• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Pesachas

I. M. Lav

„Bdikat chamec” ir „bijur chamec”

 Pesachas, įamžinantis išėjimo iš Egipto stebuklą, taip pat atspindi smulkiausias šio stebuklingo įvykio, padėjusio pamatą judėjų tautos susiformavimui, smulkmenas.

Visas išėjimas iš Egipto, iš esmės buvo sąjungos tarp Kūrėjo ir judėjų tautos patvirtinimas, Kūrėjo pažado duoti Abrahamo palikuonims Knaano žemę įgyvendinimas: išėjimo tikslas buvo Toros gavimas, ir Izraelio tautos, kuri gavo laisvę, pažadėtos žemės užvaldymas. 

Charakteringas šios šventės bruožas – skrupulingai visais laikais vykdomas įstatymas – tai draudimas Pesacho metu valgyti, matyti ir net turėti savo valdose „chamecą“, tai yra raugintą tešlą ir gaminius iš jos.

Kaip mums pasakoja Tora, Izraelio sūnūs buvo priversti palikti Egiptą paskubomis, spaudžiami faraono ir egiptiečių, kurie buvo išgąsdinti ir didžiai nusiminę dėl visų Egipto pirmagimių mirties.

Tad jiems nebuvo laiko netgi tam, kad pasiimti maisto atsargų į kelionę, o tešla, kurią jie pasiruošė, nespėjo išrūgti. Todėl išeidami iš Egipto, jie pasiėmė su savimi tik macą – „Neraugintų papločių, nes tešla neišrūgo“. 

Draudimas Pesacho metu valgyti „chamecą“ turi du tikslus: visų pirma – tai išėjimo iš Egipto, iš kurio Kūrėjas išvedė „stipria ranka“, įamžinimas; o antra – amžinas priminimas visoms ateinančioms kartoms apie tikėjimą į Kūrėją, kuriuo buvo apdovanoti tada išėjusieji iš Egipto, nežiūrint į tai, kad iš jų buvo atimta bet kokio dvasinio pasiruošimo tam galimybė.

Jie nepasiruošė maisto atsargų, pilnai pasikliaudami tuo, kad Kūrėjas, Kuris išvadavo juos iš faraono valdžios, aprūpins juos dykumoje.

Šia nuostabia tų laikų kartos savybe  vėliau žavėjosi pranašas Jeremija „Taip pasakė Kūrėjas: pamenu Aš malonę tavo jaunystės, tavo jaunosios meilę – kaip tu ėjai paskui Mane dykumoje, žeme, kuri niekada nebuvo apsodinta...“.

Taigi, „chameco“ pašalinimu ir macos naudojimu maistui yra primenama sau apie Kūrėjo didybę ir apie aukščiausią tikėjimą – be jokių svyravimų, be abejonių, kuriuo pasižymėjimo karta, išėjusi iš Egipto.

„Chameco“ draudimas yra susijęs su pačiais žmogaus egzistavimo  pagrindais, todėl žmogus, nepaisantis šio draudimo, susiduria su labai griežtu požiūriu į save, taip, kad jis netgi yra baudžiamas „karet“ bausme, jo sielos pražuvimu...

Apie šio draudimo svarbumą galima spręsti ne tik pagal gręsiančią bausmę, bet ir pagal paties draudimo griežtumą: juk Pesacho metu negalima ne tik vartoti maistui „chameco“, draudžiama netgi jį turėti.

Be to, jei maiste yra netgi mažiausias „chameco“ kiekis, per Pesachą to maisto valgyti negalima. 

Tam, kad pašalinti „chamecą“ iš namų kaip pridera, Halacha prisako štai šiuos dalykus:

1. atlikti „bdikat chamec“ (chameco patikrinimą) ir „bijur chamec“ (chameco sudeginimą);

2. mintimis atsisakyti nuo visų teisių į bet kokį „chamecą“;

3. parduoti likusį „chamecą“.

Kas tai „chameco patikrinimas“ ir „chameco sudeginimas“?

Pagal Toros įstatymą užtenka, kad žmogus mintimis atsisakytų visų teisių į „chamecą“, esantį jo valdose, prilygindamas jį „žemės dulkėms“, kurios niekam nepriklauso ir neturi jokios vertės.

Tora sako: „Tik pirmai dienai pašalinkite iš savo namų raugintą tešlą“.

Tačiau išminčiai, dideli žmogaus psichologijos žinovai, nustatė, kad „chameco pašalinimas savo širdyje“ nepakankamas tam, kad patikimai apsaugoti žmogų nuo draudimo sulaužymo. 

Juk žmogus vartoja „chamecą“ ištisus metus, ir pilnai gali būti, kad ir Pesacho metu jis suvalgys „chameco“ absoliučiai mechaniškai, iš įpročio, jei „chamecas“ bus likęs jam pasiekiamose vietose.

Kad to išvengti, išminčiai nurodė Pesacho išvakarėse, kaip įmanoma kruopščiau patikrinti visus namus, ar neliko juose „chameco“. Šis patikrinimas ir vadinamas „bdikat chamec“.

14 nisano, kai tik sutemsta, reikia iš pagrindų patikrinti namus, ar neliko juose „chameco“.

Tai daroma nežiūrint į tai, kad buvo ilgas tvarkymo laikas iki Pesacho.

Tad iš karto po „Maariv“ maldos, neatidėliojant, pradedamas „chameco patikrinimas“.

Prieš tai yra pasakomas palaiminimas:

„Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, pašventinęs mus Savo priedermėmis ir liepęs sunaikinti „chamecą“!

Tiesa, iš tikrųjų „chamecas“ sunaikinamas tik kitą rytą, bet „chameco patikrinimas“ – būtina procedūra, nuo kurios ir prasideda jo sunaikinimas.

Kad pastangos „chameco“ paieškose nebūtų bergždžios – jei kartais „chameco“ neišeitų rasti, ir kad palaiminimas nebūtų ištartas bergždžiai, yra paprotys slėpti skirtingose namų vietose 10 gabaliukų „chameco“ ir tuo būdu užtikrinti sėkmingą paiešką.

Tačiau „bdikat chamec“ negalima priskirti vien tik tų 10-ties duonos gabaliukų paieškai. Patikrinimą reikia atlikti rimtai ir ieškoti „chameco“ iš tikrųjų.

„Chameco patikrinimas“ atliekama žvakės šviesoje – ja yra pašviečiami visi kampai, kiekvienas plyšelis tose vietose, kur buvo valgomas ir saugojamas „chamecas“.

Patikrinimui naudojama  vištos plunksna, o surastas „chamecas“ dedamas į popierinį maišelį matomoje vietoje, kad nepamiršti jo sudeginti ryte.

Ir „chameco patikrinimo“ metu ir paties „chameco“ sudeginimo metu priimta garsiai pasakyti apie savo teisių į „chamecą“ atsisakymą:

„Bet koks „chamecas“ ir bet koks raugas, kurie randasi mano valdose, kurių aš negalėjau aptikti ir sunaikinti, tegul skaitosi kaip niekas ir būna ne mano [valdžioje], kaip žemės dulkės“.

Kraštutinis terminas „chameco“ sunaikinimui – šeštos valandos pradžia po saulėtekio.

Jei, pavyzdžiui, dienos trukmė 12 valandų, tai „chamecą“ galima valgyti tik iki ketvirtos valandos po saulėtekio, tai yra pirmame dienos trečdalyje.

Penktąją valandą Halacha laiko kaip tarpinę: „chamecas“ jau nebevalgomas, bet ir sunaikinti jo dar nėra būtinybės.

Bet kai tik ateina šeštoji valanda, būtina savo „chamecą“ sudeginti ir vėl pasakyti, kad jis prilyginamas „žemės dulkėms“, nors ir kitais žodžiais, nei išvakarėse. 

Chameco pardavimas

Tora ne tik draudžia valgyti „chamecą” Pesacho metu, bet jį draudžiama netgi turėti savo valdose – netgi ten, kur niekas jo nemato.

Tačiau ką daryti žmonėms, kuriems priklauso dideli „chameco“ kiekiai?

T.y. parduotuvių, konditerijų, kepyklų, malimo įmonių ir t.t. savininkams?

Ką daryti su maisto produktų atsargomis?

Toros išminčiai išsprendė šią problemą, atidžiai išanalizavę Toros žodžius apie draudimą Pesacho metu turėti savo valdose „chameco“ – jie nusprendė, kad „chamecą“ reikia parduoti tam, kuris nesilaiko Toros įstatymų.

Jei pardavimas atliktas pagal visas taisykles: pirkėjas nupirko „chamecą“ ir sumokėjo už jį, „chamecas“ tampa jo nuosavybe.

