• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

„Šmone esre“

I. M. Lav

Malda שמונה־עשרה „Šmone esre“, dar vadinama עמידה „Amida“, yra visų trijų kasdieninių maldų ašis.

Jos pavadinimai atspindi jos sandarą ir maldos būdą.

שמונה־עשרה išvertus reiškia aštuoniolika ir iš esmės ši malda sudaryta būtent iš aštuoniolikos palaiminimų.

„Iš esmės“ todėl, kad po Antros Šventyklos sugriovimo prie šios maldos buvo pridėtas dar vienas palaiminimas – „Ir te nebus vilties kurstytojams“.

Vienok, „שמונה־עשרה“ išsaugojo savo pavadinimą, kuriuo ji buvo žinoma liaudyje. Kita priežastis yra tame, kad tikima, jog ateis diena, kai dings būtinumas melstis dėl apsaugojimo nuo kurstytojų ir kitų piktadarių ir malda toliau liks sudaryta iš 18 palaiminimų.

Žodis עמידה („amida“) reiškia „stovėjimas“.

Taip ši malda vadinasi dėl to, kad ją reikia sakyti stovint – kojos suglaustos, negalima pasisukti nei į kairę, nei į dešinę – kad nenukrypti nuo priedermės prieš Kūrėją atlikimo.

Pranašas Jechezkelis sako apie angelus: „Kojos pas juos – kaip viena tiesi koja“.

Tai yra, angelai stovi tvirtai suglaudę kojas ir skaitydami maldą „Šmone esre“, darome taip, kaip jie.

Tie, kurie meldžiasi už Izraelio žemės ribų, skaito „שמונה־עשרה“ atsisukę veidų į Izraelio pusę – kaip pasakė Šlomo (Saliamonas) savo maldoje Šventyklos pašventinimo metu (Malachim 1, 8): „Ir melsis jie į savo šalies pusę“.

Judėjai, kurie yra Izraelio Žemėje, atsisuka į Jeruzalės pusę, apie tai karalius Šlomo sako toje pačioje maldoje: „Ir melsis jie atsisukę į miesto, kurį Tu išrinkai, pusę“.

Esantys pačioje Jeruzalėje meldžiasi pasisukę veidu Šventyklos kalno, ant kurio stovėjo Šventykla, kryptimi.

Kaip sako karalius Šlomo: „Ir melsis jie atsisukę į tą vietą ir pašlovins Tavo vardą“. „שמונה־עשרה“ reikia sakyti pašnibždomis, kad netrukdyti šalia esančiam, su dideliu pagarbumu, giliame susikaupime, sukoncentravus visas savo mintis ir jausmus į maldą.

Ryte, „Šacharit“ maldos metu, „Šmone esre“ skaitymui atsistojama palaiminimo, kuriuo pereinama nuo „Šma“ į „Amida“, pabaigoje, ties žodžiais: „Šlovė Kūrėjui Aukščiausiajam, mūsų išgelbėtojui“, o jį užbaigus žodžiais: „...išgelbėjęs Izraelį“, žengiami trys žingsniai pirmyn ir pradedama „Šmone esre“.

Šitam papročiui yra daug paaiškinimų.

Visų pirma, Tora pasakoja, kad kai Moše artinosi prie Kūrėjo, kildamas į Sinajaus kalną, jis turėjo nugalėti tris kliūtis, skiriančias jį nuo Šchinos (Dieviško buvimo): tamsą, debesis ir rūką.

Lygiai taip ir mes, prieš prisiartindami prie Šchinos ir prieš kreipdamiesi į Kūrėją antru asmeniu („Palaimintas Tu...“ – kaip lygtai Jis stovi prieš mus), padarome tris žingsnius.

Be kita ko, tai primena karalių rūmų etiketą: prieš kreipiantis į karalių su prašymu, padaromi trys žingsniai, taip lyg išreiškiant neryžtingumą, prašant karaliaus teiktis išklausyti prašymą.

