kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ותהר עוד ותלד בן ותאמר הפעם אודה את יהוה על כן קראה שמו יהודה ותעמד מלדת. בראשית כט' – לה Ir pastojo (Leja) vėl ir pagimdė sūnų, ir pasakė: „Dabar padėkosiu Kūrėjui“, todėl pavadino vardu „Jehuda“ (padėka) , ir nustojo gimdyti. (Berešit 29 – 35)

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Malda „Šacharit“

I. M. Lav

 
 
 

Uždaryti užduotį




Apsigaubus „talitu ir užsirišus „tfiliną“, pradedama malda „Šacharit“.

Pirmas didelis „siduro“ skyrius, kuris yra perskaitomas – tai „Akeidat Icchak“, 22 knygos Berešit dalis, pasakojanti apie tai, kaip Kūrėjas liepė Abrahamui atnešti ir paaukoti Jam savo sūnų Icchaką.

Šios istorijos įtraukimas į „sidurą“ turi keletą tikslų:

1. Pažadinti širdyse tokį pat besąlyginį pasiruošimą vykdyti Kūrėjo valią, kurį parodė Abrahamas, pasiruošęs paaukoti savo sūnų Icchaką.

Judėjas – tai ištikimas Kūrėjo karys, greitai ir tiksliai vykdantis Kariuomenės vado įsakymus, pasiruošęs bet kuriuo metu vykdyti Toros priedermę „Ir mylėk savo Kūrėją visa savo siela“ – tai yra, kaip sako Mišna, pasiruošęs net atiduoti Jam savo sielą.

2. Kad kiekvieną dieną vėl nuskambėtų angelo kreipimasis į Abrahamą: „Neliesk savo sūnaus ir nieko jam nedaryk“ – kaip ženklas to, kad Kūrėjas nori ne žmogiškų aukų ir kraujo praliejimo, bet taikos.

3. Kad pažadinti Kūrėjo gailestingumą mums ir mūsų maldai, primenant protėvių nuopelnus, kaip sakoma maldoje, kuri užbaigia „Akeidat Icchak“ skaitymą: „Pasaulio valdove! Taip pat kaip Abrahamas, mūsų tėvas, nugalėjo savyje gailestį savo vieninteliam sūnui, kad iš visos širdies įvykdyti Tavo valią, – tegul įveikia Tavo gailestingumas Tavo pyktį mums, ir tegul įsigali Tavo gailestingumas virš Tavo griežtumo, ir būk mums, Kūrėjau visagali, mylintis ir užjaučiantis...“.

Po to yra skaitomas pirmas maldos „Šma“ („Klausyk, Izraeli“) skirsnis.

Daroma tai atkreipiant dėmesį į tai, kad jeigu malda „Šacharit“ užsitęs per ilgai, „Šma“ nebus perskaityta tinkamu laiku, tai yra pirmąją šviesiojo paros laiko ketvirtį (pavyzdžiui, jei jo trukmė 12 valandų, tai „Šma“ skaitymo priedermė turi būti atlikta per pirmąsias tris dienos valandas). 

Aišku, vasarą, kada anksti švinta, „Šma“ skaitymo laikas baigiasi anksčiau, nei žiemą, kada saulė pakyla vėliau.

Po šio trumpo „Šma“ varianto yra skaitomos ištraukos apie aukojimus Šventykloje.

Ypatingas dėmesys skiriamas rytiniam aukojimui „tamid“ – tai kasdienis aukojimas už visą judėjų tautą, nuo kurio prasidėdavo patarnavimai Šventykloje, o po to minimi kiti aukojimai, kurie tam tikra tvarka buvo aukojami Šventykloje dienos bėgyje.

Apie tai kalba Talmudo ištrauka, išvardijanti aukojimų tvarką amorajaus [1] Abaje [2] pasakojime.

Po to seka visas Mišnos skyrius iš traktato Zvachim, kuriame smulkiau pasakojama apie visus aukojimus, atliekamus Šventykloje ir jų ypatybes.

Tuo yra išreiškiama viltis dėl greito Šventyklos atstatymo ir aukojimų atnaujinimo.

Ši viltis – tai dalis bendros svajonės apie visos Izraelio tautos išsilaisvinimą ir grįžimą iš tremties.

Ir tuo pat metu aukojimų tvarkos studijavimas atstoja pačius aukojimus, pagal principą: „Ir atnešime mes savo lūpose maldą vietoje jaučių“.