Tam yra pasirenkamas pažįstamas, patikimas žmogus, kuriuo galima pasikliauti, kad pasibaigus Pesachui, jis parduos „chamecą“ atgal jo buvusiems šeimininkams.

Tačiau sandoris turi būti tikras – „chamecas“ tik tada tampa pirkėjo nuosavybe. 

Iškyla klausimas – „chameco“ pardavimo metu žmogus žino, kad pasibaigus Pesachui, atgaus jį, ar tai netrukdo sandoriui? Ne, netrukdo.

Šis žinojimas, šis užtikrintumas niekaip neįtakoja teisėtumo. 

Šiais laikais priimta patikėti rabinui pilną teisę tvarkyti „chameco“ reikalus, ir ta teisė yra užtvirtinama „chameco“ perdavimo rabino nuosavybei procedūra.

Tai patvirtinančius dokumentus rabinas perduoda pirkėjui Pesacho išvakarėse, prieš pat „chameco“ sunaikinimo termino pabaigą – po to, kai pirkėjas sumoka rankpinigius.

Šis sandoris visiškai teisėtas pilna to žodžio prasme.

Po Pesacho pasirodo, kad pirkėjas nesilaikė duoto žodžio sumokėti visą sumą už nupirktą „chamecą“ ir sandoris yra atšaukiamas: jam sugrąžinamas užstatas, kurį jis sumokėjo prieš Pesachą, o jis savo ruožtu sugrąžina „chamecą“. 

Indų paruošimas Pesachui

Kadangi Pesacho metu uždrausta naudoti netgi minimalų „chameco“ kiekį, tai negalima naudoti ir indų, kuriais buvo naudojamasi ištisus metus.

Geriausias variantas – turėti specialiai Pesachui pilną indų komplektą.

Jei to padaryti nėra galimybių, tai indus, kuriais ketinama naudotis Pesacho metu, reikia specialiu būdu išvalyti.

Tai atliekant reikia prisiminti taisyklę: „kaip priima, taip ir atiduoda“.

Tai yra indų išvalymą nuo „chameco“ reikia atlikti tuo pačiu principu, kokiu į juos įsigeria „chamecas“.

Dalykus, kurie buvo sąlytyje su ugnimi, pavyzdžiui dujinės plytelės kaitvietes – būtina pakaitinti atviroje ugnyje, metalinius indus: puodus, puodelius, šakutes, peilius, šaukštus – reikia pamerkti į verdantį vandenį, stiklinius indus – pamerkti trims dienoms kambario temperatūros vandenyje, kasdien pakeičiant vandenį.

Reikėtų priminti, kad visi indai turi būti prieš tai švariai išplauti nuo nešvarumų, rūdžių. 

Kas liečia virtuvinius reikmenis, kurie sudaryti iš dviejų dalių (pavyzdžiui, peiliai ar šakutės su kitokios medžiagos rankena), jų išvalyti taip, kad būtų tinkami Pesachui, neįmanoma.

Indai iš ugniai atsparaus stiklo prilyginami indams iš metalo, kadangi į jo sudėtį įeina nemažas kiekis metalo priemaišų.

Todėl tokius indus reikia panardinti į verdantį vandenį.

Bet indai iš „duralex“ stiklo neatlaiko aukštų temperatūrų, todėl juos reikia trims paroms pamerkti į vandenį. 

Šiuolaikinės technologijos siūlo virtuvės reikmenų, pagamintų iš naujausių ištobulintų medžiagų ir junginių.

Todėl šiais laikais ritualinis indų švarinimas tampa labai apsunkintas.

Be to, įvairios buitinės technikos – virtuvinių kombainų, indaplovių, orkaičių švarinimas reikalauja pagrindinių žinių apie jų sandarą ir veikimą.

 „Kašer la Pesach“ – šis užrašas ant maisto produkto pakuotės reiškia, kad gaminys pagamintas laikantis visų Pesacho reikalavimų ir kad jame visiškai nėra „chameco“.

Tačiau šiuo užrašu negalima aklai pasikliauti, ir jei kyla klausimų, reikėtų išsiaiškinti juos su autoritetingu rabinu.

Taip pat ginčytinas klausimas dėl „chameco“ yra su restoranais, poilsio namais ir viešbučiais: reikia išsiaiškinti ar jie priklauso rabinatui ir turi „teudat kašrut“, ir ar iš tikrųjų to laikomasi virtuvėje.

Paprasta maca ir maca šmura

Su pagrindiniu Pesacho aspektu – macos valgymu yra susijusios dvi Toros priedermės: viena priedermė yra valgyti macą, kita priedermė – tai draudimas valgyti „chamecą“.

Nors ši priedermė priklauso toms priedermėms, kurių vykdymas yra susijęs su konkrečiu laiku – o moterims šių priedermių vykdyti nereikia – bet kadangi jos vykdymas susijęs taip pat su draudimu, moterys taip pat turi šios priedermės laikytis.

Vis tik skirtumas tarp priedermės valgyti macą ir draudimo valgyti „chamecą“ yra: draudimas valgyti „chamecą“ galioja visų šventės dienų metu, o tuo tarpu priedermė valgyti macą yra kur kas labiau apribota laiko atžvilgiu.

Tora prisako valgyti macą tik sederio metu, t.y. pirmąją Pesacho naktį, kaip pasakyta: „vakare valgykite macą“ – t.y. pirmąjį šventinį vakarą.

Kas liečia likusias dienas, galima elgtis savo nuožiūra: galima valgyti, galima nevalgyti.

Todėl palaiminimas „...pašventinęs mus Savo priedermėmis ir liepęs valgyti macą...“ yra sakomas tik  vieną kartą – sederio metu (skirtingai nei palaiminimas „...pašventinęs mus Savo priedermėmis ir liepęs gyventi palapinėje“: nes priedermė gyventi palapinėje tęsiasi visos Sukot šventės metu ir šis palaiminimas sakomas kiekvieną dieną).

Tora sako: „Ir saugokite neraugintą duoną“.

Tešlą macai reikia saugoti nuo visko, kas gali sukelti joje rūgimo procesą ir paversti ją „chamecu“.

Daugelis Pesacho metu valgo paprastą macą, tačiau tie, kas stengiasi įvykdyti priedermę kuo geriau, valgo tik ypatingą macą, kuri vadinasi maca šmura („išsaugota“, „apsaugota“ maca).

Kuo gi maca šmura skiriasi nuo įprastos macos?

Įprasta maca yra iš kviečių, kurie nuo jų sumalimo momento  buvo saugomi nuo bet kokio kontakto su skysčiu, galinčiu sukelti rūgimą.

Maca šmura gaminama iš kviečių, kurie nuo pat jų nupjovimo buvo saugomi nuo susilietimo su skysčiu.

Kiekviename etape – pristatyme į malūną, malime, miltų pristatyme į kepyklą, tešlos paruošime ir macos kepime – grūdams (o po to miltams) yra pavojus – karštis, drėgmė, užtrukimai ruošiant tešlą ir kepant – visa tai gali sukelti rūgimo procesą.

Bet netgi tie, kas valgo Pesacho metu įprastą macą, pasirūpina, kad sederiui būtų ir maca šmura. 

Ir paprasta, ir maca šmura gali būti dviejų rūšių: rankų darbo ir mašininės gamybos.

Dar prieš pusantro amžiaus šis skyrimas neegzistavo: maca buvo gaminama tik rankiniu būdu.

Bet nuo to laiko, kai buvo išrasta macos gamybos mašina, netyla ginčas tarp Toros autoritetų: ar galima mašininiu būdu pagamintą macą laikyti košerine?

Daugumas į šį klausimą atsako kategoriškai „ne“.

Jų nuomone, mašininės macos gamybos proceso žmogus negali valdyti, nes neįmanoma visą laiką sužiūrėti, kad mašinos viduje neliktų tešlos likučių, prilipusių prie įvairių jos detalių.

O jei jos ten pasilieka, tai po tam tikro laiko prasideda jų rūgimo procesas.

Be to, patikėdami mašinai tokios svarbios priedermės įvykdymą, tarsi išreiškiame priedermės nepaisymą: juk kur kas garbingiau atlikti šią priedermę savo rankomis. 

Tačiau yra ir priešinga nuomonė – kad mašininis macos gamybos procesas vyksta sklandžiau ir greičiau, ir čia pavojus, kad tešla išrūgs yra žymiai mažesnis. Kaip ten bebūtų, šiandien galima valgyti abiejų rūšių macas, nors daugelis vis tik teikia pirmenybę rankų darbo macoms. 

