kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • והמשכלים יזהרו כזהר הרקיע ומצדיקי הרבים ככוכבים לעולם ועד. דניאל יב' – ג'. זוהר, נשא, רעיא מהימנא, הסוטה Ir protingi švytės, kaip (זוהר Zohar) švytėjimas dangaus skliaute, o pateisinantys daugumą, per amžius. (Danielis 12 – 3)

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

„Tfilinas“

I. M. Lav

 
 
 

Uždaryti užduotį



Iš karto po apsigaubimo „didžiuoju talitu“ yra užsidedamas „tfilinas“ ir su jais liekama iki maldos pabaigos.

Tfiliną“ privaloma užsidėti kiekvieną dieną, išskyrus Šabatą ir šventes, paminėtas Toroje (Roš-Ašana, Jom-Kipur, Sukot, Pesach ir Šavuot).

Per jaunatį (roš-chodeš) tfilinas taip pat yra dedamas, tačiau prieš papildomą maldą „Musaf“, kuri yra skaitoma roš-chodeš metu (ji taip pat skaitoma per Šabatą ir šventes), jis yra nusiimamas.

„Tfiliną“ užsidėti turi kiekvienas judėjas nuo 13 metų. Iš tikrųjų „tfilino“ priedermę reikėtų vykdyti visą dieną, tačiau tam būtinas ypatingas gyvenimo būdo šventumas, atitinkantis „tfilino“ šventumą.

Ir iš tikrųjų yra žmonių, kurie su „tfilinu“ būna visą dieną, tačiau dauguma judėjų jį užsideda tik „Šacharit“ maldai – meldžiantis žmogus yra tam tikrame dvasiniame lygyje, tačiau pereinant prie įprastų kasdieninių užsiėmimų, „tfilinas“ nuimamas.  


„Tfilino“ priedermės kilmė


Šmot knygoje (13:9) parašyta: „Ir bus tau ženklas ant tavo rankos ir priminimas tarp tavo akių, kad būtų Kūrėjo Tora tavo lūpose, nes stipria ranka išvedė tave Kūrėjas iš Egipto“.

Knygoje Dvarim apie „tfiliną“ kalbama vėl: „Ir užrišk juos kaip ženklą ant savo rankos ir bus tau ženklas tarp tavo akių (6:8)“. „Ir užrišk juos kaip ženklą ant savo rankos ir bus tau ženklas tarp tavo akių (11:18)“.,

„Tfilino“ dėžučių viduje yra pergamento juostelės, ant kurių užrašytos keturios ištraukos iš Toros, kuriose paminėtas „tfilinas“:

1. „Ir pašvęsk Man kiekvieną pirmagimį...“ iki žodžių „iš metų į metus“ (Šmot, 13).

2. „Ir bus – kai atves tave Kūrėjas...“ iki žodžių „išvedė mus Kūrėjas iš Egipto“ (Šmot, 13). 

3. „Klausyk, Izraeli...“ iki „ir ant vartų savo“ (Dvarim, 6). 

4. „Ir bus, jei klausysite...“ iki „taip ilgai, kaip ilgai egzistuoja dangus virš žemės“ (Dvarim, 11). 

Šios ištraukos yra užrašomos ypatingu šriftu – tuo pačiu, kuriuo rašoma Toros ritinyje. Dėklai, kurie vadinami בתים „batim“ („patalpos“), daromi iš košerinių gyvūnų (pageidautina – iš jaučio) odos. 

„Tfilinas“, kuris yra rišamas ant rankos, vadinasi  „tfilin šel jad“, tai yra viena dėžutė, o visos keturios Toros ištraukos yra rašomos ant vieno pergamento.

Kas liečia galvos „tfiliną“ – „tfilin šel roš“, tai jo dėžutėje yra keturi skyreliai, į kiekvieną jų dedama viena pergamento juostelė, ant kurios užrašyta viena iš keturių aukščiau nurodytų Toros ištraukų.

