kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ע''י שעושים את מעשי המצוות למעלה מהדעת, הגוף איננו מבין מדוע עושים כך, ע''יז זוכים לדעת דקדושה. רב ברוך אשלג בענין אמונה ויראת שמים. Kai darome veiksmo priedermės virš (dabartinio) supratimo, kūnas nesupranta, kodėl taip darome, tada to dėka nusipelnome „šventumo“ supratimo. (Ravas Baruchas Ašlagas apie tikėjimą ir Dangaus baimę).

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

כלאים Nevienarūšių draudimas

I. M. Lav

 
 
 

Uždaryti užduotį




Įstatymus Mano saugokite: gyvulio savo nesuleisk su skirtinga rūšimi, lauko savo neužsėk skirtingomis augalų rūšimis, drabužio, išausto iš skirtingų siūlų: vilnos ir lino, nevilkėk“ (Vajikra, 19).

O kitoje vietoje dar pasakyta: „Nesodink vynuogyne skirtingų rūšių, kad netaptų draudžiamu visas derlius: javai, kuriuos pasėsi ir vynuogių derlius“ (Dvarim, 22).

Visa tai – כלאים nevienarūšių, hibridų draudimas. Šis žodis reiškia sujungimą dalykų, kurie skiriasi vienas nuo kito ir yra tarpusavyje nesuderinami. Iš aukščiau pateiktų citatų išeina, kad כלאים priedermėje yra trys draudimai:

nevienarūšių augalų draudimas, 

nevienarūšių gyvūnų draudimas

ir nevienarūšių drabužių draudimas. 

 

Nevienarūšių gyvūnų draudimas


Yra dvi gyvūnų כלאים rūšys: pirma – draudimas suleisti gyvūnus, kurie yra skirtingų rūšių.

Tačiau, jei vis tik tai įvyko ir iš šios „mišrios santuokos“ gimė naujas gyvūnas, Tora nedraudžia juo naudotis: pvz. negalima arklio sukergti su asile, bet naudotis mulu galima. 

Antra gyvūnų כלאים priedermės rūšis yra draudimas vienu metu dirbti dvejais skirtingų rūšių gyvūnais.

Negalima, pvz. jų kinkyti į vieną vežimą.

„Jautis ir asilas“, apie kuriuos sakoma Toroje, tai tik draudžiamos gyvūnų poros pavyzdys. 

Tora dažnai pateikia tokius pavyzdžius – kalbant apie Šabato įstatymus, apie „dingusių daiktų grąžinimą“, apie įstatymą iškinkyti arba nukrauti gyvulį, nukritusį po nešuliu.

Tora duoda pavyzdžius to, kas dažniausiai sutinkama. 

 

Nevienarūšių augalų draudimas


Ši priedermė sudaryta iš trijų draudimų:

1. vynuogyno כלאים;

2. medžių כלאים;

3. pasėlių כלאים.

Griežčiausias yra pirmasis draudimas: sodinti ką nors vynuogyne.

Šis draudimas galioja ir už Izraelio šalies ribų, o derlius, kurį duoda visi tie augalai, yra draudžiamas ne tik maistui, tačiau ir bet kokiam jų naudojimui (kaip pasakyta Toroje: „Viskas taps draudžiamu – ir tai, ką pasėjai vynuogyne, ir pats vynuogių derlius“). 

Kad to išvengti, nuo pavienio vynuogės krūmo pasėliai turi būti nutolę ne mažiau nei per 6 טפחים, tai yra per vieną „alkūnę“.

Jeigu kartu auga penki vynuogių krūmai, sudarydami dvi paralelines linijas – tai jau tikras vynuogynas ir nuo jo pasėliai turi būti nutolę ne mažiau nei per 4 „alkūnes“ (apie 2,40 metrų).

Tačiau jei vynuogynas apsuptas užtvara, kurios aukštis ne mažesnis nei 10 טפחים (apie 1 metras) – tai pasėlių toje užtvaros pusėje iš viso nereikia atskirti, nes užtvara pati atskiria nesuderinamus augalus. 

 

Medžių
כלאים

Nėra draudimo sodinti vienas šalia kito skirtingus medžius.