Visas šitas „siduro“ skyrius baigiasi dar viena ištrauka iš Talmudo, išdėstančia trylika Toros tyrinėjimo principų.

Tai ištrauka – baraita (tai yra halacha, skelbiama tanajų [3], tačiau neįėjusi į Mišnos kodeksą, sukurtą rabi Jehuda Anasi.

Šią baraitą skelbia tanajus rabi Išmaelis ir ji turi labai svarbią reikšmę, kaip jungianti grandis tarp Žodinės ir Rašytinės Toros [4]: ji moko, kad Rašytinė ir Žodinė Tora kartu bei tuo pačiu metu nusileido į mūsų pasaulį iš Dangaus ir neįmanoma vieną atskirti nuo kitos.

Šis principas – Rašytinės ir Žodinės Toros vienybė – judėjiško tikėjimo pagrindas, į kurį remiasi visas Toros priedermių vykdymas.

Knygoje Vaikra 26:46 pasakyta: „Štai įstatymai, nutarimai ir nurodymai [תורות – dgs. nuo žodžio תורה], kuriuos nustatė Kūrėjas tarp Savęs ir Izraelio sūnų ant Sinajaus kalno per Moše“ – abi Toros: ir Rašytinė, ir Žodinė, be kurios neįmanoma suprasti Rašytinės Toros, duotos Kūrėjo tą pačią dieną ant Sinajaus Kalno.


Psukei dezimra


„Prieš meldžiantis žmogus turi pašlovinti Kūrėją“.

Iš šio išminčių pasakymo galima suprasti, kad nedera žmogui kreiptis į Kūrėją prašant patenkinti kasdienius poreikius, neišreiškus savo pagarbos galybei To, į Kurį jis kreipiasi, ir nepašlovinus Jo didybės.

Mišna sako, kad „teisuoliai senais laikais visą valandą prieš maldą skirdavo tam, kad nukreiptų savo širdį į Kūrėją“.

Tai yra, prieš maldą „Šmone – esre“, kurioje yra prašymas patenkinti visus žmogaus poreikius, jie ilgai skaitydavo šlovinimus Visatos Kūrėjui, kurie paimti daugiausiai iš knygos Tehilim – neišsenkančio padėkos maldų Kūrėjui šaltinio.

Bendrai šios padėkos maldos „sidure“ vadinasi „Psukei dezimra“ „odės“.

Dera paminėti, kad per Šabatus ir šventes ši „siduro“ dalis gerokai išplėsta lyginant su „Psukei dezimra“, kurios skaitomos eilinę dieną, nes tomis dienomis žmogus turi daugiau laisvo laiko.

Sefardų judėjai ir chasidai (kurių „siduras“ grindžiamas Ari – Rabi Icchako Lurija Aškenazi, vieno iš didžiausių kabalistų, gyvenusio 16 amžiuje, mieste Efat, Galilėjoje, nurodymais), pradeda šią „siduro“ dalį žodžiais „Dėkokite Kūrėjui, šaukitės Jo vardo...“.

Po to jie skaito „Šlovinančią Davido giesmę tarnavimo šventykloje pradžios garbei“ ir palaiminimą „Palaimintas Tas, Kuris pasakė – ir atsirado pasaulis“, iš esmės atveriantį „Psukei dezimra“.

Pagal aškenazių judėjų „sidurą“ šių giesmių tvarka kita: iš pradžių „Šlovinančioji Davido giesmė tarnavimo šventykloje pradžios garbei“ ir palaiminimas „Palaimintas Tas, Kuris pasakė...“, o tik po to „Dėkokite Kūrėjui, šaukitės Jo vardo...“.

„Psukei dezimra“ ne tik prasideda, bet ir baigiasi palaiminimais.

Tai – padėkos malda „Tegul būna pašlovintas Tavo vardas per amžius“. 

Šie du palaiminimai duoda „Psukei dezimra“ formos vienybę, kurios negalima pažeisti kalbantis jos viduryje, tarp „Palaimintas Tas, Kuris pasakė...“ ir „Tegu bus pašlovintas..“.

Per „Psukei dezimra“ vidurį galima atsakyti tik „amen“ ir taip pat kai kuriuos kitus, išskirtinai šventus žodžius.

Kai kurias „Psukei dezimra“ ištraukas reikia ištarti stovint. Tai – „Palaimintas Tas, Kuris pasakė...“, „Padėkos aukojimo giesmė“, dalį nuo žodžių „Ir palaimino Davidas“ iki atsakymo į chazano žodžius „Laiminkite Kūrėją palaimintą“ imtinai.

