą.

„Teisuolis nusprendžia, o Kūrėjas įvykdo“

Paskutiniais savo gyvenimo metais rabi Hilelis, labai prastai pasijutęs, atsigulė į ligoninę.

Gydytojai padarė nuotraukas ir rado galvoje auglį.

Rabi Hilelis pasakojo:

„Gavau vaistų ir buvau išleistas namo.

Po kurio laiko vėl turėjau pasirodyti ligoninėje, kad būtų atlikti pakartotiniai tyrimai.

Kai vėl mane patikrino ir padarė nuotraukas – auglys buvo savo vietoje.

Po keleto dienų manęs aplankyti į ligoninę atėjo ravas Baruchas.

Kai papasakojau jam apie auglį galvoje, jis pasakė:

„Nesąmonė! Tu neturi jokių rimtų problemų!“.

Ir kai gydytojai man trečią kartą atliko tyrimus, didžiuliam visų nustebimui, auglio galvoje nebebuvo!

Aš neturiu net mažiausios abejonės, kad tai buvo ravo Barucho darbas...

Teisuolis nusprendžia, o Kūrėjas įvykdo“.

Rabi Hilelis, didis išminčius, gyvenime kentėjo dideles kančias.

Tikriausiai nebuvo tokios ligos, kuria jis nebūtų sirgęs.

Taip pat nebuvo tokios jo kūno dalies, kuri vienu ar kitu metu nebūtų kėlusi jam skausmo.

Tačiau nežiūrint į tai, taip pat nežiūrint visą gyvenimą jį lydėjusių didžiulių vargų ir sunkumų, rabi Hilelis buvo visiškai pasinėręs į mokymą.

Jis buvo kupinas džiaugsmo ir linksmumo.

Jis tarsi buvo virš visų bėdų ir atrodė, jog tai jo visai neliečia.

„Mūsų mokytojas gyvena tarp mūsų“

Mirus ravui Baruchui, rabi Hilelis buvo be galo prislėgtas, nes prarado labiausiai mylimą žmogų pasaulyje.

Tačiau jis nenustojo mokytis.

Ir kuomet kalbėdavo apie ravą Baruchą, visada kalbėdavo su pagarbia baime.

Praėjus metams po ravo Barucho mirties, metinių proga surengtose vaišėse, rabi Hilelis kalbėjo:

„Šis Šabatas – mūsų mokytojo mirties metinių diena.

Man nesiverčia liežuvis ištarti žodžius „Tebūnie šviesi jo atmintis“, nes mūsų mokytojas yra su mumis.

Juk nors ir žinome, jog mokytojo nebėra, tačiau nebėra tik kūno, o jis pats liko su mumis.

Viskas, ką jis parašė apie darbą Kūrėjui ir apie Kabalos išmintį – visa tai yra su mumis ir visa tai yra jo sielos išraiška ir esmė.

Todėl mes turime tęsti jo mokymą ir jo kelią – kiekvienas pagal savo galimybes.

Vieni šią dieną skaito daugiau Toros, kiti – perskaito Psalmes, treti – skaito Kadišą ir Mišną, o dar kiti vyksta aplankyti mokytojo kapo.

O aš sakau, kad mes turime pažymėti šią dieną su džiaugsmu.

Kaip yra pasakyta: „Prakeiktas nesusijungs su palaimintu“.

Ir todėl, kad mūsų mokytojo vardas buvo „Palaimintas“ (Baruch išvertus reiškia „palaimintas“), todėl su juo galime susijungti tik būdami džiaugsme, o ne liūdesyje“.

Po šių nuostabių jo žodžių mokinių tarpe kilo didžiulis džiaugsmas.

Ravo Barucho mokinys – rabi Moše Menachem Aron Ašlag

Mirus ravo Moše Menachem mokytojui ir tėvui Baal aSulamui, jo mokytoju tapo brolis ravas Baruchas.

Rabi Moše persikėlė gyventi į Brei Braką, kad būtų arčiau savo mokytojo.

Jis visiškai anuliavosi prieš savo mokytoją.

Rabi Moše buvo labai malonus su kiekvienu žmogumi, tiek su dideliu, tiek su mažu.

Jis mylėjo žmones, mylėjo Kūrėją.

Jis su didžiausiu užsidegimu eidavo į pamokas – į tas, kurios tęsdavosi visą naktį iki ryto, ir į tas, kurios tęsdavosi visą dieną iki vakaro.