Toros tekste žodis טוטפות totafot, kurį verčiame kaip „ženklas“, pasak Talmudo reiškia „keturi“.

Iš čia ir išeina, kad galvos „tfilinas“ turi būti sudarytas iš keturių skyrelių. Kas liečia tvarką, kuria yra sudedamos keturios Toros ištraukos, tai čia yra dvi nuomonės: Raši (rabi Šlomo Icchak, didis Toros ir Talmudo komentatorius, 1040-1105) nurodo tokią tvarką: (iš kairės į dešinę): „Pašvęsk“, . „Ir bus – kai atves...“, „Klausyk, Izraeli“, ir „Ir bus, jei klausysite...“. Tačiau Raši anūkas rabi Jakovas („rabeinu Tam“) mano, kad jų tvarka kitokia: trečiame skyrelyje turi būti ištrauka: „Ir bus, jei klausysite...“, o ketvirtame, paskutiniame iš dešinės – „Klausyk, Izraeli“.


Kaip atrodo „tfilinas“?


Pageidautina, kad „tfilinas“ būtų pagamintas iš vientiso odos gabalo.

Po to, kai į „batim“ įdedamos pergamento juostelės, ant kurių užrašytos atitinkamos Toros ištraukos, „batim“ yra uždaromi ir užsiuvami siūlais, padarytais iš sausgyslių.

Dirželiai, kuriais „tfilinas“ tvirtinamas prie galvos ir prie rankos, gaminami iš veršiuko odos.

„Tfilino“ gamybai negalima naudoti nekošerinių gyvūnų odos, tai išplaukia iš žodžių, kuriais Tora kalba apie „tfilino“ priedermę: „Kad būtų Kūrėjo Tora tavo lūpose“.

Tai yra, „tfilinas“ turi būti daromas tik iš odos tų gyvūnų, kurie gali būti „tavo lūpose“ – t.y. tų, kurių mėsą galima valgyti. 

„Batim“ būtinai turi būti kubo formos.

Ir „batim“ ir dirželiai turi būti juodi.

Galvos „tfiline“ dešinėje pusėje yra atvaizduota iškilios formos „šin“ raidė su trimis linijomis, o priešingoje kairėje pusėje – „šin“ su keturiomis linijomis.

Mazgas, sujungiantis abiejų pusių dirželius, kurio pagalba „tfilinas“ yra tvirtinamas prie galvos ir padarantis iš to dirželio žiedo formą, yra užrišamas taip, kad būtų „dalet“ raidės formos.

O rankos „tfilino“ mazgas yra „jud“ raidės formos. Jei sudėti tas raides kartu, išeina Kūrėjo vardas „ש-ד-י“, su kuriuo jau susipažinome skyriuje „Mezuza“.

Visos šios detalės yra žinomos iš Žodinės Toros.

Jos priklauso  įstatymų, kuriuos „Moše gavo ant Sinajaus kalno“ kategorijai – tai yra tie įstatymai, kurie žodžiu buvo perduodami iš kartos į kartą ir jie įpareigoja taip pat, kaip ir tie Kūrėjo įstatymai, kurie užrašyti Toroje.  


Kaip yra rišamas „tfilinas“?


Kadangi Toroje rankos „tfilinas“ yra paminėtas anksčiau, nei galvos „tfilinas“ – „Ir užrišk jį kaip ženklą ant tavo rankos, ir tebus jis ženklu tarp tavo akių“ – tad „tfilinas“ pirmiausiai rišamas rankos, o paskiau – galvos „tfilinas“.

„Tfilinas“ tvirtinamas ant rankos tarp alkūnės ir peties, ir jis turi būti pakreiptas link kūno, tiksliau – link širdies.

Toros tekste yra užuomina į tai, kad jis turi būti rišamas ant silpnesnės rankos, tai yra ant tos, kuria žmogus mažiau dirba.