Yra tik draudimas kryžminti skirtingų veislių medžius, pvz., kai yra įskiepijami vaisiniai augalai. 

 

Drabužių כלאים 


Tora draudžia naudoti audinį, išaustą kartu iš avies vilnos ir lino t.y. šaatnez שעטנז.

Todėl nėra draudimo ant lininių marškinių vilkėti avies vilnos megztinį.

Tačiau tam, kad apsaugoti žmogų nuo Toros draudimo sulaužymo, išminčiai uždraudė tokius drabužius, kuriuose lininės ir vilnonės dalys ne suaustos kartu, o tik susiūtos – minimaliai dvejais adatos dygsniais.

Nors pagal Toros įstatymą, שעטנז negalima vilkėti, tačiau šis draudimas išplečiamas iki to, kad ant audinio, kuris yra laikomas שעטנז, negalima sėdėti ar gulėti, todėl tie, kas griežtai laikosi Toros įstatymų, pasirūpina netgi tuo, kad taip pat lovose, foteliuose, apmuštuose krėsluose nebūtų  שעטנז siūlų.

Izraelio miestuose yra specialios laboratorijos, kuriose atliekamas drabužių, audinių  ir t.t. tikrinimas ir dažnai galima gaminį pataisyti, jei jame randamas  שעטנז.

Kai kuriuose miestuose vietiniuose rabinatuose veikia skyriai, kurių darbuotojai stebi fabrikų ir siuvyklų produkciją ir pažymi ją specialia etikete, liudijančia apie tai, kad gaminio sudėtyje nėra שעטנז. 

 

Kas yra Nevienarūšių draudimo šaltinis?


Iš pirmo žvilgsnio Nevienarūšių draudimas priklauso חוקים kategorijai – toms Toros priedermėms, kurios yra nesuprantamos žmogaus logikai ir kurias privaloma vykdyti, nes tokia yra Kūrėjo valia.

Tačiau ir šiuo atveju pasireiškia tam tikri racionalūs argumentai, paaiškinantys Nevienarūšių draudimą.

Galima pasakyti, kad plačiąja prasme Nevienarūšių draudimas apsaugo nuo sugriovimo tam tikras gamtines ribas, sukurtas pasaulio kūrimo metu.

Kūrėjas – ir tik Jam žinomos visos Jo kūrinių savybės šiuo draudimu apsaugo nuo skirtingų rūšių sumaišymo.

Ne veltui pasakojime apie pasaulio sukūrimą daug kartų yra akcentuojama, kad skirtingi kūriniai yra apriboti savo rūšimi: „vaisiniai medžiai pagal jų rūšį“, „žolė, sėjantį sėklą pagal savo rūšį“, „gyvi padarai pagal savo rūšį“, „gyvūnai pagal savo rūšį“, o po to pasakyta: „ir pamatė Kūrėjas, kad gerai“.

Tuo leidžiama suprasti, kad Kūrėjo akyse augalų ir gyvūnų rūšių išsaugojimas yra gerumas“. 

Be to, kai kurie tyrinėtojai teigia, kad draudimas dirbti vienu metu dvejais skirtingų rūšių gyvuliais remiasi tuo, kad tai suteikia tiems gyvuliams kančias, kas beje, taip pat yra Toros draudžiama.

Jautis, pavyzdžiui, geriausiai dirba lygumose, tuo tarpu asilui lengviausia dirbti kalnų šlaituose.

Todėl, jei yra ariama jaučiu ir asilu kartu, tai sąlygoja dirbančių gyvulių jėgų pusiausvyros sutrikdymą, vargina juos ir suteikia bereikalingas kančias.

Apie שעטנז (audinys, išaustas kartu iš avies vilnos ir lino) draudimą taip pat sakoma, kad jis siekia pirmą žmonijos istorijoje kovą tarp Kaino ir Hevelio – kovą, tapusią daugybės karų, atnešusių žmonijai didelių nelaimių, precendentu. Kainas, kaip žinoma, buvo žemdirbys, o Hevelis – piemuo.