Jis buvo visa galva pasinėręs į Kabalos išminties mokymą.

Ir nors rabi Moše ir jo mokytoją ravą Baruchą siejo broliškas ryšys, jis tuo nei kiek nesididžiavo prieš kitus mokinius ir elgėsi kaip paprastas mokinys.

Ravo Barucho mokinys – Rabi Jakov Ašlag

Po tėvo ir mokytojo Baal aSulamo mirties rabi Jakovo mokytoju tapo jo brolis ravas Baruchas.

Kai mokytojas gyveno Jafoje, naktinės pamokos vykdavo rabi Jakovo namuose.

Rabi Jakovas buvo tiesos žmogus – tiek Kūrėjo darbe, tiek išminties mokyme.

Sunkiai dirbo ir daug mokėsi.

Mokymas jam buvo toks svarbus, kad nežiūrint į didelį nepriteklių, kurį kentė jo šeima – nepraleisdavo nei vienos dienos ir nei vienos pamokos.

Buvo be galo kuklus, be šešėlio pasididžiavimo prieš kitus mokinius dėl artimo ryšio su savo mokytoju.

Be to, buvo ištikimas draugas ir padėdavo savo artimui visomis išgalėmis.

Rabi Šmuel Ašlag – ravo Barucho sūnus ir mokinys

Rabi Šmuelis nusipelnė būti mokiniu pas savo senelį Baal aSulamą ir netgi eidavo pas jį asmeniniams pokalbiams.

Jis dėjo didžiules pastangas Toros mokyme ir buvo didelis Toros išminčius.

Garsėjo nepaprasta atmintimi ir protu: puikiai atsiminė visą Torą, Mišną ir savo senelio raštus.

Kaip parašyta trakate Avot (2:9):

„Tinkuota duobė, kuri nepraleidžia nei lašo vandens“ (tai reiškia, puikios atminties žmogus, kuris nieko neužmiršta).

Nežiūrint į išskirtinę padėtį (giminystės ryšius) bei neeilinį protą ir žinias, buvo be galo kuklus ir paprastas.

Visą gyvenimą kaip įmanydamas vengė garbės ir visais būdais bėgo nuo bet kokio pripažinimo ir „reklamos“.

Knygos autorius ravas Abrahamas Gotlibas pamena, jog Šabato metu rabi Šmuelis pirmas ateidavo į mokymo namus – valandą prieš jo tėvo ravo Barucho naktines pamokas.

Tada mokydavosi trise: rabi Šmuelis, rabi Hilelis ir ravas Abrahamas Gotlibas.

Ravas Gotlibas pamena didžiulį rabi Šmuelio įsigilinimą į mokymą, jo žinias ir aštrų protą.

Jie su rabi Hileliu plaukiojo po „išminties jūrą“ skersai ir išilgai.

Po tėvo ravo Barucho mirties rabi Šmuelis tęsė kasdieninį Zoharo ir „Įvado į dešimt sfirot“ mokymą.

Deja, neilgai trukus, didžiuliam visų skausmui susirgo rimta liga.

Tačiau ir sirgdamas dėjo didžiules pastangas ir toliau tęsė mokymą įprastu ritmu, nekreipdamas dėmesio į skausmą ir patiriamas kančias.

Bet, didelei mokinių širdgėlai, liga galiausiai nugalėjo ir 1996 metų chešvano mėnesį, per Šabatą rabi Šmuelis paliko šį pasaulį.

Rabi Šmuelis Kohenas – ravo Barucho mokinys

„Ir mylėk savo artimą kaip save patį“

Pati ryškiausia rabi Šmuelio savybė buvo jo meilė draugams.

Jo gyvenime meilė artimui buvo jam didžiausia vertybė.

Visos jo mintys sukosi apie naudą ir pagalbą artimui ir bendruomenei.

Jis buvo visiškai atsidavęs bendruomenei, kartais savo paties gerbūvio sąskaita.

Jeigu tarp draugų įvykdavo konfliktas, rabi Šmuelis taip pergyvendavo, kad nerasdavo sau vietos.

Išsiskyrimo skausmas atimdavo iš jo ramybę.

Visa tai liudija apie didžiulę rabi Šmuelio atsakomybę ir rūpestį dėl bendruomenės.

Tai buvo jautrios ir subtilios sielos žmogus.

Visus savo sielos kampelius paskyrė tam, kad kiltų šventumo pakopomis.