Per Šabatus ir per šventes priimta stovėti pradedant nuo žodžių „Ir palaimino Davidas..“ ir iki „Giesmės ant jūros kranto“ pabaigos (kur įamžintas svarbiausias judėjų tautos istorijos momentas – perėjimas per prasiskyrusią jūrą išėjimo iš Egipto metu), vėl atsistoti skaitant palaiminimą „Tegu bus pašlovintas Tavo vardas“, ir atsisėsti tik po atsakymo į chazano žodžius „Palaiminkite...“.

Tariant „Palaimintas Tas, Kuris pasakė...“ priimta laikyti rankoje du priekinius „didelio talito“ „cicito“ kutus ir palaiminimo gale juos pabučiuoti.

Nevedusieji bučiuoja „mažojo talito“ „cicito“ kutus.

„Padėkos aukojimo giesmė“ neskaitoma tomis dienomis, kai Šventykloje negalima buvo aukoti padėkos aukų: Per Šabatus, švenčiu metu, Pesacho ir Jom-Kipuro išvakarėse.

Ypatingą vietą „Psukei dezimroje“ užima „Ašrei“ („Laimingi tie, kurie yra Tavo šventykloje“), 145 dalis iš knygos Tehilim. Kiekvienas pirmas žodis „Ašrei“ prasideda alef-bet raidžių tvarka ir pasakoja apie dideles Kūrėjo malones, apie Jo gerumą ir gailestingumą, nukreiptą į visus Jo kūrinius.

Su ypatingu nusiteikimu reikia tarti eilutę „Atveri Tu Savo delną ir duodi maistą kiekvienam kūriniui laiku“, ir tuo metu priimta paliesti ranka iš pradžių rankos „tfiliną“, tada galvos „tfiliną“, o po to pabučiuoti ranką.

Judėjų išminčiai sako, kad ši Tehilim dalis (originale vadinama taip pat „Šlovinanti Davido giesmė“) turi ypatingą savybę – žmogus, ją skaitantis per dieną tris kartus, gali būti tikras, kad turi dalį pasaulyje, kuris ateis.

Todėl išminčiai įtraukė ją į „sidurą“, kad besimeldžiantis skaitytų ją triskart per dieną: du kartus per „Šacharit“ ir vieną kartą „Minchoje“.


Maldos „Šacharit" užbaigimas


Po „Tachanuno“ skaitomi dar trys „Šacharit“ skyriai: „Laimingi, esantys Tavo Šventykloje“ („Ašrei“), „Šlovinanti giesmė apie Davidą“ (20 knygos Tehilim dalis, kuri neskaitoma per šventes ir džiaugsmingas dienas) bei „Ir ateis Išvaduotojas į Cioną“, kur kartu sujungtos įvairios Rašytinės Toros citatos.

Po to chazanas sako „Pilną Kadišą“ ir prieš užbaigiant „Šacharit“ perskaitoma ta Tehilim dalis, kurią tą savaitės dieną dainavo levitai Šventykloje.

Po to skaitomas „Kadiš jatom“ ir pereinama prie Kūrėjo vienybės ir išskirtinumo šlovinimo – himno „Nėra nieko, kas prilygtų Kūrėjui“.

Prieš patį „Šacharit“ užbaigimą pakartojamos ištraukos iš Talmudo, kuriose kalbama apie kvapniąsias žoles, kurias degindavo Šventykloje Kūrėjo garbei ir po keleto citatų iš Tehilim, gedintys sako „Kadiš derabanan“.

Po to chazanas vėl sako: „Palaiminkite Kūrėją Palaimintą!“, o bendruomenė atsako: „Palaimintas Kūrėjas Palaimintas per amžių amžius!“ Šis palaiminimas nesakomas pirmadieniais ir ketvirtadieniais, kai jį pasako pakviestieji Toros skaitymui.

Malda „Šacharit“ užbaigiama himnu „Aleinu“: „Mūsų pareiga – šlovinti visa ko Valdovą...“.

Tradicija priskiria šio himno sukūrimą Jehošua bin Nunui po Jerichono miesto sienų griuvimo.

Po „Aleinu“, kuri užbaigia „Šacharit“ ir „Minchą“, ir „Maariv“, taip pat sakomas „Kadiš jatom“.

Yra skirtingi papročiai, liečiantys maldos „Šacharit“ papildymus.