מצת מצוה „macat-micva“ ir מים שלנו „maim šelanu“

Nuo senų laikų yra priimta macą, skirtą sederiui, gaminti antroje Pesacho išvakarių dienos pusėje.

Ji gaminama rankomis ir yra vadinama מצת מצוה „macat-micva“ (priedermės maca), nes jos paskirtis – priedermės įvykdymas, priedermės suvalgyti tam tikrą kiekį (kazait) macos sederio naktį (likusiomis šventės dienomis, kaip jau buvo minėta, tokios prievolės nėra). 

Dienos, kuri yra prieš Pesacho išvakares, pabaigoje, jau sutemus, po saulės laidos, bet prieš nakties pradžią – tai yra prieš pat „chameco patikrinimą“, einama pasisemti vandens iš šulinio, šaltinio ar upės.

Tuo metu vanduo juose labai šaltas.

Vanduo paliekamas visai nakčiai induose, tinkamuose Pesachui ir tokiuose, kurie neleidžia svyruoti vandens temperatūrai.

Visa tai daroma tam, kad kai šiuo vandeniu bus užmaišoma tešla מצת מצוה, ji neišrūgtų. Šis vanduo vadinasi מים שלנו „maim šelanu“ („vanduo, kuris pernakvojo“).

O Pesacho išvakarėse, po „chameco“ sunaikinimo, imami miltai, kurie buvo itin saugomi nuo bet kokios drėgmės (ir dėl to buvo laikomi žemoje temperatūroje) ir, užmaišius tešlą „vandeniu, kuris pernakvojo“, kepama „macat-micva“.

Paprastai ši maca kepama šventiškoje aplinkoje ir kiekviename etape pabrėžiama, kad daroma tai dėl „macat-micva“.

Reikia saugotis, kad tešla macai neatsidurtų tiesioginių saulės spindulių poveikyje, arba netgi prie uždaro lango, kurio stiklas gali fokusuoti saulės spindulius, ko pasekoje tešla išrūgs.

Ir taip pat savaime suprantama, kad vieta, kurioje maišoma tešla, turi būti toliau nuo krosnies ar kito šilumos šaltinio.

Pats iškepimas turi įvykti labai greitai – reikia sekti, kad visas procesas užimtų ne daugiau, kaip 18 minučių.

Ir sederio naktį ant stalo padėtos trys macos, kur viršutinė simbolizuoja koheną, vidurinė – levitą, o apatinė – israel  (t.y. žmogų, kuris yra ne levitas ir ne kohenas).

Pesacho išvakarės

Šią dieną priimta atsikelti anksčiau – juk reikia tiek daug nuveikti.

Tais laikais, kai stovėjo Šventykla, Pesacho išvakarės buvo šventinė diena – diena, kai buvo aukojamos Pesacho aukos. Aukojimo metu buvo skaitomas „Halelis“, ir todėl ir dabar antroje Pesacho išvakarių dienos pusėje reikia užbaigti visus darbus (aišku, išskyrus macos kepimą ir pasiruošimą šventei).

Išminčiai tam teikė tokią svarbą, kad nustatė, jog „tas, kas dirba Pesacho išvakarėse, gyvenime nepamatys palaiminimo“...

Šią dieną reikia įvykdyti šias priedermes: „chameco sudeginimą“, „chameco“ pardavimą, macos kepimą ir stalo sederiui ruošimą.

Ryte, „Šacharit“ maldoje neskaitoma „Padėkos aukojimo daina“ ir „Šlovinanti daina apie Davidą“.

Halacha nurodo vyrams-pirmagimiams pasninkauti šią dieną.

Šio nurodymo turi laikytis ne tik tie, kurie yra pirmagimiai pas tėvą, bet ir pirmagimiai pas motiną.

Šio pasninko tikslas – priminti apie pirmagimių išsigelbėjimą, kai buvo naikinami pirmagimiai Egipte ir kad jie turi būti dėkingi Kūrėjui.

Be to, pirmagimiams, dalyvaujantiems šventėje kokios nors priedermės proga – apipjaustymo ar tam tikro Talmudo traktato užbaigimo proga – leidžiama valgyti.

Todėl priimta sinagogose tos dienos ryte rengti iškilmes Talmudo traktato užbaigimo proga. Iškart po „Šacharit“ organizuojama pamoka, kurios metu mokomasi paskutinių to traktato eilučių ir pirmagimiai jų atidžiai klausosi, o po to dalyvauja vaišėse šio įvykio garbei, kas duoda teisę jiems valgyti visą tą dieną.

Stengiamasi tą rytą maldą „Šacharit“ užbaigti anksčiau – juk reikia dar papusryčiauti iki kol baigsis laikas, kai galima valgyti „chamecą“ – tai keturių valandų po saulės patekėjimo periodas.

Izraelyje šis laikas baigiasi maždaug apie 9 valandą, tačiau kiekvienais metais reikia pasitikrinti kalendoriuje tikrą laiką.

Po pusryčių surenkami „chameco“ likučiai ir atliekama „chameco“ pardavimo procedūra.

Šeštos valandos po saulės patekėjimo pradžioje – Izraelyje tai truputį po 11 valandos – sudeginamas „chamecas“ ir skaitomas teisių į „chamecą“ atsisakymas („Visas „chamecas...“ ir t.t.), bet tai truputį kitas variantas, nei buvo skaitomas vakare.

Kadangi išminčiai sako: „Kiekvienas žmogus turi apsišvarinti prieš šventę“, Pesacho išvakarėse reikia atlikti „mikva“.

Taip pat Pesacho išvakarėse daugelis stengiasi apsikirpti, kadangi Pesacho šventė pradeda „Sfirat haomer“ periodą, kai negalima kirptis. Apsikirpti reikia iki vidurdienio.

Po vidurdienio kepama macat-micva ir pradedama ruoštis sederiui. Beje, Pesacho išvakarėse draudžiama valgyti net tik „chamecą“, bet ir macą.

Ir geriausia iš vis apriboti maistą – kad vakare, Pesacho metu su dideliu apetitu valgyti macą.

Ir taip, Pesacho išvakarės – tai vienintelė diena metuose, kai nėra pasninkaujama (išskyrus pirmagimius), bet ir nevalgoma nei duona, nei maca...

Reikia pridurti, kad tie, kurie valgo macą ištisus metus, nebevalgo jos nuo nisano mėnesio pradžios.

Šventės pavadinimai

Ši šventė turi keturis pavadinimus:

1. Avivo (pavasario) šventė;

2. Laisvės šventė; 

3. Macot šventė;

4. Pesach.

Avivo (pavasario) švente jis vadinasi todėl, kad vyksta būtent pavasario mėnesį, gamtos klestėjimo laiku, kai laukuose sunoksta derlius.

Juk po pirmos šventės dienos į Šventyklą reikia pristatyti omerą – tam tikrą kiekį naujo miežių derliaus.

Laisvės švente jis vadinasi todėl, kad pažymi išėjimo iš Egipto vergovės datą.

Neatsitiktinai ši šventė maldynuose vadinama „mūsų išsivadavimo laiku“ (tuo tarpu Sukot vadinama „mūsų džiugesio laiku“, o Šavuot – „Mūsų Toros dovanojimo laiku). 

Macot švente vadinasi todėl, kad tuo laiku negalima valgyti „chameco“, o pirmąją šventės naktį reikia valgyti macą (ivritu dgs. – מצות macot) – kaip prisiminimą apie macą, valgytą skubiai pasitraukiant iš Egipto.

Ir galiausiai – Pesachu ši šventė vadinama pagal ypatingo aukojimo pavadinimą, atliekamo 14 nisano dieną.

Šis aukojimas atspindi prisiminimą apie stebuklą, kurį Kūrėjas atliko Izraeliui Egipto „pirmagimių išnaikinimo“ bausmės metu.

Tą naktį Egipte nebuvo nei vienų namų, kuriuose nebūtų miręs pirmagimis – „nuo faraono pirmagimio, kuris turi sėdėti soste, iki kalinio, sėdinčio belangėje ir visi gyvulių pirmagimiai“ – išskyrus judėjų namus.

Pasakyta Toroje, kad atlikdamas „pirmagimių bausmę“ egiptiečių namuose, Kūrėjas praleido (פסח) judėjų namus.

Todėl šventinė auka ir visa šventė vadinasi Pesachas. 

Toroje ši šventė vadinama macot švente, tačiau išminčiai vadina ją tiesiog Pesachu.

Kodėl taip yra?