Rabi Šmuelis pasižymėjo ypatingu atsidavimu ir savęs anuliavimu – tiek prieš draugus, tiek prieš mokytoją ravą Baruchą.

Rabi Mileris pasakojo:

„Vienu metu ieškojau galimybių pradėti savo verslą.

Galvojau apie savo natūralių maisto produktų parduotuvę.

Bet aš neturėjau jokio supratimo apie tuos natūralius produktus ir jei ne rabi Šmuelio pagalba, man nieko nebūtų išėję.

Rabi Šmuelis padėjo man visuose kasdieniniuose verslo reikaluose.

Jis tris mėnesius kasdien ateidavo į mano parduotuvę ir praleisdavo joje pusantros valandos.

Jis su didžiule kantrybe aiškino man tų produktų naudingas savybes ir jų paskirtį.

Ir esu visiškai tikras, kad jei ne rabi Šmuelis, nebūčiau nieko pasiekęs“.

Ir čia tik labai mažas pavyzdys iš tūkstančių kitų, rodančių apie didžiulį rabi Šmuelio darbą, vykdant svarbiausią Toros taisyklę „Ir mylėk savo artimą kaip save patį“.

Mokymo tvarka

Šalia didelio jausmingumo, ravas Šmuelis buvo taip pat ir labai aštraus proto žmogus.

Todėl ravas Baruchas pavedė jam mokyti įvairias mokinių grupes.

Į kiekvieną dalyką įsigilindavo tiek giliai ir skirdavo jam tiek laiko, kiek reikėjo, kad klausantieji pilnai suprastų.

Kiekviena jo diena prasidėdavo pirmą valandą nakties.

Atsikeldavo ir važiuodavo į Mokymo namus, kur garsiai skaitydavo vieną iš ravo Barucho straipsnių.

Jis skaitydavo, o visi klausydavo.

Po to mokydavosi „Įvadą į mokymą apie dešimt sfirot“.

Pamoka trukdavo iki ryto.

Dieną jis dirbdavo, užrašinėdavo šventus tekstus.

Turėjo dar ir kitą veiklą interjero projektavimo srityje.

Šią profesiją įgijo dar jaunystėje.

Po pietų grįždavo į Mokymo namus, kur iki vėlumos mokydavosi Baal aSulamo tekstų.

Didžiulis pastovumas ir lėmė labai gilų Baal aSulamo tekstų supratimą.

Tačiau nežiūrint jo žinių ir statuso, niekada nesididžiavo prieš kitus.

Priešingai – visada stengėsi neišsiskirti ir būti kaip visi – kuklus ir paprastas.

Nemėgo tų pareigų, kurios iškeldavo jį, kaip svarbų asmenį.

Tačiau kadangi neturėjo pasirinkimo, privalėjo tas pareigas atlikti.

Ravo Barucho artumas ravui Šmueliui

Ravas Baruchas labai mylėjo ravą Šmuelį.

Mokiniai prisimena, jog kiekvieną Šabato vakarą šventinių vaišių metu, ravas Baruchas dalindavo mokiniams obuolius.

Tačiau tik ravas Šmuelis gaudavo iš to obuolio, iš kurio valgydavo mokytojas ravas Baruchas.

Pro ravo Barucho akis nepraslydo didžiulės ravo Šmuelio pastangos Kūrėjo darbe, kurias jis dėdavo dieną ir naktį.

Neliko nepastebėtas begalinis ravo Šmuelio atsidavimas ir darbas tarpusavio santykiuose.

Ravas Baruchas matė ir tai, jog ravas Šmuelis visada dalyvaudavo Šabatuose ir šventėse, nors kartais tam prireikdavo sukaupti paskutines jėgas.

Tikėjimo jėga

Artimas ravo Šmuelio bičiulis rabi Aronas Danielis pasakojo:

„Mes su rabi Šmueliu turėjome nustatytą laiką, kai mokydavomės kartu – kasdien nuo penkių iki šešių valandų ryto.

1997 metais, likus kelioms dienoms iki Roš Ašana šventės, pasibaigus mūsų pamokai, rabi Šmuelis priėjo prie manęs ir kaip paslaptį pasakė:

„Aronai, man yra numatyta mažytė operacija, todėl kurį laiką manęs nebus“.

Vis tik jo akyse įžvelgiau tai, kas man sukėlė nerimą.

Atsargiai paklausiau:

„Ar kalba eina apie vėžį?“.

Rabi Šmuelis paprastai atsakė: „Taip“.