Todėl, kai baigiama „Šmone esre“, ties žodžiais „nustatantis taiką Savo aukštybėse, Jis atsiųs taiką ir visam Izraeliui“, yra žengiami trys žingsniai atgal, panašiai, kaip tarnas, ketinantis pasitraukti nuo savo pono ir išreiškiantis tuo prašymą leisti jam tai padaryti.

Maldos „Šmone esre“ metu yra nusilenkiama tik pirmo ir aštuoniolikto palaiminimų pradžioje ir pabaigoje.

Halacha ne tik tiksliai nurodo, kurioje maldos vietoje reikia lenktis, bet ir kokiu būdu tai reikia padaryti: ties žodžiu „Palaimintas“, kuriuo prasideda „Šmone esre“ tvirtai suglausti keliai truputį sulenkiami, ties žodžiu „Tu“ viršutinė liemens dalis palenkiama į priekį, o tariant Kūrėjo vardą, reikia visiškai išsitiesti.

Kaip nurodo išminčiai: „kai lenkiamasi – lenkiamasi ties žodžiu „Palaimintas“, o kai atsitiesiama – atsitiesiama ties Kūrėjo vardo paminėjimu“.

Babilono Talmudo traktate Megila kalbama apie kai kurias „Šmone esre“ maldos smulkmenas.

Šimonas Hapakoli¹ buvo tas, kuris pagal ravo Gamlielio iš Javno pavedimą galutinai suformulavo „Šmone esre“ tekstą.

Pagal kitus duomenis, maldos teksto redakciją užbaigė 120 Didžiojo susirinkimo narių, tarp kurių taip pat buvo trys iš paskutiniųjų pranašų: Chagai, Zacharja ir Malachi.

Pagal principą „prieš pradėdamas melstis, žmogus turi išaukštinti Kūrėją“, pirmieji trys „Šmone esre“ palaiminimai skirti Kūrėjo išaukštinimui.

Trys paskutiniai palaiminimai – dėkingumo Kūrėjui išraiška (nors ir juose taip pat esama kai kurių prašymų, pvz.: „ir atstatyk tarnystę Tavo Šventykloje“.

Trylika (o iš pradžių dvylika) viduriniųjų palaiminimų suteikia galimybę prašyti Kūrėjo, kad patenkintų visa, kas reikalinga kiekvienam iš mūsų – tame tarpe ir tiems, kurie kitaip nesugebėtų pakankamai aiškiai išreikšti savo poreikių.

Pirmi šeši iš šių palaiminimų – tai asmeniniai prašymai: „Skirk mums iš Savo išminties, supratimo ir proto“; „Sugrąžink mus, Tėve mūsų, prie Tavo Toros“; „Atleisk mums, mūsų Tėve, nes mes nusidėję“; „Pažvelk į mūsų kančias ir užtark mus“; „Gydyk mus, Kūrėjau, ir mes pasveiksime“; „Palaimink mums, Kūrėjau, mūsų Dieve, šiuos metus“.

Kiti likę palaiminimai, kurie yra maldos viduryje, didžiąja dalimi liečia Izraelį ir visos tautos poreikius: „Pūsk didįjį šofarą, tuo pranešdamas apie mūsų laisvę“; „Vėl, kaip senais laikais, paskirk mums teisėjus ir duok mums patarėjus, kokie buvo anksčiau“; „Ir te nebus vilties kurstytojams“; „Būk maloningas teisuoliams ir dievobaimingiems“; „Ir į Jeruzalę, Tavo miestą, dėl Savo gailestingumo grįžk“; „Davido palikuonį, Tavo tarną, kuo greičiau užaugink“.

Tryliktas palaiminimas, sudarytas iš tam tikro skaičiaus viduriniųjų palaiminimų – tuo pačiu ir asmeniškų, ir liečiančių visą judėjų tautą, skamba taip: „Gailestingasis Tėve, išgirsk mūsų balsą! Kūrėjau, mūsų Dieve, pasigailėk mūsų ir maloningai bei palankiai priimk mūsų maldą!...“

Būtent šioje vietoje priimta kreiptis į Kūrėją su asmeniniais prašymais, kuriems neatsirado vietos bendrame maldos tekste.