Talmude, traktate „Brachot“ pasakyta, kad „tfiline“, kuris yra uždedamas paties Kūrėjo, yra parašyta viena eilutė: „Ir kas, kaip Tavo tauta, Izraelis, viena tauta žemėje?“

Pasakė Kūrėjas judėjams: „Jūs paskelbėte Mano vardą žemėje – o Aš paskelbiu jūsų vienybę taikoje. Jūsų „tfilinuose“ parašyta: „Klausyk, Izraeli, Kūrėjas – mūsų Dievas, Kūrėjas – vienas“. Ir Aš rašau Mano „tfiline“: „Ir kas, kaip Tavo tauta Izraelis, vieninga tauta žemėje?“ Iš čia matyti abipusės meilės ir pagarbos jausmas tarp Kūrėjo ir Jo tautos. Ir apie šią vienybę taip pasakyta knygoje Šir aŠirim: „Aš priklausau mano mylimajam, o jis – man“.

Taip yra ir su Pesachu: Kūrėjas vadina jį Toroje macot švente, kad pabrėžti judėjų nuopelną, kai besąlygiškai klausė Jo Egipte, kai Jis liepė paaukoti Pesacho auką ir išeiti iš Egipto: jie taip paskubėjo įvykdyti Jo įsakymą, kad tešla nespėjo išrūgti ir jie valgė macą.

O iš kitos pusės – Pesacho pavadinimu norima pabrėžti ne savo nuopelnus, o Kūrėjo malonę, Kuris išgelbėjo jų namus Egipte nuo „pirmagimių bausmės“.

Sederis

Po „Maarivo“, kuriame yra skaitoma šventinė „Amida“ (o chasidinėse sinagogose taip pat ir „Halelis“), reikia pradėti pasiruošimą svarbiausiam Pesacho įvykiui – sederiui.

Jau nuo seno sederis tapo Pesacho simboliu.

Daugybė įstatymų yra susiję su juo: ir tų, kurie užrašyti Toroje, ir tų, kurie nustatyti išminčių - daugybė šios nakties papročių duoda galimybę vėl išgyventi praeities įvykius. 

Namuose turi būti balta staltiese užtiestas ir pačiais gražiausiais stalo įrankiais papuoštas stalas, ant kurio – taurės pagal dalyvių skaičių, o centre – ypatinga – „Elijahu taurė“.

Uždengtos specialiomis servetėlėmis ant stalo padedamos macos, ant kėdės žmogaus, kuris ves sederį, padedamos pagalvėlės.

Prieš vedantįjį ant stalo padedamas ypatingas dubuo – keara, kuriame sudedama viskas, kas reikalinga sederiui.

Šalia padedamas dubuo su sūdytu vandeniu ir servetėle, kurioje bus paslepiamas „afikomanas“. 

Namų šeimininkė uždega žvakes nuo ugnies, uždegtos dar prieš sutemstant, palaimindama: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, pašventinęs mus Savo priedermėmis ir prisakęs mums uždegti šventines žvakes“.

Tada pasako „Šeechejanu“, turėdama omenyje, kad šis palaiminimas skirtas taip pat ir visoms priedermėms, kurios yra atliekamos kartą metuose.

Namų šeimininkas pasako „Šeechejanu“ Kidušo metu. 

Jei pirma Pesacho diena sutampa su Šabatu, tai žvakės uždegamos dar prieš prasidedant Šabatui ir palaiminimas tada kitoks: „...uždegti Šabato žvakes ir šventines žvakes“.

Per šventę palaiminimas pasakomas prieš uždegant žvakes, bet jei ji sutampa su Šabatu, tai pirma uždegamos žvakės ir tada sakomas palaiminimas. 

Sederio naktį yra atliekamos dvi Toros priedermės: macos valgymas pirmąją Pesacho naktį ir pasakojimas apie išėjimą iš Egipto.

Pirmosios priedermės įvykdymui ant stalo padedamos trys macos, uždengtos specialia servetėle.

Minimalus kiekis, kurį būtina suvalgyti sederio metu (o už Izraelio ribų – ir antrąją Pesacho naktį taip pat) – tai kazait, tai yra ne mažiau 25 gramų.

Antrąją priedermę – pasakoti šią naktį apie išėjimą iš Egipto – tiesiogiai nurodo Tora: „Ir papasakosi savo sūnums tą dieną taip: dėl šios priedermės įvykdymo padarė Kūrėjas man tai išeinant iš Egipto“.

Tiesa, atsiminti apie išėjimą iš Egipto reikia visada, kaip pasakyta Toroje: „Kad atsimintum tu išėjimą iš Egipto visas tavo gyvenimo dienas“.

Ir ši priedermė yra vykdoma kiekvieną dieną skaitant „Šma“, tačiau priedermė pasakoti yra skirtingas dalykas.

Priedermę „...ir papasakosi savo sūnums“ galima vykdyti tik „tą dieną“, kai „Pesacho auka, maca ir „maror“ yra prieš tave“, tai yra sederio metu, kai reikia valgyti Pesacho aukos mėsą, macą ir „maror“.

Kad kuo geriau atlikti šią užduotį – įdomiai papasakoti apie išėjimą iš Egipto, nepraleidžiant nei vienos svarbios detalės, išminčiai sudarė Agada, pasakojimą apie išėjimą.

Agadoje pasakojama apie istorinį tos epochos foną, apie tai, kaip judėjai atėjo į Egiptą, apie dešimt bausmių, Kūrėjo pasiųstų Egiptui, apie Raudonosios jūros perskyrimą – iki to, kaip išsilaisvinusi judėjų tauta iš Kūrėjo rankų gavo Torą ir įėjo į pažadėtą jiems Izraelio žemę.

Keturios taurės

Prie šių dviejų priedermių (macos valgymo ir pasakojimo apie išėjimą iš Egipto) išminčiai pridėjo „keturių taurių“ priedermę: sederio metu reikia išgerti keturias taures vyno, atminčiai apie išsilaisvinimą iš vergijos.

Penkta taurė, statoma stalo viduryje, simboliškai skiriama pranašui Elijahu.

Kodėl būtent keturios taurės?

Todėl, kad Kūrėjas pasakydamas Moše apie Izraelio išsivadavimą iš Egipto, panaudojo keturis išsireiškimus:

1. „Aš išvesiu jus iš Egipto priespaudos“;

2. „Aš išlaisvinsiu jus nuo tarnavimo jiems“;

3. „Aš išgelbėsiu jus didele galia ir baisiomis bausmėmis“;

4. „Aš padarysiu jus Savo tauta“.

O kam reikalinga penktoji taurė, „pranašo Elijahu taurė“?

Bendrai priimtas paaiškinimas toks, kad yra dar ir penktas pažadas:

„Aš atvesiu jus į šalį, kurią prisiekiau atiduoti Abrahamui, Icchakui ir Jakovui ir atiduosiu ją jums kaip palikimą! Aš – Kūrėjas“.

Ir todėl, kad pranašo Malachi pasakyta, jog išsilaisvinimo šauklys bus pranašas Elijahu, jam pripilama penkta taurė, tuo išreiškiant tikėjimą į išsilaisvinimą.

Vynas iš šios taurės negeriamas, tuo pabrėžiant, kad tik tada, kai jis, pranašas Elijahu ateis, paskelbdamas apie išsivadavimą ir išsipildys visi penki Kūrėjo pažadai – tada bus galima išgerti ir penktąją taurę.

Kiekvienoje iš penkių taurių turi būti ne mažiau nei reviit kiekis vyno, tai yra mažiausiai 86 cm³ ir kiekvieną kartą reikia išgerti visą arba bent jau didžiąją dalį vyno.

Pageidautina, kad tai būtų raudonas, aukščiausios kokybės vynas (bet ne toks, nuo kurio greitai apgirstama, nes tai sutrukdys atlikti sederį iki galo taip, kaip pridera).

„Keturių taurių“ priedermės įvykdymui tinka taip pat ir vynuogių sultys.  

„Keara“

Pagrindinis dalykas ant stalo sederio metu – tai „keara“, didelė, graži lėkštė.

Tais laikais, kai dar stovėjo Šventykla, pirmąją Pesacho naktį visi privalėjo suvalgyti kazait kiekį Pesacho aukos, t.y. ėriuko, iškepto ant atviros ugnies, mėsos.

Kartu valgė ir macot ir „maror“, tai yra karčias žoles, tuo įvykdant tai, kas pasakyta Toroje:

„Kartu su neraugintos duonos papločiais ir karčiomis žolėmis valgykite juos“. 

Dabar, kai nėra Šventyklos ir nėra galimybės įvykdyti Pesacho aukos priedermės, tam, kad neužmiršti apie šią priedermę, į „kearą“ yra dedama „zroa“ (pažodžiui – petys) – apkeptą vištos sparnelį.