Ir štai, draudžiant vilkėti drabužius, išaustus iš lino ir vilnos kartu, Tora perspėja apie priešiškumą tarp žemdirbių ir piemenų, kuris gali tapti brolžudiškų karų priežastimi. 

Tačiau bet kokie racionalūs חוקים paaiškinimai – ir būtent Nevienarūšių draudimo – nepilni ir todėl sunku (o kartais ir visai negalima) jais apsiriboti. Judėjo tikėjimas yra patikrinamas būtent tuo, kaip uoliai jis vykdo tas priedermes, kurios nepasiduoda racionaliam paaiškinimui. Toks ir turi būti požiūris į כלאים.

Nes būtent šiuo atveju logiškai mąstant, galima būtų prieiti prie visiškai priešingos išvados: judaizmas siekia priešingybių suderinimo ir netoleruoja susiskaldymo, todėl būtent kaip tik judaizmo dvasioje būtų įpareigoti vilkėti drabužius, išaustus iš priešingybių: lino ir vilnos, kas reikštų dviejų priešybių sujungimą.

Taip elgėsi Vilniaus gaonas [1], kai statė į vieną lentyną kartu rabi Jonatano Eibenšiuco [2] ir rabi Jakovo Emdeno [3], dviejų sielos didžiūnų, kurių požiūriai buvo absoliučiai priešingi, kūrinius.

Vilniaus gaonas norėjo pademonstruoti jų vienybę aukštesniu požiūriu – Toros, kuri nustato taiką tarp žmonių, rėmuose.

Tačiau mūsų atveju, siekimas suderinti dvi priešingybes susiduria su Kūrėjo dekretu, nedviprasmiškai pasakytu pačioje Toroje, ir prieš jį nublanksta visi argumentai, kuriuos pateikia mūsų protas.

 






[1] Vilniaus Gaonas (Elijahu, gimė 1720 m. pirmą Pesacho dieną Lenkijoje, mirė 1797 m. Vilniuje) – didis Toros išminčius.

Jau vaikystėje pasireiškė jo genialūs sugebėjimai.

Po blaškymosi po Lenkijos ir Vokietijos bendruomenes, apsigyveno Vilniuje. 

Nežiūrint į pasaulinį garsumą, neužėmė jokios oficialios padėties judėjų bendruomenėje, šalinosi šio pasaulio reikalų, gyveno varge ir skurde.

Jame matė gaoną, panašų į senovės gaonus ir buvo manoma, kad po Alfasi ir Rambamo nebuvo tokio Talmudo žinovo, kaip Vilniaus gaonas.

Jo laikais prasidėjo ir susiformavo chasidizmo judėjimas, prieš kurį Vilniaus gaonas kovojo iki pat savo gyvenimo galo.


[2] Rabi Jonatanas Eibenšiuc (gimė tarp 1690 ir 1695 m. Lenkijoje, mirė 1764 m.) – iškilus Talmudo ir kabalos žinovas, buvo žinomas taip pat kaip puikus lektorius. Būdamas 21 metų tapo ješivos Prahoje vadovu.

Iš jo kūrinių žinomi: „Šulchan aruch“ komentarai – „Urim vetumim“ ir „Kreti ufleti“; Rambamo „Bnei ahuva“ komentaras, o taip pat knygos „Jearot dvaš“, „Kešet Jehonatan“ ir „Chicei Jehonatan“.

Buvo stambiausios judėjų bendruomenės Vokietijoje (Altono-Hamburgo-Vandsbeko) rabinu.


[3] Rabi Jaakov Emden (gimė 1697 m. Altone, mirė 1776 m. ten pat) – rabinas ir Toros įstatymų kodifikatorius.

Mokėsi Toros pas savo tėvą „Chachamą Cvi“, o po to Amsterdame. Buvo aktyvus Šabtajaus Cvi sektos, o taip pat ir rabi Jonatano Eibenšiuco priešininkas, nes pastarąjį laikė šios sektos šalininku.

Parašė apie 50 įstatyminių darbų, taip pat buvo žinomas kaip mokslininkas, pasaulietinių mokslų žinovas, kuriais užsiimdavo „ne dieną ir ne naktį“ – tai yra sutemose, kad netrukdytų Toros mokymuisi.