Ir pridūrė:

„Tačiau nereikia to sureikšminti, ir nėra reikalo niekam apie tai pasakoti“.

Kaip visada, jis pirmiausiai galvojo apie kitus, o tik paskui apie save.

Jis tiesiog nenorėjo sukelti kitiems papildomų rūpesčių ir jaudinimosi.

Operacija anaiptol nebuvo „mažytė“.

Rabi Šmuelio žarnyne buvo didžiulis auglys.

Po operacijos gydytojai atliko daugybę tyrimų, kad įsitikintų, ar nėra metastazių kituose organuose.

Daugiau jų niekur nerado, viskas buvo idealu.

Per Roš Ašana šventę rabi Šmuelis jau buvo išleistas gydytis namo, ir negalėjo atvykti į mūsų Maldos namus.

Todėl aš nuvykau pas jį, ir pūčiau Šofarą jo namuose.

Jo nuotaika buvo puiki, kaip visuomet.

Po šešių savaičių jo kepenyse buvo rasti penki augliai.

Mes, keli mokiniai, nuėjome pas rabi Greinmaną, kuris mus nusiuntė pas vieną gydytoją, profesorių, kepenų ligų specialistą.

Profesorius apžiūrėjo nuotraukas ir negalėjo patikėti, jog tie augliai atsirado per šešias savaites.

„Tokiems augliams atsirasti reikia mažiausiai trijų mėnesių“, pasakė jis.

Deja, tai buvo piktybinio vėžio rūšis, beveik nepasiduodanti gydymui.

Tačiau nežiūrint visų šių liūdnų naujienų, rabi Šmuelis nusprendė surengti padėkos vaišes Pasaulio Kūrėjui už sėkmingą operaciją, kui jam buvo atlikta prieš Roš Ašana šventę.

Tų vaišių metu rabi Šmuelis šoko kiek tik jėgos jam leido – taip gali šokti tik žmogus, kuris tiki Kūrėjo gerumu virš savo logikos.

Ką ir bekalbėti, rabi Šmuelis teko iškęsti tikrą chemoterapijos ir alternatyvaus gydymo „pragarą“, tačiau jis visada buvo džiaugsmo kupinas.

Chanukos šventės metu rabi Šmuelis vėl šoko iš visų jėgų, tuo parodydamas begalinį tikėjimą Kūrėjo gerumu.

Niekas nebūtų galėjęs patikėti, kad šis džiaugsmu trykštantis žmogus serga mirtina liga...

Per tą pusmetį mūsų mokinių bendruomenė labai susivienijo, kiekvienas stengėsi padėti kaip tik galėdamas, nežiūrėdamas savęs.

Ir visa tai dėka rabi Šmuelio.

Budėjimai ligoninėje, pagalba jam namuose, parama pinigais, vaistais ir t.t.

Tai buvo darbas artimui dieną ir naktį.

Savaitę prieš mirtį, ėmė barti kiekvieną, kuris ateidavo liūdnos nuotaikos ir pats spinduliavo neįprastą džiaugsmą.

Džiaugsmą, kuris gali būti tik pas begalinio tikėjimo žmogų.

Rabi Israel pasakojo:

Paskutinį Šabatą prieš mirtį, rabi Šmuelis, sukaupęs paskutines jėgas, atėjo į Mokymo namus.

Nors buvo akivaizdu, jog jo būsena ypatingai sunki, jis stengėsi atlikti tarnystę, kaip įprastai.

Po maldos, atliekant Kidušą, jis patarnavo mokiniams, dalino jiems pyragą.

Prasidėjus šokiams, jis šoko kartu su visais.

Žiūrėjau tada ir galvojau: palaiminta dalia tų, kurie nusipelnė būti šalia tokio žmogaus, kaip rabi Šmuelis.

Žinia apie jo mirtį be galo sukrėtė visus ravo Barucho mokinius.

Visus apėmė begalinio praradimo jausmas, jausmas, kuris apima, kai pasaulį palieka teisuolis.

Rabi Šmuelis mirė 1997 metų, ijaro mėnesio 13 dieną.

Rabi Nachum Klar – ravo Barucho mokinys ir pagalbininkas

Rabi Nachum gimė 1968 metais trečią avo mėnesio dieną, rabi Israel Chaimo šeimoje.

Rabi Israelis buvo Baal aSulamo mokinio ravo Mordechajaus Klar sūnus.

Rabi Nachum pateko pas ravą Baruchą būdamas dar labai jaunas – šešiolikos metų.