Daroma tai atminimui apie „stiprią ranką“, kuria Kūrėjas išvedė judėjus iš Egipto.

Kas liečia neraugintą duoną, tai priedermė valgyti macot nepriklauso nuo priedermės valgyti Pesacho auką ir todėl šiais laikais ji yra vykdoma kaip Toros priedermė.

O štai „maror“ priedermė atvirkščiai – neatsiejama nuo Pesacho aukos priedermės ir todėl šiais laikais, kai ši priedermė neatliekama, karčios žolės valgomos tik kaip atminimas apie praeitus laikus, nes taip nustatė išminčiai.

Iš esmės „maroru“ gali būti bet kokia karti žolė: salota, cikorija ir pan.

Jos skonis primena, kaip egiptiečiai kartino judėjams gyvenimą, užkrovę jiems nepakeliamai sunkų darbą.

„Maroro“ minimumas, kurį reikia suvalgyti – kazait (jei tai salota – tai bus apie 17 g.).

Išminčiai nurodė prieš valgant „marorą“ pasakyti palaiminimą: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, Visatos Valdove, pašventinęs mus Savo priedermėmis ir liepęs valgyti karčias žoles“.  

„Zroa“ dedamas „kearos“ viršuje dešinėje pusėje, o priešais kairėje viršuje dedamas virtas kiaušinis, kuris primena apie kitą šventės aukojimą – „chagiga“ auką.

Yra taip pat kitas aiškinimas, kad kiaušinis, tradicinis gedinčiųjų maistas, primena apie Šventyklos sugriovimą.

(Dar vienas paaiškinimas, kodėl „chagiga“ auką „kearoje“ simbolizuoja būtent kiaušinis – kaip kiaušinis jį verdant vis kietėja ir tvirtėja, taip ir Izraelio tauta su kiekviena nauja neganda tampa stipresnė ir užsigrūdinusi).

Per vidurį tarp „zroa“ ir kiaušinio, šiek tiek žemiau jų dedamas „maroras“.

Šie trys komponentai turi sudaryti trikampį.

Ir po jais, apatinėje „kearos“ dalyje, susidaro antrasis trikampis iš  „charoset“ (dešinėje), „karpaso“ (kairėje) ir „chazeret“ (per vidurį apačioje).

Visa tai skirta tam, kad sukelti vaikų, sėdinčių prie šventinio stalo smalsumą, kad jie pradėtų klausinėti, ką visa tai reiškia.

Juk bendrai visa sederio ceremonija turi vaikams nušviesti išėjimą iš Egipto.

Į „charosetą“ – grūstų riešutų, obuolių ir datulių masę, pagardintą prieskoniais ir vynu, yra mirkomas „maroras“, kas reiškia tai, apie ką kalba Tora:

„Egiptiečiai apkartino gyvenimą judėjams, privertę juos sunkiai dirbti, gaminant plytas iš molio (kurį simbolizuoja „charoset“).

„Karpas“ – tai kokios nors sodo daržovės: virta morka, bulvė, taip pat ridikas, petražolė ir t.t. „Karpasas“ mirkomas į sūdytą vandenį, taip pat dėl to, kad neįprastais veiksmais sužadinti vaikų smalsumą.

Prieš suvalgant „karpasą“, pasakomas palaiminimas: „...kuriantis žemės vaisių“.

O pačioje „kearos“ apačioje yra „chazeret“ – tarkuotas krienas.

„Chazeret“ reikalingas sumuštiniui „koreach“, kuris valgomas atminimui apie Hilelio paprotį daryti „sumuštinį“ iš Pesacho aukos mėsos, macos ir „maroro“.

Reikia pastebėti, kad egzistuoja skirtingi „kearos“ išdėstymo būdai: pagal rabi Icchako Lurijos nuomonę (Ari), pagal Vilniaus Gaono nuomonę.

Tačiau vis tik išdėstymas „kearoje“ dažniausiai būna toks.

O „keara“ dedama ant servetėlės, kuria uždengtos trys macos.  

Sederio eiga

Tam, kad palengvinti sederio pravedimą, išminčiai sudarė labai aiškią jo tvarką.

„Kadeš“ („pašventink“) – šeimos galva atlieka „Kidušą“, kurio metu pasako palaiminimus: „...kuriantis vynuogės vaisių“, „...pašventinantis Izraelį ir šventes“ ir „Šeechejanu“.

„Urchac“ („nuplauk“) – sederio dalyviai eina apsiplauti rankų, bet tai darydami nesako palaiminimo.

Sederio vedančiajam atnešamas puodelis su vandeniu, bei dubuo, jis apsiplauna rankas neatsikeldamas iš savo krėslo.

Juk jis šią naktį panašus į karalių, kuriam visi pasiruošę su džiaugsmu tarnauti.

Beje, kai kuriose bendruomenėse priimta, kad sederio vedantysis apsirengtų baltais rūbais (kitl – idiš kalboje) – kaip kohenas, atliekantis tarnystę Šventykloje.

Po kaire vedančiojo ranka padedama pagalvėlė, į kurią jis atsiremia – kaip priimta prie karališko stalo. 

„Karpas“ yra pamirkomas į sūdytą vandenį, pasakant palaiminimą „...kuriantis žemės vaisių“ ir suvalgomas.

„Jachac“ („perlaužk“) – imama vidurinioji maca ir perlaužiama į dvi dalis. Didesnioji dalis suvyniojama į specialią servetėlę ir paslepiama.

Ši dalis skirta „afikomanui“: jis suvalgomas pačioje trapezos pabaigoje, prieš skaitant „Birkat amazon“ – kad burnoje liktų macos skonis – pagrindinės šios nakties priedermės skonis.

„Magid“ („pasakotojas“) – tai Agados skaitymas, atsakant į vaikų klausimus: „Kuo skiriasi ši naktis nuo kitų naktų?“.

Skaitoma nuo žodžių: „Vergais mes buvome...“ iki palaiminimo „...išgelbėjęs Izraelį“. 

„Rachca“ („apiplovimas“) – vėl apiplaunamos rankos, šį kartą pasakant palaiminimą „...liepęs mums apiplauti rankas“, kaip tai paprastai daroma prieš trapezą.

„Moci, maca“ („išauginantis duoną iš žemės“, maca) – trapeza pradedama nuo macos.

Prieš tai, kai bus suvalgyta macos, pasakomas palaiminimas „...išauginantis duoną iš žemės“ ir „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, pašventinęs mus savo priedermėmis ir liepęs valgyti macą“.

„Maror“ – pasakius palaiminimą „...pašventinęs mus Savo priedermėmis ir liepęs valgyti „maror“, suvalgoma „maroro“.

„Koreach“ („sudėjimas kartu“) – daromas „sumuštinis“: tarp dviejų macos gabalėlių dedamas „chazeret“ ir sakoma: „Atminimui apie Šventyklą mes darome taip, kaip darė Hilelis ir tada valgomas šis „sumuštinis“.

„Šulchan orech“ („padengtas stalas“) – šventinė trapeza.

Reikia pasistengti, kad vaišės būtų kuo gausesnės: mėsa, žuvis, įvairiausi skanėstai...

Pastebėsime, kad sefardų judėjai valgo per Pesachą taip vadinamus kitnijot – ryžius, sorų kruopas ir panašius varpinius, o taip pat ankštinius, žemės riešutus ir saulėgrąžas.

Aškenazių judėjai kitnijot nevalgo, todėl kad miltai iš kitnijot labai panašūs į penkių grūdų miltus“, o tai gali suklaidinti.

„Cafun“ („paslėptas“) – po trapezos yra suieškomas „afikomanas“, kuris buvo paslėptas sederio pradžioje, jis laužomas ir juo pasidalinama su visais dalyviais. Šiuo „desertu“ yra užbaigiama šventinė trapeza.

Ką reiškia žodis „afikomanas“?

Tai dviejų aramėjų kalbos žodžių junginys: afik („išneškite“) ir kaman („tai, kas stovi prieš mus“).

Senovėje trapezos dalyviai sėdėdavo prie atskirų staliukų, o trapezos pabaigoje, prieš desertą, tarnai išnešdavo tuos stalus.

Šventyklos laikais Pesacho aukos mėsą reikėdavo valgyti pačioje sederio pabaigoje – kad tos mėsos skonis, „priedermės“ skonis, liktų burnoje.

Mūsų laikais atminimui apie tai yra suvalgomas gabaliukas macos, kuri todėl vadinasi „afikomanu“: jis yra valgoma po trapezos, prieš „Birkat amazon“ skaitymą, ir jo skonis lieka burnoje.