Vadinasi, kairiarankis „tfiliną“ rišis ant dešinės rankos. Jei žmogus abejomis rankomis dirba vienodai, tada „tfilinas“ turi būti rišamas ant kairės rankos, kaip ir visų kitų.

Jei paprastai dirbama dešine ranka, o rašoma kaire – tada „tfilinas“ rišamas ant tos rankos, kuria jis nesinaudoja rašymui (todėl tuo atveju, jei jis dirba kaire ranka, o rašo dešine, „tfiliną“ jis rišasi ant kairės rankos). 

Kai „tfilinas“ pridedamas prie vietos, kur jis turės būti, tai prieš pritvirtinant jį dirželiu, ištariamas palaiminimas: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, Visatos Valdove, pašventinęs mus Savo priedermėmis ir liepęs užsirišti „tfiliną“.

Iš karto po to „tfilino“ dirželis yra septynis kartus apsukamas aplink dilbį. Tada iš maišelio išimamas „galvos tfilinas“, kuris ten yra laikomas visada dešinėje pusėje.

Jis uždedamas ant galvos taip, kad būtų virš kaktos, toje vietoje, kur prasideda plaukai.

Jis turi būti lygiai galvos centre.

Prieš apjuosiant galvą „tfilino“ dirželiu, pasakomas dar vienas palaiminimas:

„Palaimintas Tu, Kūrėjau, Visatos Valdove, pašventinęs mus Savo priedermėmis ir davęs mums „tfilino“ priedermę“.

Iš karto po to „tfilinas“ pritvirtinamas dirželiu taip, kad jo mazgas būtų įdubime truputį aukščiau kaukolės pagrindo, pačiame pakaušio viduryje.

Iš karto po to sakoma:

„Palaimintas vardas šlovingos Jo karalystės per amžių amžius!“

Ši frazė yra sakoma todėl, kad nėra pilno aiškumo dėl to, ar iš tikrųjų reikia sakyti atskirą palaiminimą dedantis galvos „tfiliną“.

Dauguma Halachos autoritetų laikosi nuomonės, kad abu „tfilinai“ – tai viena priedermė ir ją atliekant reikia pasakyti tik vieną palaiminimą: „liepęs mums užsidėti „tfiliną“.

Tačiau kiti autoritetai mano, kad tai atskiros priedermės ir kiekvienai reikia atskiro palaiminimo.

O tam, kad nebūtų abejonės, jog antras palaiminimas sakomas be reikalo (o tai labai rimta nuodėmė), yra priduriama: „Palaimintas vardas šlovingos Jo karalystės per amžių amžius!“ – nes tai frazė, kurią privalu sakyti tada, kai per klaidą Kūrėjo vardas buvo paminėtas be reikalo.  

Klausimas – ar abu „tfilinai“ yra viena priedermė, ar dvi atskiros, įgavo labai didelę svarbą 1973 metais, kai vyko Teismo dienos karas.

Kareivių, kuriems buvo sužeista galva, ji buvo pilnai sutvarstyta, kitų kareivių rankos, ant kurių dedamas tfilinas“, buvo sugipsuotos.

Tada ir iškilo klausimas – negi tas, kieno sužeista galva, neturi dėtis „tfilino“ ir ant rankos?

Ir tas, kieno ranka sužeista, neturi dėtis galvos „tfilino“?

Į tą klausimą Halacha atsako taip: vieno „tfilino“ nebuvimas netrukdo užsidėti kitą ir vadinasi, kad rankos „tfilinas“ ir galvos „tfilinas“ yra dvi visiškai savarankiškos priedermės. 

Po to, kai galvos „tfilinas“ yra galutinai pritvirtintas, yra užbaigiamas „tfilino“ tvirtinimas ant rankos.

Imamas laisvas dirželio galas, kuris liko po septynių apsukimų aplink dilbį, ir juo triskart apsukamas vidurinis pirštas: du apsukimai turi būti apatinėje piršto dalyje, o vienas vidurinėje.

