• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

PRAKTINĖ HALACHA (ĮSTATYMAI) 

Teorija ir praktika

I. M. Lav

Svarbiausia ne mokymas, o – veiksmas (Avot 1).

Toros mokymasis aukščiau veiksmų – nes būtent tai ir priveda prie jų žmogų (Bava Kama 17).

„Žmogus, pagimdytas moters, gyvena trumpai, bet patiria daug skausmo“ – konstatuoja Jobas.

Viso savo trumpo, bet pilno pergyvenimų gyvenimo metu žmogus nuolat susiduria su rūpesčiais, su sunkiomis problemomis, visą laiką jis ko nors siekia, abejoja, skundžiasi kažkuo...

Jeigu jis malda kreipiasi į Kūrėją, tai labiausiai susikoncentruoja ties tuo, kas stipriausiai kirba jo širdyje, kas labiausiai jį jaudina šią minutę: uždarbis, padėtis visuomenėje, sveikata, vaikai...

Ir jeigu Jobo žodžiai teisingi kiekvienam žmogui, tai kaip labai jie tinka judėjams – juk tiek sunkumų jie patiria gyvenime: tai ir saugumo problemos, ir ekonominė padėtis, ir socialinė bedugnė...

Lengviau paklausti – kas judėjams nekelia rūpesčių? 

Stebėtina, kad kaip tik toje maldoje, kurią sakome kiekvieną rytą, yra eilutė, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo išeinanti iš mūsų kasdieninio, sunkumų kupino gyvenimo rėmų – eilutė, kurią skaitant, besimeldžiantis neprašo Kūrėjo nei pinigų, nei garbės, nei pasisekimo, nei materialinių gėrybių, nei malonumų, nei paaukštinimo darbe: „Mūsų tėve, gailestingas tėve, gailestingas! Pasigailėk mūsų ir įdėk į mūsų širdį išmintį – kad mes suprastumėme ir pasiektumėme, išgirstumėme, išmoktume ir išmokytumėme kitus, kad mes išsaugotumėm, įgyvendintumėm ir įvykdytumėm visą Tavo Toros mokymą su meile“.

Vienintelė šio prašymo prasmė yra tame, kad mes meldžiame Kūrėjo: prašau, duok mums širdies supratimą, reikalingą tam, kad praplėstume mūsų žinojimo ribas, kad įgytume išminties, kuri duos mums galimybę mokinti kitus ir sujungti visas mūsų žinias su praktika – su Toros priedermių vykdymu taip, kaip įsipareigojo mūsų protėviai, stovėję prie Sinajaus kalno: „Iš pradžių įvykdysime, o po to suprasime“. Bet ne per prievartą ir ne automatiškai, kaip „micvą, išmoktą žmonių“, bet gera valia, su meile bei laisvu pasirinkimu!

Tora skirta Kūrėjo tam, kad parodyti žmogui jo kelią – kur jam reikia eiti ir nuo ko jam reikia tolintis.

O Halacha – išvertus „kryptis“ – parodo į kokią pusę reikia eiti, kaip būtent mums reikia suorganizuoti savo gyvenimo būdą.

Tuo judajizmas skiriasi nuo kitų religijų: judajizmas – veiksmo religija, religija, apjungianti visą žmogaus gyvenimo būdą. 

O judaizmo pagrindas – Tanachas (Šventas Raštas arba Biblija) – apima penkias literatūros rūšis:

1. įstatymai (Halacha),

2. pranašystės,

3. poezija (knygos: Tehilim (Psalmės), Šir aŠirim (Giesmių Giesmė), Eicha (Raudų knyga)),

4. etika (knygos: Mišlei (Patarlių knyga), Kohelet),

5. proza (visos pasakojamosios Tanacho dalys).

Taigi, judaizme teorija neatskiriama nuo praktikos, pranašystės harmoningai pereina į išsipildymą, į turinio, esmės, idealų ir vertybių, slypinčių Tanacho puslapiuose, pavertimą realybe.

Tokiu būdu judaizmas stovi ant dviejų pagrindų: idėjiškai-pasaulėžiūrinio ir veiksminio.

Kaip „tfilinas“ (apie tai bus kalbama toliau) susideda iš dviejų dalių: galvos „tfilinas“, simbolizuojantis idėjinę judaizmo pusę, ir rankos „tfilinas“, dedamas ant rankos, ir kuris simbolizuoja judaizmo praktiką, atsispindinčią judėjo gyvenimo būde.

Jie jokiu būdu negali egzistuoti vienas be kito ir yra neatskiriami – abu harmoningai susilieja į aukštesnę vienybę. 

Judaizmo praktika, skatinanti žmogų vadovautis dvasinėmis vertybėmis tiesiog kiekviename savo gyvenimo žingsnyje, yra puikiai išreikšta trijuose posakiuose, kuriuos drąsiai galima pavadinti viso Halachos įvairiapusiškumo kertiniu akmeniu:

1. „Įsivaizduoju aš Kūrėją prieš save visada“ (Tehilim, 16) – tikėjimo kvintesencija į vieną Kūrėją, „Kurio garbė pripildo visą žemę“, nuo Kurio žvilgsnio nėra kur pasislėpti Jo sukurtame pasaulyje;

2. „Pasiruošk sutikti tavo Kūrėją, Izraeli“ (Amos, 4) – išreiškia pasiruošimą kiekvieno, priklausančio judėjų tautai, įvykdyti savo kasdieniniame gyvenime Kūrėjo jam duotą užduotį;

3. „Visuose tavo keliuose pažink Jį“ (Mišlei, 3) – išreiškia faktą, kad judaizmas kuria gyvenimą ne tuščioje erdvėje, bet nurodo žmogui pašventinti visa tai, kas gali būti įsivaizduojama, kaip trivialu, pilka, rutiniška, suteikiant tam pilnumą ir aukščiausią prasmę.

Viskas, ką turi daryti judėjas, atsižvelgiant į šiuos tris principus, jis turi daryti praktiškai jau pačią pirmą akimirką, nuo kurios prasideda jo diena – pirmą akimirką po prabudimo iš miego.