• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Palaiminimai נהנין „nehenin“

I. M. Lav

Knygoje Tehilim yra dvi eilutės, kurios iš pirmo žvilgsnio prieštarauja viena kitai.

Dvidešimt ketvirtojoje psalmėje skaitome: „Kūrėjui priklauso žemė ir visa, kas ant jos”, o 115-oje psalmėje – „o žemę Jis atidavė žmogaus sūnums“.

Ar gali būti, kad ir viena, ir kita būtų teisinga?

Atsako išminčiai: taip, pirmojoje eilutėje turimas omenyje momentas iki palaiminimo ištarimo, o antrojoje – po jo.

Tai yra, Kūrėjas, sutvėręs žemę ir visa, kas joje, dovanoja mums teisę naudoti visa tai mūsų gerovei – vienok tik po to, kai išreikšime pripažinimą to fakto, kad būtent Jis mums duoda šį gėrį.

Reiškia, prieš gaunant kokią nors naudą ar malonumą iš šio pasaulio, privalu pasakyti palaiminimą.

Kas liečia palaiminimą po valgio, apie tai tiesiogiai pasakyta Toroje: „Ir valgysi, ir pasisotinsi, ir palaiminsi Kūrėją, tavo Dievą, už puikią šalį, kurią Jis tau davė“.

Tai šaltinis įstatymo, įsakančio pasakyti „Birkat hamazon“ – dėkingumo maldą – po valgio.

Pagal tai, kas pasakyta išeina, kad nėra minimalios maisto ir gėrimo normos, mažiau kurios suvalgius ar išgėrus palaiminimo sakyti nebereikia.

Todėl prieš suvalgant ar išgeriant nors truputį, būtina ištarti palaiminimą. Vienok su palaiminimu po valgio arba gėrimo yra kitaip.

Pagal Torą, „Birkat hamazon“ reikia skaityti tik tuo atveju, kai žmogus prisivalgė iki soties (nes pasakyta: „Ir valgysi, ir pasisotinsi, ir palaiminsi...“).

Tačiau Talmude pasakyta, kad Izraelio tauta savanoriškai prisiėmė griežtesnį šios priedermės vykdymą: skaityti „Birkat hamazon“ netgi tuo atveju, kai žmogus nepasisotino – su sąlyga, kad jis suvalgė nustatytą minimumą duonos – כָזַיִת, kazait („kaip alyvuogė“), apie 27 g.

Kas tai palaiminimai נהנין  „nehenin“?

Taip yra vadinami palaiminimai, kurie sakomi gaunant kokią nors naudą ar malonumą mūsų pasaulyje.

Iš esmės, tai palaiminimai prieš valgį ar gėrimą: kiekvienai produktų rūšiai nustatytas atitinkamas palaiminimas.

Vienok, du iš jų nusipelno ypatingos pagarbos dėl jų išskirtinės svarbos žmogui.

Remiantis tuo, kas pasakyta 104-oje knygos Tehilim psalmėje („duona, pastiprinanti žmogaus širdį“), išminčiai nustatė išskirtinį palaiminimą duonai:  „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, išauginantis duoną iš žemės“.

Šis palaiminimas sakomas prieš valgant bet kokios rūšies duonos gaminius: paprastą duoną, macas, chalą, bandeles...

Antrasis produktas, kuriam nustatytas atskiras palaiminimas – vynas - taip pat minimas toje pačioje Tehilim psalmėje: „...ir vynas, linksminantis žmogaus širdį“.

Prieš geriant vyną – nėra skirtumo kokį: saldų, sausą, šampanizuotą, o taip pat vynuogių sultis, yra sakoma: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, kuriantis vynuogės vaisių“.

Konditeriniams gaminiams iš miltų nustatytas palaiminimas:  „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, kuriantis skirtingas maisto rūšis“.

Jis sakomas tuo atveju, jei tešla buvo užmaišyta ne vien ant vandens, bet į ją buvo pridėta kiaušinių, medaus, vaisių sulčių ir pan., o taip pat, jei gaminys prieš kepant buvo išvirtas.

Šiai gaminių kategorijai priklauso pyragaičiai, vafliai, sausainiai, o taip pat makaronai ir virti ryžiai. Vadinasi, žmogus, ketinantis valgyti sriubą su makaronais, privalo ištarti palaiminimą: „...kuriantis skirtingas maisto rūšis“ (su sąlyga, kad jis nevalgo duonos).

Žemės vaisiams, įskaitant visų rūšių daržoves ir žalumynus, sako: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, kuriantis žemės vaisius“.

Atskiras palaiminimas nustatytas vaisiams: „... kuriantis medžio vaisių“.