Tuomet jis atėjo mokytis į didelę Slonim chasidų ješivą Bnei Brake „Beer Abraham“.

Ir iš karto visa savo siela ir širdimi prisirišo prie ravo Barucho.

Nors buvo labai jauno amžiaus, tačiau juto ravo Barucho begalinį didumą, nuostabias jo savybes, milžiniškas ravo Barucho pastangas paslėpti savo aukštas pakopas maloniu ir paprastu savo elgesiu mokiniais.

Rabi Nachumas ėmė vis labiau rūpintis ravo Barucho poreikiais, kas galiausiai peraugo į didžiulį norą patarnauti jam ir padėti visame kame.

Ravas Šlomo Zlošinski pasakojo:

„Mūsų mokytojas ravas Baruchas vesdavo pastovias pamokas rabi Nachumo tėvo rabi Israelio Chaimo namuose.

Šios pamokos tęsėsi daugelį metų.

Pamenu, kartą ravas Baruchas paprašė kažko Nachumo.

Jam tuo metu buvo devyni metai.

Nachumas išgirdo, suprato ir atliko.

Pasakė tada ravas Baruchas:

„Jis galėtų būti geras padėjėjas“.

Ir tai nebuvo vienintelis atvejis, o vienas iš daugelio, kai rabi Nachumas patarnavo ravui Baruchui ir jo mokiniams.

Tai darė su dideliu džiaugsmu ir entuziazmu.

Jis turėjo sugebėjimą tiksliai išgirsti ir suprasti, ką sako arba apie ką tik užsimena mokytojas. Ir po to tai atlikti.

Yra daug žmonių, kurie sugeba suprasti, bet nepadaro.

Yra sugebančių atlikti, bet sunkiai suprantančių.

Tačiau Nachumas turėjo abu šiuos sugebėjimus.

Užteko vieno mokytojo judesio ir Nachumas jau skubėjo tai įvykdyti“.

Rabi Nachum dar būdamas labai jaunas tapo ravo Barucho paėjėju.

Jis be galo stengėsi padėti ravui Baruchui visuose jo poreikiuose.

Švenčių metu jis stovėdavo ar sėdėdavo už ravo Barucho ir sekdavo ar jam ko netrūksta.

Rabi Nachum tapo vienu iš ravo Barucho namiškių, jis žinojo kiekvieną tų namų kampą.

Visą gyvenimą jis rūpinosi ravo Barucho poreikiais, visai užmiršdamas savuosius.

Jis pastebėdavo, kada ravas Baruchas nori poilsio, o kada, neduok dieve, jaučiasi blogai.

Jis stengdavosi būti naudingas ir padėti jam visame kame.

Rabi Šlomo Zlošinski pasakojo, jog jam taip pat yra tekusi laimė kartu su rabi Nachum padėti ravui Baruchui paskutiniaisiais jo gyvenimo metais.

Jį nustebino tai, kaip rabi Nachum atkreipia dėmesį į kiekvieną ravo Barucho poreikį, net patį mažiausią, į tai, ko kiti žmonės net nepastebėtų.

Rabi Šlomo padarė išvadą, jog Kūrėjas leido rabi Nachum nusipelnyti begalinio ravo Barucho didumo pajautimo.

Rabi Nachum visiškai nenorėjo išsiskirti su ravu Baruchu, nes labai jį mylėjo.

Tuo tarpu, kai jo amžiaus vaikinai, kurie mokėsi ješivoje, kas trečią Šabatą grįždavo namo, jis namo parvažiuodavo tik du kartus per pusę metų.

Ir tai tik dėl didelių namiškių prašymų.

Jis visa siela buvo prisirišęs prie ravo Barucho ir nenorėjo nuo jo atsitraukti nei akimirkai.

Ravas Baruchas taip pat labai mylėjo rabi Nachum ir skyrė jam daug dėmesio.

Jis visada domėjosi tiek materiais, tiek dvasiniais ravo Nachum reikalais ir būsenomis, tuo, kaip jam sekasi mokytis ješivoje.

Jie kartu švęsdavo Šabatus ir šventes.

Rabi Nachum tardavosi su ravu Baruchu visais savo gyvenimo klausimais, ir nedarydavo net mažiausio sprendimo, nepasitaręs su juo.

Rabi Šlomo Zlošinski pasakojo tai, ką kartą jam pasakė rabi Nachum:

„Ravas Baruchas visada stengėsi būti labai paprastas su mokiniais ir slėpdavo savo aukštas dvasines pakopas.