Tam tikromis aplinkybėmis prie „Šmone esre“ maldos pridedami intarpai: Šabato išvakarėse, „Maariv“ maldos metu ketvirtame nuo pradžios palaiminime „Tu dovanoji žmogui protą“ sakoma: „Tu dovanojai mums sugebėjimą suprasti Tavo Torą“; roš-chodeš ir chol-amoed metu (Pesacho ir Sukot švenčių vidurinės dienos) palaiminime „Būk maloningas...“ įdedama malda „Te pakyla ir ateina...“; 10 Atgailos dienų metu – šeši pakeitimai ir papildymai, Chanukos ir Purimo metu – padėkos malda „Ir už stebuklus...“; pasninko dienomis – maldą „Atsakyk mums... mūsų pasninko dieną“.

Izraelio šalyje į devintą pagal skaičių palaiminimą („Palaimink... šiuos metus), kuris bendrai išreiškia prašymą apie prasimaitinimo užtikrinimą, reikia įdėti žodžius „ir atsiųsk lietų ir rasą mūsų gerovei“ žiemos metu, kai daug lyja.

Apie lietų pradedama prašyti chešvano mėnesio 7-tą dieną ir šis intarpas sakomas iki pat pirmos Pesacho dienos.

Kodėl prašymai dėl lietaus prasideda būtent 7-tą chešvano mėnesio dieną?

II Šventyklos laikais į Jeruzalę ateidavo judėjai-maldininkai, taip pat ir iš kitų šalių. Išminčiai paskaičiavo, kad reikia 15 dienų, norint nusigauti iki labiausiai nutolusios Izraelio šalies ribos – Eufrato upės.

Kadangi pati paskutinė Sukot šventės diena, šventė Šmini Aceret (tai ir Simchat-Tora), išpuola 22 tišrei mėnesio dieną, tai reikia duoti maldininkams galimybę, atėjusiems iš Mesopotamijos, sėkmingai parvykti namo.

Nedera prašyti Kūrėjo lietaus tuo metu, kai judėjai, atėję į Šventyklą į šventę, dar yra kelyje.

15-ta diena po 22 tišrei dienos – kaip tik 7 chešvano diena ir nuo tos dienos pradedama prašyti Kūrėjo: „...ir atsiųsk rasą ir lietų į žemę mūsų gerovei“.

Antrame „Šmone esre“ palaiminime taip pat minima rasa ir lietus, tačiau turi kitą reikšmę: Kūrėjo, Kuris siunčia rasą, vėją ir lietų, visagalybės šlovinimas.

Skirtingais metų laikais keičiasi šių paminėjimų formulė: nuo pirmos Pesacho dienos iki Šmini Aceret sakoma: „siunčiantis rasą“; o nuo maldos „Musaf“ per Šmini Aceret iki pirmos Pesacho dienos sakoma tai, kas atitinka lietaus sezoną Izraelio žemėje: „Priverčiantis pūsti vėją ir lyti lietų“.

„Šmone esre“ pakartojimas garsiai

„Šacharit“ ir „Mincha“ maldose po to, kai besimeldžiantieji perskaitė „Šmone esre“ pašnibždomis, sau, chazanas, kuris veda bendrą maldą, pakartoja visą maldą garsiai. 

Tuo metu negalima atsitraukti ir kalbėtis – reikia atidžiai klausytis chazano ir prieš kiekvieno palaiminimo užbaigimą, chazanui paminint Kūrėjo vardą, atsakyti: „Palaimintas Jis ir palaimintas Jo vardas!”, o palaiminimo pabaigoje pasakyti „amen!”.

Kai chazanas kartoja „Šmone esre“, prie maldos yra pridedami trys intarpai:

1. „Kduša“ („pašventinimas“), kurios pagrindiniai momentai – citatos iš pranašų Jechezkelio ir Ješaja (kurie buvo minėti anksčiau, kai buvo kalbama apie „Šma“ skaitymą): „Šventas, šventas, šventas...“ ir „Tebus palaiminta Kūrėjo šlovė...“.