Tai yra daroma iš esmės dėl to, kad pratęsti vaikų susidomėjimą sederiu iki pat pabaigos: jie laukia, kada gi galės suvalgyti gabaliuką viduriniosios macos, kurį atskyrė ir paslėpė jau sederio pradžioje.

Yra paprotys, kad vaikai tyliai „nugvelbia“ jį ir kai ateina „afikomano“ eilė, jie reikalauja mainais dovanų.

Šis paprotys paremtas tuo, kas pasakyta Talmude (traktate Psachim, 109): „Čiumpa macą tą naktį tam, kad vaikai neužmigtų“, kas perkeltine prasme reiškia, kad macą reikia valgyti greitai, kad neužtrukti su Agados skaitymu.

Vaikai išsiaiškina šiuos žodžius taip, kad maca „vagiama“, kad užlaikyti sederį.

O kol jiems nepažadamos dovanos, Agados skaitymas negali tęstis ir savaime suprantama, niekas neina miegoti...

„Barech“ („palaimink“) – „Birkat amazon“ skaitymas, įterpiant „Jaale vejavo“, kur Pesachas yra vadinamas „mūsų išsilaisvinimo švente“ (šis intarpas skaitomas visos Pesacho savaitės metu).

„Halelis“ – po „Birkat amazon“ išgeriamas trečiasis bokalas ir pabaigiamas skaityti „Halelis“, kuriame kalbama apie išėjimo iš Egipto stebuklus (pirmosios dvi „Halelio“ dalys buvo skaitomos prieš trapezą).

„Nes amžiams Jo malonė“ – pabrėžiama čia. Į šį Agados skyrių taip pat yra įtrauktas himnas „Viso, kas gyva siela“, o baigiasi jis palaiminimu „Palaimintas Tu, Kūrėjau, Karaliau, aukštinamas šlovinimo maldose“.

Po „Halelio“ yra išgeriama ketvirta, paskutinė taurė vyno ir pasakomas palaiminimas „...už vynuogę ir vynuogės vaisių“.

„Nirca“ („patenkintas“) – tai Agados užbaigimas: tai malda apie tai, kad viskas, kas buvo pasakyta ir padaryta šios sederio nakties metu, suteiktų pasitenkinimą Kūrėjui: „Pesacho sederis užbaigtas teisingai, pagal visus nurodymus ir įstatymus.

Ir kaip mes nusipelnėme jį atlikti, taip nusipelnysime jį atlikti ateityje!...“ Po to yra pasakoma: הבנויה בירושלים הבאה לשנה („Sekančiais metais – atstatytoje Jeruzalėje!“).

Tie patys žodžiai taip pasakomi ir baigiantis Jom-Kipurui. 

Po to yra dainuojamos žinomos dainos ir himnai: „Ir buvo vidurnaktį“, „Ir pasakysite: Pesacho auka“, „Jis – Visagalis“ ir kt. Kiekvienoje bendruomenėje dainuojama pagal savas melodijas.

Reikia pastebėti, kad šie priedai prie Pesacho sukurti tokių poetų kaip Janajus [1], rabi Eliazaras Hakalir [2] ir kt. 

Pastabos apie Agada

הַא לַחְמָא עַנְיָא  Ha lachma anja

Agados pradžia parašyta aramėjų kalba, kuri Agados sudarymo metu buvo šnekamoji judėjų kalba, tam, kad visi suprastų šiuos žodžius: „Tai – vargo duona, kurią valgė mūsų tėvai Egipte.

Kiekvienas, kuris alkanas, tegul ateina ir valgo.

Kiekvienas, kuris privalo švęsti Pesachą, tegul ateina ir švenčia su mumis.

Šiais metais čia, kitais metais – Izraelyje.

Šiais metais - vergai, kitais metais – laisvi žmonės“. 

Iškyla klausimas, kaip gali šiuos žodžius sakyti tie, kurie šiuo metu gyvena laisvame ir nepriklausomame Izraelyje?

Tačiau reikia prisiminti, kad „visi judėjai yra atsakingi vienas už kitą“, todėl, kol ne visi judėjai sugrįžę į savo šalį, šie Agados žodžiai lieka galioti. 

מַה נִּשְׁתַּנָּה Ma ništana

Šiais žodžiais – „kuo skiriasi?“ - prasideda „keturi klausimai“, kuriuos paprastai užduoda jauniausias vaikas tėvui, išreikšdamas nusistebėjimą keistais ir neįprastais veiksmais, kuriuos jis mato šią naktį.

Šie klausimai yra nuo senų laikų – nuo tada, kai iš pradžių valgydavo šventinėje trapezoje, o paskui skaitydavo Agadą. 

Trapezos metu vaikas matydavo, kaip žolės merkiamos į sūrų vandenį - kaip priimta turtingųjų tarpe, kaip valgoma maca – beturčių maistas, kaip valgomas „maroras“, kaip tai darydavo vergai, kaip sėdima pasirėmus kaire ranka, lyg puotaujant prie karaliaus stalo.

Nesuprasdamas šių nesutaikomų prieštaravimų, vaikas užduodavo „keturis klausimus“.

Dabar tradicijos pasikeitė, ir užduodamas „keturis klausimus“ sederio pradžioje, vaikas kalba apie tai, ko dar nematė – ir vis dėl to Pesacho Agada liko be pakitimų.

„Keturi sūnūs“

„Apie keturis sūnus kalba Tora: vienas – protingas, kitas - nusidėjėlis, trečias – naivus, o ketvirtas net nežino, ko paklausti“.

O Toros išminčiai atskleidžia, jog visi jie – „vienas kito sūnūs“, tai yra simbolizuoja keturias kartas.

T.y. iš tikrųjų penkias, nes pirmasis yra tėvas, kuriam viskas aišku ir paprasta, kuriam nekyla jokie klausimai.

Jo sūnus – mokytas, tyrinėtojas, jį domina viskas: „Kas tai per liudijimai, kas tai per įstatymai, kurių Kūrėjas, mūsų Dievas, prisakė laikytis?“ 

O štai sekantis sūnus, nusidėjėlis, užaugęs kartoje, kurios būdingas bruožas buvo religinės tradicijos atsisakymas.

Jo manymu, sederis yra visiškai pasenęs, bet kokią prasmę praradęs paprotys.

Užaugęs svetimos kultūros įtakoje, jis pro dantis iškošia klausimą, iš anksto žinodamas atsakymą: „Kas per tarnavimas čia pas jus?“

Ir Agada parodo tikrą jo esmę: kadangi jis išskiria save iš judėjų bendruomenės tarpo, tai tuo paneigia pačius judaizmo pagrindus. 

Trečiasis sūnus, naivuolis, paprastuolis, niekada savo tėvo-nusidėjėlio namuose nematė sederio, jis gyvena pasaulyje, neturinčiame nieko bendro su judaizmu.

Gali būti, kad tik ankstyvoje vaikystėje jis matė sederį, kurį atliko jo senelis-rabinas.

Vienintelis, ką jis žino – kad jis judėjas. 

Ir štai, papuolęs į sederį, jis naiviai klausinėja: „Kas tai?“

O ketvirtasis sūnus net nežino, ko paklausti: jis ne tik niekada nematė sederio, bet net ir nežino apie jį.

Todėl Agada pataria: o šitam sūnui pats pradėk pasakoti, nelaukdamas, kol jis pradės klausinėti. 

Ir dabar Izraelyje yra nemažai tokių šeimų, kurių padėtis labai primena keturių sūnų vaizdą: tėvas, atvykęs į šalį iš svetur – Toros žinovas, jo sūnus atmetė viską, ką suspėjo įsisavinti tėvo namuose, susiviliojęs „šiuolaikinėmis teorijomis“, pasak kurių judaizmas ir religija – absoliuti atgyvena mūsų išsivystymo laikais, jo sūnus – paprastas judėjas, nieko nežinantis apie judaizmą, o jo anūkas nežino net apie galimybę kažko paklausti apie judaizmą.

Gal būt todėl Tora sako: „Papasakok savo sūnui“. 

Pesacho maldų tvarka

Pirmąją Pesacho dieną skaitomas pilnas „Halelis“, o kitomis dienomis – sutrumpintas.

Kodėl?

Pesacho maldų tvarka beveik nesiskiria bet kurios kitos iš trijų metų švenčių.

Ryškiausias skirtumas – tai „Halelio skaitymas“. 

Sukot ir Šavuot švenčių metu skaitomas pilnas „Halelis“, o Pesacho metu pilnas „Halelis“ skaitomas tik pirmąją šventės dieną (už Izraelio ribų – pirmas dvi dienas).

Likusiomis dienomis skaitomas sutrumpintas „Halelio“ variantas (kaip ir roš-chodeš metu).