Tačiau, kai matydavau jį namuose vieną, mane apimdavo baimė.

Tada atsiverdavotikrasis ravo Barucho šventumas, ir jis atrodydavo, kaip Kūrėjo angelas.

Kartą vienas iš mokinių paprašė manęs nueiti pas ravą Baruchą ir perduoti jam kažką.

Aš atsakiau, jog negaliu to padaryti.

Jis nusijuokė ir pasakė, kad aš tikriausiai tiesiog tingiu, jei negaliu padaryti tokio paprasto dalyko.

Aš pasakiau, jog jis gali nueiti pats pas ravą Baruchą.

Šis nuėjo, bet tučtuojau grįžo.

„Tu teisus“, pasakė jis.

„Kai pamačiau mokytoją vieną sėdintį ir besimokantį, supratau, kad negalima jo kalbinti ir trukdyti...“.

Pasakojo rabi Zlošinski:

„Kartą ravas Baruchas pasakė Nachumui, jog jei nori, Pesacho šventės metu jis gali pasisvečiuoti pas mane.

Nežiūrint į tai, kad chasidai draudė Pesacho metu lankytis vieniems pas kitus dėl „chameco“ pavojaus (Pesacho šventės metu galioja draudimas valgyti, matyti ir net turėti savo valdose „chamecą“, tai yra raugintą tešlą ir gaminius iš jos).

Ir nuo tada jis svečiuodavosi pas mane kiekvieno Pesacho metu, paskutinę šventės dieną.

Neįmanoma žodžiais apsakyti to ryšio, kuris buvo tarp mūsų – tai buvo tikros, gilios bičiulystės ryšys.

Iki ravo Barucho mirties Nachumas buvo mano namuose tarsi namiškis, kiekvieną Šabatą ateidavo valgyti kartu su mumis.

O po ravo Barucho mirties, kasdien ateidavo mokytis į naktines pamokas.

Reikia pasakyti, jog Nachumas buvo labai jautrus ir jausmingas žmogus, bet labai tai slėpė“.

Kaip jau minėta, Nachumas buvo be galo atsidavęs ravui Baruchui.

Jam buvo svarbus kiekvienas dalykas: jis netgi atkreipdavo dėmesį, į kurią pusę ravas Baruchas pasisuka Šabato metu, dainuodamas „Ateik, nuotaka“.

Arba į tai, jog mokytojas norėjo, kad kiekvieno Šabato metu būtų atidaromas naujas butelis vyno, o ne naudojamas nuo praeito Šabato likęs vynas.

Mūsų mokytojas ravas Baruchas dažnai kalbėdavosi dviese su Nachumu apie darbą Kūrėjui.

Šitokia laimė tekdavo ne kiekvienam, tik išrinktiesiems.

Ir netgi siųsdavo jį pas išminčius, su kuriais susipažino būdamas Lenkijoje, pasimokyti darbo Kūrėjui paslapčių.

Nachumas pasižymėjo nuovokumu ir loginiu mąstymu, todėl ravas Baruchas patikėdavo jam pačias įvairiausias užduotis, susijusias su bendruomenės valdymu.

Nežiūrint į tai, jam buvo nebūdinga iškelti save.

Kartą, kai tarp bendruomenės narių kilo audringas ginčas tam tikru klausimu, jis pasitraukė nuošaliau ir stovėjo tylėdamas.

Kai jo paklausė:

„Kodėl tu nepareiški savo nuomonės?“,

jis atsakė:

„Mokytojas mokė mane nesakyti savo nuomonės, todėl nuo tada aš susilaikau nuo savo nuomonės reiškimo“.

Nachumas pasižymėjo vidine stiprybe ir didžiule valios jėga, kas yra retas dalykas mūsų kartoje.

Ilgą laiką, gyvendamas ješivoje, miegodavo ne savo lovoje, o ant suolo – tam, kad nepramiegotų naktinių pamokų pas ravą Baruchą.

Kaip žinoma, Nachumas mokėsi Slonim ješivoje, kurioje taip pat turėjo įvairių pareigų.

Jis tapo tarpininku tarp ravo Barucho ir ješivos ravo „Admor iš Slonim“.

Jam Nachumas atnešdavo ravo Barucho parašytus straipsnius.

„Admor iš Slonim“ juos labai įdėmiai skaitydavo ir sakydavo, jog tai duoda jam didelę naudą.