Kaip atskirti „medžio vaisių“ nuo „žemės vaisiaus“?

Neteisinga būtų manyti, kad augalo aukštis – kriterijus palaiminimo pasirinkimui. 

Iš tikrųjų viskas priklauso nuo augalo kamieno: pasikeičia jis kiekvienais metais ar ne.

Tai yra, jei augalo stiebas nuolatinis ir metai iš metų ant jo išauga vaisiai, tada šio augalo vaisiams sakomas palaiminimas „kuriantis medžio vaisių“.

„Medžiu“ Halacha vadina augalą, išliekantį metų metus, nepriklausomai nuo jo didumo: žemas vynuogės krūmas, pavyzdžiui, laikomas „medžiu“.

Jei augalas neturi pastovaus stiebo ir kiekvienais metais išauga naujas, tokio augalo vaisiams sakoma: „Kuriantis žemės vaisių“, nežiūrint į tai, kad augalas gali būti gana aukštas, kaip pavyzdžiui, kukurūzas, saulėgrąža ir netgi bananas...

Visoms likusioms maisto rūšims, neįeinančioms nei į vieną iš aukščiau paminėtų kategorijų, sakomas bendras palaiminimas: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, kurio žodžiu viskas atsirado!“.

Šis palaiminimas sakomas mėsai, žuviai, kiaušiniams, pieno produktams, saldumynams, kramtomajai gumai, šokoladui, ledams, o taip pat visiems gėrimams, išskyrus vyną.

Reikia pabrėžti, kad kalba eina tik apie tuos atvejus, kai visos šios maisto rūšys nėra valgomos kartu su duona.

Palaiminimas: “...Kurio žodžiu viskas atsirado“ sakomas taip pat tada, kai neaišku, kokį palaiminimą reikia sakyti vienai ar kitai maisto rūšiai.

Tačiau jei žmogus visiškai nežino, kokius palaiminimus dera sakyti skirtingoms maisto rūšims, tada, sako Talmudas, „tegul visai nevalgo, kol nenueis pas išminčių ir neišmoks palaiminti“...

Vienok, jei yra koks nors vaisius, bet neaišku, ar sakyti „...žemės vaisių“ ar „... medžio vaisių“, šita situacija neišsprendžiama pasakant palaiminimą „Kurio žodžiu...“. Šiuo atveju reikia sakyti: „Palaimintas...kuriantis žemės vaisių“ – todėl, kad galų gale, vaisiai taip pat auga iš žemės.

Palaiminimas „Kurio žodžiu“ sakomas taip pat perdirbtiems vaisiams (ir „žemės vaisiams“, ir „medžio vaisiams“): vaisių ar daržovių tyrei arba sultims, o taip pat sriubai iš daržovių.

Šis palaiminimas sakomas ir tais atvejais, kai vaisius valgomas ne tame pavidale, kaip paprastai priimta: pavyzdžiui, vaisių, kurį paprastai valgo žalią, – valgo virtą; arba, atvirkščiai, vaisių, kurį įprastai valgo virtą, valgo žalią.

Žodžiu, kai visuotinai priimtos valgymo taisyklės pasikeičia, sakomas palaiminimas „Kurio žodžiu“.

Kas anksčiau ko?

Reikia pažymėti, kad jei produktas sudarytas iš keleto sudėtinių dalių, reikia nuspręsti, kuri iš jų yra pagrindinė, o kuri – antraeilė ir palaiminimą sakyti pagrindinei.

Bendra taisyklė tokia: jei maistas susideda iš pagrindinio ir antraeilio – palaiminimas sakomas pagrindiniam, o antraeiliam nesakomas visai.

Savaime suprantama, jei yra keletas rūšių sausainių ar keletas vaisių, kuriems sakomas tas pats palaiminimas, nėra reikalo kartoti jo tiek kartų, kiek valgoma sausainių ar vaisių.

Pavyzdžiui, kartą ištartas palaiminimas „... medžio vaisių“ taikomas visiems vaisiams, kurie bus valgomi šį sykį, palaiminimas „Kuriantis skirtingas maisto rūšis“ – visoms miltinių gaminių rūšims.

Laiptų vaizdinio pagalba pavaizduosime seką, kuria sakomi palaiminimai, o taip pat seką maisto rūšių, kurioms tinka tas pats palaiminimas.

Pirmoji laiptų pakopa: palaiminimų seka.

„Kuriantis skirtingas maisto rūšis“ sakomas pirmiau už palaiminimą vaisiams, todėl kad, išvardindama, kuo garsėja Izraelio žemė, Tora pažymi kviečius ir miežius pirmiau už vynuoges, figas ir granatus.