Kodėl?

Atsakymas į klausimą slypi tame, kad septintąją Pesacho dieną pažymint jūros perskyrimo stebuklą, prisimename taip pat ir  tai, kaip faraonas bei jo kariai nuskendo jūroje.

O Šventas Raštas sako: „Nesidžiauk savo priešo žlugimu“, vadinasi šią dieną netinka skaityti „Halelį“.

Pasak išminčių, Kūrėjas sudraudė angelus, pradėjusius dainuoti šlovinimo himną, žuvus egiptiečiams: „Mano kūriniai skęsta jūroje, o jūs dainuojate?!“

Reikia pabrėžti, kad nors ir nesidžiaugiame svetima nelaime, tačiau ir apie išgelbėjimo stebuklą nutylėti negalima.

Todėl priimtas kompromisas: „Halelis“ yra skaitomas, tačiau sutrumpintas.

Tačiau, jei chol-amoed metu būtų skaitomas pilnas „Halelis“, o septintą Pesacho dieną – sutrumpintas, tada išeis, kad chol-amoed – didesnės šventės, nei septinta Pesacho diena.

O juk Tora kalba apie ją, kaip apie pačią tikriausią šventę.

Todėl chol-amoed metu skaitomas tik sutrumpintas „Halelio“ variantas. 

Malda apie rasą

Dar viena pirmos Pesacho dienos ypatybė – Malda apie rasą.

Išminčiai nustatė, kad nuo antros nisano mėnesio pusės lietūs jau nebėra palaiminimas, greičiau atvirkščiai, todėl nuo 15 nisano dienos „Amida“ maldoje nustojama Kūrėjo prašyti atsiųsti lietų.

Čia vertėtų paminėti šventinio linksmumo, kurį ypač pabrėžia išminčiai, svarbą. Juk staiga prasidėjęs lietus gali niekais paversti visą šventinę nuotaiką.

Todėl Sukot metu Malda apie lietų yra skaitoma paskutinę šventės dieną, tai yra Šmini Aceret metu, o Pesacho metu melstis dėl lietaus nustoja jau pirmąją šventės dieną.

Maždaug viduryje nisano pradedami sėti javai ir lietus gali stipriai pakenkti pasėliams.

Todėl išminčiai nurodė, kad prašymą dėl lietaus Izraelyje reikia pakeisti prašymu dėl rasos jau pirmąją Pesacho dieną.

O rasos reikšmė yra be galo svarbi: ji drėkina derlių, nedarydama jam jokios žalos, skirtingai nei lietus.

Ir taip, kartojant „Musafą“, chazanas kartu su bendruomene skaito Maldą apie rasą, o antrame palaiminime vietoje žodžių „sugrąžinantis vėją ir nuleidžiantis lietų“ sako „nuleidžiantis rasą“.

Pagrindinė dalis Maldoje apie rasą sudaryta iš šešių posmelių (panašiai, kaip Maldoje apie lietų), kuriuose prašoma, kad rasa atneštų palaiminimą: „Atsiųsk rasą ir pripildyk mūsų aruodus...“.

Ir taip pat, kaip ir Malda apie lietų, Malda apie rasą baigiasi žodžiais: „Nes Tu – Kūrėjas, mūsų Dievas, sugrąžinantis vėją ir nuleidžiantis rasą – palaiminimui, o ne prakeikimui, gyvenimui, o ne mirčiai, sotumui, o ne alkiui!“.

Baigiantis pirmajai Pesacho dienai, „Maarivo“ metu, devintajame „Šmone esre“ palaiminime („Metų palaiminimas“) vietoje „...ir atsiųsk rasą ir lietų mūsų palaiminimui“ sakoma „..ir atsiųsk palaiminimą“, o „Jaale vejavo“ sakoma: „...macot Šventės dieną, mūsų išsilaisvinimo šventę“.

Septintąją Pesacho dieną atliekamas Sielų paminėjimas.

Kaip yra žinoma, už Izraelio šalies ribų Pesachas yra švenčiamas aštuonias dienas: pirma ir antra dienos – šventė, sederis yra atliekamas du kartus, po to keturios dienos chol-amoed, o septinta ir aštunta dienos – vėl šventinės, kurių metu draudžiama dirbti.

Tad čia Sielų paminėjimas atliekamas aštuntąją, paskutinę Pesacho šventės dieną.

Judėjai, atvykę į Izraelį iš svetur tik laikinai ir ketinantys po to vėl išvykti atgal, privalo čia švęsti Pesachą taip pat kaip ir namie, aštuonias dienas ir su dvejais sederiais.

Jei pirma ir septinta šventės dienos išpuola darbo dieną, tai Avdala atliekama tik su taure vyno – be žvakės ir kvepiančios šakelės ar smilkalo.

Ir Avdalos pradžioje nesakomos citatos, kaip per Šabatą, bet pasakomi tik du palaiminimai: „...kuriantis vynuogės vaisių“ ir „...atskiriantis šventą nuo kasdieninio“.

Tačiau jei šventinė diena sutampa su Šabatu, tai Avdala – pilna, kaip ir per Šabatą. O jei sederio naktis prasideda Šabatui baigiantis, tai „Kidušas“ ir „Avdala“ sujungiami kartu ir ceremonija atliekama ties taure vyno, kuri tampa pirmąja iš „keturių sederio taurių“.

Palaiminimų tvarką prisiminti padeda abreviatūra י־ק־נ־ה־ז jaknehaz: יין jain („vynas“ – palaiminimas „...kuriantis vynuogės vaisių“), קידוש „Kidušas“ („pašventinantis Izraelį ir šventes“), נר ner („žvakė“ – „kuriantis ugnies šviesą“), הבדלה „Avdala“ („atskiriantis vieną šventumą nuo kito šventumo“) ir זמן zman („laikas“ – tai yra palaiminimas „Šeechejanu“).

Kvapams šiuo atveju palaiminimas nesakomas, nes neiškyla problema dėl „papildomos sielos“, paliekančios žmogų baigiantis Šabatui, nes čia iš Šabato iš karto pereiname prie šventės.

Toros skaitymas

Kiekvieną šventės dieną skaitoma vis kita Toros ištrauka.

Jas vienija išėjimo iš Egipto, įstatymų apie „chamecą“ ir macą, Pesacho auką ir piligrimystės į Šventyklą paminėjimas.

Įdomu tai, kad tvarka, pagal kurią yra skaitomos šios ištraukos, nesutampa su ta tvarka, pagal kurią jos eina Toroje. Kodėl taip yra, atsakysime vėliau.

Pirmąją Pesacho dieną Toros skaitymui yra pakviečiami penki žmonės ir skaitoma ištrauka iš Šmot knygos (12 skyrius): „Ir pakvietė Moše visus Izraelio vyresniuosius ir pasakė jiems...“.

Antrąją dieną skaitoma ištrauka iš knygos Vaikra, 23 skyriaus, kur kalbama apie įstatymus, susijusius su šventėmis.

Izraelio šalyje, kur ši diena – pirma chol-amoed diena, Toros skaitymui kviečiami keturi žmonės, o už Izraelio ribų, kur ši diena taip pat yra šventinė, kviečiami penki žmonės.

Kaip jau minėta, ši ištrauka paimta iš knygos Vaikra, trečios Toros knygos, o sekančiomis dienomis bus skaitomos ištraukos iš Šmot – antros Toros knygos. 

Kodėl gi yra sumaišyta Toros dalių tvarka?

Todėl, kad šioje dalyje iš knygos Vaikra yra išvardijami omero atnešimo ir omero skaičiavimo įstatymai, kurių vykdymas prasideda būtent nuo antros Pesacho dienos: nuo antros Pesacho nakties pradedama skaičiuoti omero dienas (apie tai pasakojama skyriuje „Omero skaičiavimas“).

Trečiąją Pesacho dieną (kuri ir už Izraelio ribų yra chol-amoed) skaitomas 13-tas Šmot knygos skyrius: „Pašvęsk man kiekvieną motinos pirmagimį...“

Ketvirta diena – taip pat iš Šmot (22 skyrius): „Kai skolinsi pinigus...“.

Penktą dieną – 34 skyrius: „Ir pasakė Kūrėjas Moše: iškalk sau dvi lenteles iš akmens...“.

Jei ši diena sutampa su Šabatu, tai skaitymas pradedamas nuo prieš tai esančios 33 dalies: „Žiūrėk, Tu sakai man...“, kad būtų galima Toros skaitymui pakviesti septynis žmones, kaip priimta per Šabatą.

Šeštą dieną skaitoma ištrauka iš kitos knygos – Bemidbar: „Ir atlieka Izraelio sūnūs Pesachą nustatytu laiku“.