Daugelyje bendruomenių priimta iš karto po to, kai nusiimamas „talit“ ir „tfilin“, skaityti „Dešimt įsakymų“, „13 tikėjimo principų“, suformuluotų Rambamo, „Šešis priminimus“ apie įvykius, įvykusius judėjų tautos gyvavimo priešaušryje.




[1] Amorajai (aram. „vertėjai“, „aiškintojai“) – Toros išminčiai, gyvenę periode nuo Mišnos sukūrimo iki Talmudo užbaigimo. Jie aiškino tanajų žodžius, įamžintus Mišnoje ir Baraitoje ir pateikė juos Izraelio tautai.

Amorajų epochoje įsigaliojo glaudūs ryšiai tarp Toros išminčių, gyvenusių Izraelyje ir Babilono (Mesopotamijos) Toros išminčių, pasireiškę pagrinde mokinių mainais tarp šių Toros mokymo centrų.

Babilono amorajų Toros mokymo metodas išsiskyrė didesniu sudėtingumu, nei Izraelio amorajų ir todėl medžiagos išdėstymo būdas Jeruzalės Talmude daug paprastesnis, nei Babilono Talmude.

Žinomi beveik 3000 amorajų vardai; pirmi iš jų – Rav ir Šmuel, paskutiniai – ravas Aši ir Ravina, Babilono Talmudo redaktoriai.


[2] Abaje – vienas žymiausių Babilono Talmudo amorajų. Jis ir jo draugas, taip pat besimokantis Toros, Rava, žymiai įtakojo Babilono Talmudą.

Nežiūrint į silpną sveikatą ir materialinius sunkumus, Abaje niekada nepaliko Toros mokymo ir galų gale buvo paskirtas vienos žinomiausių Babilono ješivų Pumbeditos mieste vadovu.

Būdamas idealių charakterio bruožų, Abaje sugebėjo nukreipti visą savo gyvenimą nenutrūkstančiam tarnavimui Kūrėjui.


[3] Tanajai (aram.,“kartojantys“,“skelbiantys“) – Mišnos sudarymo periodo Toros išminčiai, pradedant nuo Vyriausio šventiko Šimono teisuolio ir baigiant rabi Jehuda Hanasi.

Pagal tradiciją, tanajai yra visos grandinės, perduodant Žodinę Torą iš paties Mošė mūsų mokytojo, dalys.

Ne visi tanajai yra minimi Mišnoje ir ne visi išminčiai, minimi Mišnoje - tanajai. Siaurąja prasme žodis tanajai – tai Šamajaus ir Hilelio mokyklų atstovai.

Taigi, žinomos šešios tanajų kartos, pradedant nuo rabi Akivos ben Magalalelio ir rabano Gamlielio Vyresniojo ir baigiant rabi Jehuda Hanasi, Mišnos sudarytoju ir redaktoriumi.


[4] Rašytinė ir Žodinė Tora – kaip sako judėjų tradicija, ant Sinajaus kalno davė Kūrėjas Moše Rašytinę Torą ir tuo pat metu – jos turinio paaiškinimą ir jos priedermių vykdymo būdus, tai yra Žodinę Torą. Šia prasme, visi atvėrimai Toroje, padaryti visų nuo to laiko praėjusių kartų, visa talmudinė ir posttalmudinė literatūra, įstatymų mokytojų darbai ir t.t. priskiriami Žodinės Toros sferai.

Mišnos traktato Avot pradžioje pasakyta: „Moše gavo Torą nuo Sinajaus ir perdavė ją Jehošua ben Nunui. Jehošua – vyresniesiems, vyresnieji – pranašams, pranašai perdavė ją Didžiojo Susirinkimo vyrams“.

Tai yra, kai Tora buvo duota Moše ant Sinajaus, tuo pat metu buvo duoti ir jos aiškinimo ir tyrinėjimo principai, kurie vėliau buvo perduodami iš kartos į kartą.

Penkiaknygė kaip Toros ritinys buvo asmeniškai užrašyta Moše prieš mirtį, be to kiekvienai Izraelio giminei jis įteikė tikslią šio ritinio kopiją, o vieną – kaip etaloną – paliko saugoti šventoje Skrynioje, kur buvo laikomos Sandoros lentelės. Rašytinės Toros prasmės paaiškinimą Moše perdavė Jehošua žodžiu, ir taip Žodinė Tora buvo perduodama iš lūpų į lūpas iki pat Mišnos sukūrimo, kurioje buvo užrašytas Žodinės Toros pagrindas.