Palaiminimas „Kuriantis medžio vaisių“ ankstesnis už palaiminimą „Kuriantis žemės vaisių“, todėl, kad (kaip pasakyta aukščiau) antrasis iš jų skirtas taip pat ir vaisiams, ir jei jis pasakomas, žinant, kad bus valgomi ir vaisiai, - negalime po to sakyti „Kuriantis medžio vaisių“.

Dėl tos pačios priežasties palaiminimas „Kuriantis žemės vaisių“ eina anksčiau už palaiminimą „Kurio žodžiu“ – jei pastarąjį pasakysime pirmiau, po to nebegalėsime sakyti palaiminimų „Kuriantis medžio vaisių“ ir „žemės vaisių“.

Ir dar: palaiminimai „medžio vaisių“ ir „žemės vaisių“ laikomi svarbesniais, nei „Kurio žodžiu“, – todėl, kad jie konkrečiau nukreipti, turi labiau apibrėžtą pritaikymo sritį.

Dėl tos pačios priežasties palaiminimas „Kuriantis vynuogės vaisių“ turi eiti anksčiau palaiminimo „Kurio žodžiu“, ištariamo gėrimams.

Jei dėl kokios džiaugsmingos priežasties keliamos taurės su vynu ir sakoma „lechaim!“, reikia turėti omenyje, kad, jei norime vyną užkąsti pyragaičiu ar sausainiu, reikia pradžioje ištarti palaiminimą „Kuriantis skirtingas maisto rūšis“ ir suvalgyti truputį sausainių, o jau po to ištarti palaiminimą vynui (arba „Kurio žodžiu...“ stipresniam gėrimui).

Tik per Šabatą ir šventes, atliekant „Kidušą“, pirmiausiai sakoma „Kuriantis vynuogės vaisių“, o po to – „Kuriantis skirtingas maisto rūšis“ – tačiau tai išimtis ir to priežastis yra draudimas ką nors valgyti iki „Kidušo“.

Antroji pakopa: maisto rūšių seka. Jei yra skirtingi vaisiai, tačiau jiems visiems sakomas vienas ir tas pats palaiminimas, tai, kaip jau kalbėjome, šis palaiminimas ištariamas tik vieną sykį.

Tačiau kuriam iš vaisių jį reikia ištarti? Tam, kurį mėgstame labiau už kitus. Pavyzdžiui, jei ant stalo figos, datulės ir granatai, o labiausiai mėgstate granatus, tai ir palaiminimą „Kuriantis medžio vaisių“ ištariate, paėmę į ranką granatą ir turėdami omenyje, kad šis palaiminimas liečia ir kitus vaisius, esančius ant stalo.

Vienok, jei tai vaisiai iš tų septynių rūšių, kuriomis garsėja Izraelio Žemė ir kiti vaisiai, tada, su sąlyga, kad vienodai mėgstami vieni ir kiti, – palaiminimas ištariamas vaisiams, kuriais garsėja Izraelio Žemė.

Pavyzdžiui, jei yra granatai ir apelsinai, palaiminimas ištariamas granatams.

Taip pat ir patys vaisiai, kuriais garsėja Izraelio žemė, išsidėsto atitinkama seka. Pirmumo kriterijumi yra jų artumas žodžiui „žemė“ Toros tekste: „Žemė kviečių ir miežių, ir vynuogių, ir figų, ir granatų; žemė alyvuogių, teikiančių aliejų, ir datulių medaus“.

Reiškia, seka tokia: kviečiai, alyvuogės, miežiai, datulės, vynuogės, figos ir granatai (vienok, jei valgyti valgį iš miežių, – kuriam sakoma „Kuriantis skirtingas maisto rūšis“, tada šis palaiminimas turi eiti anksčiau palaiminimo alyvuogėms, nes šis valgis pasotina labiau, nei alyvuogės ir todėl svarbesnis už jas).

Vaišių metu už stalo būtinai turi nuskambėti Toros žodžiai – kaip ženklas to, kad pašventiname maistą, kuris iš pirmo žvilgsnio yra tik organizmo reikmė.

Taip sako išminčiai Mišnoje, traktate Avot, 3 dalyje: „Jei trise valgė prie vieno stalo ir nekalbėjo prie jo Toros žodžių – jie tarsi valgė dvėselieną...“.

Vienok „jei trise valgė prie vieno stalo ir kalbėjo Toros žodžius – jie tarsi valgė prie Kūrėjo stalo, apie kurį pasakyta: Ir pasakė man angelas: „Štai stalas, stovintis prieš Kūrėją!“