2. „Modim derabanan“. Kai chazanas užbaigia 17-tą (3-ą nuo pabaigos) palaiminimą žodžiais: „...sugrąžinantis Savo Šchiną į Cioną“, reikia nusilenkti ir pasakyti palaiminimą, kuris šiek tiek skiriasi nuo to, kuris buvo pasakytas toje pat vietoje pašnibždomis.

Jis taip pat prasideda žodžiu modim („dėkojame“); priedermę sakyti šį palaiminimą nustatė rabanan, t.y. Toros išminčiai – todėl jis ir vadinasi „Modim derabanan“, t.y. „Modim, nustatytas Toros išminčių). 

Jame yra sakoma: „...ir Tu pratęsi ir palaikysi mūsų gyvybę ir surinksi mus iš tremties į Savo Šventovę... kad mes saugotume Tavo įstatymus ir vykdytume Tavo valią ir tarnautume Tau visa širdimi“.  

3. „Birkat akohanim“ („kohenų palaiminimas“), kuris yra paimtas iš Toros, iš Bemidbar knygos (6 dalis), kuriuo Kūrėjas prisako kohenams, vyriausiojo šventiko Arono palikuonims, laiminti Izraelio tautą „trigubu palaiminimu“: „Telaimina tave Kūrėjas ir tesaugo! Tebus tau palankus Kūrėjas ir pasigailės tavęs! Tebus maloningas tau Kūrėjas ir atsiųs tau taiką!“

Ši Kūrėjo priedermė yra vykdoma ir šiais laikais, kai nėra Šventyklos: kohenai, esantys sinagogoje maldos metu, taip pat privalo palaiminti tautą.

Tuo metu, kai chazanas pakartoja „Šmone esre“, kohenai eina atlikti rankų apsiplovimo ritualo, o levitai, esantys sinagogoje, patarnauja jiems: jie pila vandenį kohenams ant rankų.

Kohenai nusiauna savo apavą, panašiai, kaip nusiavė Moše, kai jam atsivėrė Kūrėjas: „Nusimesk apavą nuo savo kojų, nes vieta, kurioje tu stovi – šventa žemė“.

Jie nusiauna taip pat ir atminimui to, kad kohenai dirbo Šventykloje basi. Kai chazanas pradeda palaiminimą: „Būk maloningas Kūrėjau, mūsų Dieve, Savo tautai, Izraeliui”, kohenai pakyla ant „duchano“ – pakylos, ant kurios stovi „aron kodeš“ ir atsistoja ten veidu į „aron kodeš“. Išgirdę chazano kvietimą: „Kohenai!”, jie pradeda sakyti palaiminimą: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, pašventinęs mus Savo priedermėmis ir liepęs mums palaiminti Tavo tautą, Izraelį su meile!“.

Apsigobę „talitais“, ištiesę pirmyn rankas, ypatingu būdu sudėtais pirštais, jie atsisuka į bendruomenę iš karto po to, kai pabaigia šį palaiminimą ir ima žodis po žodžio kartoti paskui chazaną „trigubą palaiminimą“.

Kiekvienos iš trijų jį sudarančių dalių pabaigoje, bendruomenė atsako: „amen”. Izraelio šalyje yra bendruomenių, kuriose kohenai laimina bendruomenę tik Šabatų, maldos „Musaf“ pabaigoje, „roš-chodeš“ ir švenčių metu.

Kitose bendruomenėse, be viso to, kohenai laimina bendruomenę kiekvieną dieną maldos „Šacharit“ metu.

Nedera žiūrėti į kohenų pusę, kai jie sako „trigubą palaiminimą“, nes tuo metu juos apgaubia Šchina, o į ją žiūrėti neturime teisės.

[1] Šimon Hakapoli – tanajus. Pasak Raši, Hakapoli reiškia „vatos pardavėjas“.