Taip, dėka Nachumo, tarp ravo Barucho ir „Admor iš Slonim“ užsimezgė glaudus ryšys.

Nachumas vedė jau po ravo Barucho mirties.

Dideliam jo skausmui, jis nenusipelnė, jog jį sutuoktų brangiausias jam žmogus.

Tačiau jis toliau bendravo su ravo Barucho sūnumu ravu Šmueliu, su žentu rabi Jakovu Garnirer ir kitais.

Jo širdyje visuomet ruseno ravo Barucho uždegta kibirkštis – meilės artimui kibirkštis.

Savo pirmagimį pavadino mokytojo vardu – Baruchu Šalomu.

„Koks yra geras kelias, kuriuo eina žmogus? – Tai gera širdis“ (Avot 2:9)

Rabi Nachumas buvo labai geros širdies žmogus.

Pamenu, kartą paprašiau, kad ateitų pas mane.

Buvo susikaupę daug visokių dalykų, kuriuos reikėjo sutvarkyti: laukė spynų pakeitimas, elektros remontas ir t.t.

Jis išsitraukė savo įrankius ir ėmėsi darbo.

Dirbo su džiaugsmu ir gerai nusiteikęs.

Suprantama, už darbą neprašė jokio atlygio.

Toks buvo Nachumas – jam patiko padėti artimui ir tai darė iš visos širdies.

Jam buvo didžiausias malonumas, kai jo kas nors paprašydavo pagalbos.

Jeigu pats sulaukdavo svečių, priimdavo juos su džiaugsmu.

Jis buvo persisunkęs meile artimui.

Dėl šios savybės jis buvo visų mylimas ir mėgiamas.

Ravo Barucho Mokymo namuose nebuvo žmogaus, kuris nemylėtų Nachumo.

Nachumo gerumas buvo neapsakomas – jei kas nors paprašydavo pagalbos, niekada neatsisakydavo.

Šimtai žmonių yra sulaukę pagalbos iš jo.

Jis turėjo „auksines rankas“ ir ko tik nesiimdavo, jam viskas sekdavosi.

Ravas Šlomo Zlošinski pasakojo:

„Kartą sužinojau, jog Nachumas Šabatui atvyksta iš Jeruzalės į Bnei Braką.

Paskambinau jam ir paprašiau, jog paimtų siuntinį iš mano tėvo, gyvenančio Jeruzalėje.

Nuo to laiko, nebuvo nei vieno sykio, kad važiuotų iš Jeruzalės į Bnei Braką ir nepaskambintų man pasiteirauti, ar nereikia paimti ir atvežti man siuntinio...“.

Netgi tada, kai vedė ir apsigyveno Jeruzalėje, jis toliau tęsė vidinės Toros mokymą ir naktines pamokas.

Jis kiekvieną naktį keldavo į pamokas, kurios vyko jo tėvo namuose, į kurias rinkdavosi ravo Barucho mokiniai, gyvenantys Jeruzalėje.

Kiek vėliau atsirado pamokos jauniems Toros mokiniams, kurie gyveno įvaiuose Izraelio kampeliuose, vykstančios telefoninio ryšio pagalba.

Nachumas jose buvo vienas iš labiausiai pasižymėjusių ir dominuojančių mokinių.

Visada stengdavosi išsiaiškinti ir suprasti viską giliai ir pilnai.

Ir netgi jungdavosi prie tų, kurie valandą prieš pamoką dar skaitydavo ravo Barucho straipsnius.

Nachumas buvo be galo kuklus.

Nors jo širdis degė, bet bendruomenėje jis niekuomet nekalbėdavo apie tai, ką mokėsi ar apie darbą Kūrėjui.

Kad užsidirbtų pragyvenimui, dirbo ješivoje „Toros ugnis“, esančioje Jeruzalės senamiestyje.

Ir netgi darbo metu visas buvo paniręs į darbą Kūrėjui.

Jis diskutuodavo su ješivos vadovu ar su kitais mokiniais apie įvairius aspektus, kurie kildavo jam iš ravo Barucho mokymo.

Vienam draugui jis užsiminė, jog ketina palikti šitą darbą.

Ir tik po didelių įprašinėjimų atskleisti priežastį, jis pasakė:

„Todėl, kad tai trukdo man dirbti Kūrėjui“.

Rabi Nachumas buvo nuostabus draugas.

Žodžiais neįmanoma apsakyti jo atsidavimo ir meilės draugams.

