kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ותהר עוד ותלד בן ותאמר הפעם אודה את יהוה על כן קראה שמו יהודה ותעמד מלדת. בראשית כט' – לה Ir pastojo (Leja) vėl ir pagimdė sūnų, ir pasakė: „Dabar padėkosiu Kūrėjui“, todėl pavadino vardu „Jehuda“ (padėka) , ir nustojo gimdyti. (Berešit 29 – 35)

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Prieš valgymą

I. M. Lav

 
 
 

Uždaryti užduotį


 

Rankų apiplovimas


Be to, kad reikia rituališkai apiplauti rankas iš karto po prabudimo iš miego (apie ką buvo kalbėta anksčiau), reikia apiplauti rankas taip pat kiekvieną kartą, kai pradedamas valgymas (trapeza), kurio metu bus valgoma duona.

Šią prievolę nustatė Toros išminčiai – apie ją nepasakyta tiesiogiai Rašytinėje Toroje. Tuo labiau, po rankų apiplovimo, bet prieš jas nuvalant, pasakoma:

„Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Karaliau, pašventinęs mus Savo priedermėmis ir prisakęs mums apiplauti rankas“.

Galima paklausti: bet juk ką tik pasakyta, kad Toroje nėra parašymo apsiplauti rankas prieš valgymą? Kodėl sako: „pašventinęs mus Savo priedermėmis ir prisakęs...“?!

Atsakymas tas, kad Tora liepia klausyti išminčių ir vykdyti jų nurodymus: „Nenukrypk nuo to, ką tau pasakys [išminčiai] nei į dešinę, nei į kairę“.

Reiškia, vykdydami išminčių nurodymus, tuo pačiu vykdome Toros priedermes.

Vis dėlto užuominą į būtinybę apsiplauti rankas ir prieš valgį, ir po valgio išminčiai randa pačios Toros tekste.

Pasakyta: „Ir pasišventinkite ir būkite šventi“ – tai užuomina į rankų apsiplovimą: „pasišventinkite“ – tai rankų apsiplovimas prieš valgymą ir „būkite šventi“ – rankų apsiplovimas po maisto, prieš perskaitant „Birkat amazon“.

Skirtingai nuo rankų apsiplovimo po prabudimo, rankų apsiplovimui prieš valgymą iš principo užtenka užlieti vandens tik po vieną kartą ant kiekvienos rankos – taip, kad visa rankos plaštaka iki riešo būtų nuplauta.

Bet jeigu neįmanoma užlieti ant rankos pakankamo vandens kiekio vienu kartu, tai daroma dukart.

Prieš pradėdami tarnauti Kūrėjui Šventykloje, kohenai privalėjo apsiplauti rankas iš specialaus praustuvo, stovėjusio Šventyklos kieme.

Panašiai reikia apvalyti rankas prieš pradedant vykdyti Kūrėjo priedermę, liepiančią rūpintis kūno gyvybingumo palaikymu.

Nėra būtinybės plėtoti šio išminčių nurodymo svarbumo temos iš higienos pusės.

Halacha reikalauja prieš rankų apsiplovimą įsitikinti, ar ant rankų nėra dėmių nuo dažų ar nešvarumų, ar po nagais švaru, nes visa tai trukdo vandens patekimui ir daro rankų apiplovimą neveiksmingu.

Reiškia, jeigu ant rankų yra kokių nors nešvarumų, prieš apiplovimą rankas reikia gerai nuplauti ir sausai nušluostyti.

Skirtingai nuo kitų priedermių, kai palaiminimas sakomas prieš veiksmą, palaiminimas „įsakęs mums apiplauti rankas“ sakomas po apiplovimo: nes tik po jo rankos tampa pakankamai švarios, kad būtų galima paminėti Kūrėjo vardą.

Apiplovimui tinka tik švarus vanduo ir jį lieti ant rankų reikia tik iš puodelio – iš pradžių ant dešinės rankos, po to ant kairės.

Rankos pirštai, ant kurių liejamas vanduo, turi būti šiek tiek išskėsti ir šiek tiek sulenkti, o rankos plaštaka pasukta delnu į viršų.

Tai leidžia vandeniui pasiekti visą rankos plaštakos paviršių iš karto.

Reikia pažymėti, kad moteris prieš rankų apiplovimą turi nusiimti sutuoktuvių žiedą, todėl kad jis kliudo laisvam vandens patekimui.

Nuo rankų apiplovimo iki valgymo pradžios negalima ištarti nei vieno žodžio – iki kol nesuvalgysite pirmo duonos gabaliuko.

Leidžiama pasakyti tik trumpus prašymus padėti ant stalo tai, ko trūksta, pavyzdžiui: „peilis“, „druska“ ir pan.



„Išvedantis duoną iš žemės“


Kai sakomas palaiminimas duonai, ant jos uždedamos abi rankos (per Šabatą – ant dviejų chalų, kaip rašoma skyriuje apie Šabatą).

Tuo yra išreiškiamas dėkingumas Kūrėjui už tai, kad Jis duoda mums duonos. Abi rankos turi dešimt pirštų - tiek, kiek yra ivrito žodžių palaiminime, kuris sakomas prieš valgant duoną:
. בָּרוּךְ אַתָּה יְיָ אֱלֹהֵינוּ מֶלֶךְ הָעוֺלָם  הַמּוֺצִיא לֶחֶם מִן הָאָרֶץ  

Dešimt žodžių yra ir Toros eilutėje, kalbančioje apie derliaus rūšis, kuriomis garsi Izraelio šalis: „Kviečių ir miežių, vynuogių ir figų, ir granatų šalis, alyvuogių, duodančių aliejų ir datulių medaus šalis“. 

Ir dar viena užuomina: palaiminimas, kurį davė Icchakas Jakovui, taip pat yra sudarytas iš dešimt žodžių (originaliame Toros tekste): „Ir duos tau Kūrėjas dangaus rasos ir žemės gėrybių, ir sočiai duonos bei vyno“. 

Prieš padalinant duoną, joje daroma įpjova - toje vietoje, kur ji geriausiai iškepusi. Įpjauti reikia nestipriai - tiek, kad pakėlus duoną, ji neperlūžtų pusiau.

Tai daroma tam, kad pasakyti palaiminimą visai duonai, bet kartu ir kiek įmanoma sumažinti laiką nuo palaiminimo pasakymo iki valgymo pradžios.

Iškart po palaiminimo „...išauginantis duoną iš žemės“, atlaužiamas duonos gabaliukas - nei per didelis, nei per mažas.

Per Šabatą galima įpjauti duoną didesniais gabaliukais - dėl priedermės įvykdymo, nes Tora prisako per Šabatą surengti tris trapezas. 

Šeimos galva padalina duonos gabaliukus visiems sėdintiems už stalo.

Priimta duonos neduoti tiesiai į rankas – tai laikoma blogu ženklu, nes atrodo, lyg vargšai prašytų šeimininko išmaldos. 

Palaiminimas „Išvedantis duoną iš žemės“ apima visas maisto rūšis, kurios valgomos su duona – mėsą, žuvį, pieno produktus ir t.t.

Todėl visą laiką, kol tęsiasi trapeza, nereikia daugiau sakyti kitų palaiminimų maistui. 

Tačiau desertui, kuris nėra neatskiriama trapezos dalis, vynui, gaiviesiems gėrimams, vaisiams, konditeriniams gaminiams yra sakomi atskiri palaiminimai.