O septintąją dieną, kai įvyko jūros perskyrimo stebuklas, kviečiami keturi žmonės skaityti pasakojimo apie šį stebuklą, įskaitant taip pat ir „Širat ajam“ – „Himnas ant jūros kranto“, kurį tada dainavo išgelbėti Izraelio sūnūs Kūrėjui (Šmot, 13-15 skyriai).

Už Izraelio ribų, kur švenčiama ir aštuntą dieną, skaityti Toros kviečiami keturi žmonės ir skaitoma ištrauka iš knygos Dvarim (15-16 skyriai): „Kiekvieną pirmagimį, kuris gims...“.

Štai ir atsakymas į iškeltą klausimą: Toros dalių eiliškumas sumaišomas antrąją ir septintąją Pesacho dienomis, pagal įvykius, įvykusius tomis dienomis.

Antrą dieną skaitoma apie omerą: „Ir atskaičiuokite sau nuo pirmos dienos po šventės – nuo dienos, kai jūs atnešate omerą – septynias pilnas savaites...“.

O septintą dieną vėl grįžtame prie Šmot knygos, kad prisiminti jūros perskyrimo istoriją su visomis smulkmenomis.

Likusiomis dienomis Toros ištraukų skaitymo tvarka atitinka jų eiliškumą Toroje. 

Kiekvieną Pesacho dieną iš „aron kodeš“ išimami du Toros ritiniai: iš pirmojo skaitoma ištrauka, skirta šiai dienai (jos išvardintos aukščiau), o iš kito kiekvieną dieną yra skaitoma viena ir ta pati trumpa ištrauka, kalbanti apie aukas, kurias reikia aukoti per Pesachą (Bemidbar 28): „Ir paaukokite deginamąją auką...“.

Esmė tame, kad skirtingai nei Sukot, Pesacho šventės metu Šventykloje kiekvieną dieną turi būti atliekamas toks pats aukojimas.

Išimtis yra tik pirmąją Pesacho dieną (arba už Izraelio ribų – dvi pirmas šventines dienas), tada maftirui skaitymas pradedamas šiek tiek anksčiau: „O pirmą mėnesį, keturioliktą mėnesio dieną, Pesachas Kūrėjui...“. 

Tos pačios ištraukos cituojamos ir maldoje „Musaf“ kiekvieną Pesacho dieną: pirmąją dieną (o ne Izraelyje – dvi pirmas dienas) ta, kuri skaitoma maftirui tą dieną (arba tomis dienomis), o likusiomis Pesacho dienomis – ištrauka „Ir atneškite deginamąją auką“.

Reikia pastebėti, kad maftiras šventinių Pesacho dienų metu – tai šeštas žmogus, be tų penkių, kurie pakviesti pirmojo Toros ritinio skaitymui.

O chol-amoed metu tas, kuris pakviečiamas skaityti iš antrojo ritinio ištrauką apie aukojimus – ketvirtas pagal eilę.

Aišku, kad per Šabatą chol-amoed, kada kaip ir kiekvieno Šabato metu, yra kviečiami septyni žmonės skaityti Torą, maftiras būna aštuntas.

 Pirmos Pesacho dienos „haftara“ – tai penkta knygos Jehošua dalis – pasakojimas apie pirmąjį Pesachą, kurį judėjai atšventė, įeidami į Izraelio žemę.

O už Izraelio ribų, antrąją šventinę Pesacho dieną skaitoma „haftara“ iš Malachim knygos, 23 skyriaus: „Ir pasiuntė karalius ir susirinko pas jį į Jeruzalę visi Judėjos vyresnieji...“.

Chol-amoed Šabato „haftara“ – iš Jechezkelio knygos, 37 skyriaus.

Jame atskleidžiamas didingas sudžiūvusių kaulų prisikėlimo paveikslas, kai mirusieji prisikels gyvenimui, kas pasak tradicijos, atsitiks būtent nisano mėnesį: „Ir buvo ant manęs Kūrėjo ranka, ir išnešė mane Kūrėjo dvasia, ir paleido vidury slėnio – o jis pilnas kaulų...“.

Septintą dieną skaitoma „Širat ajam“.

Šios dienos „haftara“ – himnas, sukurtas Davido (Šmuel II, 22 skyrius): „Ir pasakė Davidas Kūrėjui visus šios dainos žodžius...“.

Už Izraelio ribų paskutinę, aštuntąją Pesacho dieną, kaip „haftara“ skaitomi 10 ir 11 pranašo Ješaja knygos skyriai: pranašystė apie Mašijacho atėjimą dienų pabaigoje: „Ir atsiras palikuonis iš Išajaus kamieno...“.

„Šir aširim“

Pesacho Šabato metu, po „Šacharit“ mados ir prieš Toros skaitymą priimta perskaityti visus aštuonis knygos „Šir aširim“ („Giesmių giesmė“) skyrius – panašiai, kaip Sukot šventės chol-amoed Šabato metu yra perskaitoma visa Koheleto knyga.

Aškenazių bendruomenėse „Šir aširim“ skaitoma iš ritinio, parašyto ant pergamento, ir prieš skaitymą pasakomi du palaiminimai:

„Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, kuris pašventinai mus Savo priedermėmis ir liepei skaityti ritinį [„Šir aširim“] ir Šeechejanu“.

Kitose bendruomenėse kiekvienas skaito „Šir aširim“ iš knygos, nesakydami jokių palaiminimų. 

Išminčiai teikė šiai knygai ypatingą reikšmę.

Rabi Akiva netgi pasakė:

„Visos Tanacho knygos šventos, bet „Šir aširim“ – šventų švenčiausia“.

Išminčiai sako, kad „Šir aširim“ išreiškia nesugriaunamą sąjungą tarp mylimojo (Kūrėjo) ir nuotakos (Izraelis).

Visi šios poemos vaizdiniai traktuojami kaip alegorinė Kūrėjo meilės Izraeliui ir Izraelio meilės Kūrėjui išraiška.

Kitose Tanacho knygose ryšys tarp Kūrėjo ir žmogaus daugiausiai grindžiamas baimės jausmu – elementarios bausmės baime arba išaukštintu pagarbos jausmu, šventu virpuliu.

„Šir aširim“ šis ryšys turi visai kitokį – meilės aspektą. Ir šis aspektas yra nepalyginamai aukštesnis, nei baimė. 

Priimta „Šir aširim“ skaityti Šabato išvakarėse, prieš „Mincha“ maldą.

Skaityti „Šir aširim“ per Pesachą yra ypatingai svarbu. 

Halacha taip pat mini paprotį skaityti „Šir aširim“ sederio naktį, po Agados skaitymo.

Jei Pesachas prasideda per Šabatą ir baigiasi per Šabatą – taip, kad visos chol-amoed dienos – šiokiadieniai, tai „Šir aširim“ skaitoma pirmąją šventės dieną.

Kuo ši knyga susijusi būtent su Pesachu?

Visų pirma, „Šir aširim“ – tai ypatingai gražus pavasario aprašymas:

„Nes ruduo jau praėjo, praėjo ir baigėsi lietūs, po visą šalį skleidžiasi pumpurai, atėjo lakštingalų suokimo laikas, ir purplelio burkavimas girdisi mūsų šalyje...“.

Antra, šioje knygoje alegoriškai pasakojama visa Izraelio tautos istorija, jos pavergimo istorija ir jos išgelbėjimas, kuris ateina iš Kūrėjo.

Ypatingą vietą užima išsivadavimas iš Egipto vergijos.

Tokiu būdu „Šir aširim“ – įkvėpta meilės poema – tapo pačia Pesacho šventės esmės išraiška.

[1] Janajus – vienas pirmųjų poetų, rašęs ivritu, gyvenęs VII m.e. amžiuje (pagal kitas nuomones – V arba VI amžiuje), tikriausiai buvo gimęs Izraelyje. Rašė poemas, susijusias su savaitinėmis Toros dalimis, sukūrė naują sinagoginių himnų rūšį, vadinamą קרואי „krovei“. Jo novatoriškumas pasireiškė kuriant achrostikus (kuriuose paprastai buvo užšifruotas jo vardas) ir ritmą.

[2] Rabi Eliazaras Hakalir – vienas žymiausių poetų, rašiusių ivritu. Matomai gyveno Izraelyje ir pagal padavimą, buvo Janajaus mokinys.

Jis parašė šventines maldas, tokias, kaip Malda apie rasą, Malda apie lietų, o taip pat dainos „arba parašajot“ Šabatams, Purimui ir 9 Avo dienai.

Dauguma jo kūrinių įėjo į „sidurus“ ir „machzorus“.