Bendruomenėje jis buvo žmogus, kuris savo stipria dvasia įkvėpdavo kitus.

Jis buvo be galo ištikimas bendruomenei, o bendruomenė buvo ištikima jam.

Jis mokėsi ir vykdė viską tą patį, ką ir ravo Barucho mokiniai.

Visa tai darė su džiaugsmu, kuriuo „užkrėsdavo“ ir visus aplinkinius.

Kartą per savaitę mokiniai susirinkdavo aptarti ravo Barucho straipsnį ir pakalbėti apie darbą Kūrėjui.

Šis kassavaitinis susirinkimas Nachumui buvo šventas dalykas.

Nebuvo pasaulyje tokios jėgos, kuri būtų galėjusi sutrukdyti jam dalyvauti šiuose susirnkimuose: nei šaltis, nei karštis, nei liga.

Dalyvaudavo juose  kaip uolus kareivis, pasirodydamas su buteliu gėrimo ar kitokiu skanėstu.

Ir nors jo uždarbio jam sunkiai užtekdavo pragyventi, tačiau niekada negailėdavo pinigų draugams – išleisdavo nemažas sumas tam, kad suteikti malonumą draugams.

Taip pat visiškai negailėjo ir savo pastangų – padėdavo visiems, kam tik prireikdavo jo pagalbos, dar prieš jos paprašant...

Kartą, kai vienas iš draugų Mokymo namuose darė „Kidušą“, staiga aptiko, jog paliko namuose vyną, skirtą „Kidušui“.

Nachumas ilgai nemąstė ir, nepaisydamas Bnei Brako vasaros karščių, nubėgo į to draugo namus.

Atstumas iki jų buvo apie 40 minučių ėjimo, tačiau Nachumas netrukus grįžo su buteliu rankoje.

Rabi Nachumas darė labai svarbų darbą – rinko medžiagą apie Baal aSulamo ir ravo Barucho gyvenimą.

Visa tai užrašydavo sąsiuvinyje, ir šį sąsiuvinį atidavė man (knygos autoriui ravui Abrahamui Gotlibui).

Dalis pasakojimų ir faktų, pateiktų šios knygos pradžioje, yra paimti būtent iš šių Nachumo užrašų.

Paskutinį kartą Nachumo Klar namuose draugų susitikimas vyko Šabato išvakarėse.

Tie, kurie atvyko iš toliau, liko pas jį nakvoti.

Nachumas, kaip ištikimas kareivis, atsikėlė į naktinę pamoką ketvirtą valandą ryto.

Dieną jis išvyko į Bnei Braką, kad sutikti Šabatą kartu su draugais.

Tačiau į Bnei Braką jis neatvyko – pakeliui įvyko baisi autoavarija ir jis labai sunkios būklės buvo išvežtas į ligoninę.

Gydytojai dėjo visas pastangas, tačiau Nachumo išgelbėti nepavyko – jo gyvybė užgeso ant operacinės stalo, prasidedant Šabatui.

Tūkstančiai žmonių susirinko palydėti jį į paskutinę kelionę.

Baal aSulamo ir ravo Barucho chasidai, Slonim chasidai, Jeruzalėje gyvenantys artimieji ir draugai, šeima, žmonės, su kuriais dirbo ješivoje „Toros ugnis“ - visų širdys buvo persmelktos didžiulio skausmo.

Visi susirinko palydėti šio nuostabaus žiedo, kurį nuskynė Kūrėjas – rabi Nachumo Klar.

Ši baisi nelaimė palietė kiekvieno širdį.

Ir tai nebuvo vien tik jo šeimos netektis, tai buvo visų ravo Barucho mokinių netektis.

Kiekvienas žmogus, kuris eina meilės artimui keliu, jis prideda jėgų visiems.

Jis visai bendruomenei „įpila degalų“ kovoje su savo egoizmu.

Ir štai Kūrėjas duoda mums visiems tokį smūgį, pasiimdamas rabi Nachumą.

Ir iš tikrųjų tai mes turime prisiimti atsakomybę už šį smūgį – dėl mūsų aplaidumo vykdant artimo meilės priedermę, Kūrėjas pasiėmė žmogų, kurio visas gyvenimas buvo paskirtas artimo meilei.

Tegul bus palaiminta jo atmintis.

Rabi Nachuumas mirė 1996 metais, 20 tamuzo mėnesio dieną, Šabatą, kurio metu skaitoma Toros dalis „Pinchas“.