Šie apvyniojimai turi simbolinę sutuoktuvių žiedų prasmę – Kūrėjo susižiedavimo su Jo tauta.

Tuo metu sakomi Kūrėjo žodžiai, perduoti per pranašą Hošea: „Ir susižadėsiu su tavimi amžiams, ir susižadėsiu su tavimi pagal tiesą ir teisingumą, meilėje ir gailestingume, ir susižadėsiu su tavimi tikėjimu – ir pažinsi tu Kūrėją!“.

Gerai, kad „tfilino“ užsidėjimą lydėtų malda – ir prieš, ir po jo uždėjimo – visa tai aprašyta „sidure“. 

Labai svarbu tai, kad tarp rankos „tfilino“ ir galvos „tfilino“ uždėjimo negalima nieko kalbėti.

Ir kol žmogus yra su „tfilinu“, jis turi labai sekti savo kalbą ir savo elgesį – žymiai labiau, nei paprastai. 

Nusiimti ir užsidėti „tfiliną“ reikia stovint (nors sefardų judėjai rankos „tfiliną“ užsideda ir nusiima sėdėdami). 

Po rytinės maldos užbaigimo „tfilinas“ nuimamas atvirkštine tvarka – pagal principą „paskutinis įėjęs, išeina pirmas“.

Pirmiausiai atrišami trys apvyniojimai aplink vidurinį pirštą, tada kaire ranka (kad pabrėžti tai, jog su „tfilinu“ išsiskiriama nenoriai) nuimamas „galvos“ tfilinas, ant jo uždedamas dėklas, aplink jį apsukamas dirželis ir patalpinamas į „tfilino“ maišelį, į dešinę jo pusę.

Tik tada pradedamas nuiminėti rankos „tfilinas“, ant jo uždedamas dėklas ir jis patalpinamas į maišelį, kairėje pusėje.

Specialius dėklus įprasta dėti ant „tfilino“ tam, kad patikimiau jį apsaugoti.

Ant šių dėklų paprastai būna užrašyta, kuriam „tfilinui“ jis priklauso: rankos ar galvos, kad nesumaišyti ištraukiant juos iš maišelio.  

Reikia labai saugoti, kad „tfilinai“ nenukristų ant žemės.

Jei jau taip atsitiko, „kaltininkas“ turi pasninkauti tą dieną arba išpirkti savo pasninką cdakos davimu – paaukojimu geriems darbams arba vargšams.

Maldos metu rankos „tfilinas“ turėtų būti pridengtas marškinių rankove, nes Toroje pasakyta: „Ir tegul bus jis tau ženklu ant tavo rankos“ – tau, bet ne kitiems.

Tuo tarpu galvos „tfilinas“ – priešingai turi būti atidengtas kitiems, kaip pasakė Moše (Dvarim 28:10): „Ir pamatys visos pasaulio tautos, kad Kūrėjo vardas ant tavęs ir bijos tavęs“.

„Kūrėjo vardas ant tavęs“ – tai galvos „tfilinas“, kurio abiejose pusėse pavaizduota raidė „ש“, pirma vardo „ש-ד-י“ raidė. 


Kodėl „tfilinas“ nededamas per Šabatus ir šventes?


Du ženklai simbolizuoja tikėjimą į Vieningą Visatos Kūrėją ir priklausymą judėjų tautai: apipjaustymas – simbolizuoja sąjungą, sudarytą Kūrėjo su Izraelio tauta, tai ženklas, atžymėtas kūne, kaip pasakyta Toroje (Berešit 17:11): „Ir tegul bus tai sąjungos ženklas tarp Manęs ir jūsų“;

„tfilinas“ – kaip pasakyta Toroje: „Ir bus tau ženklas ant tavo rankos ir priminimas tarp tavo akių“.

Abu šie ženklai yra reikalingi šešias darbo dienas, bet ne per Šabatą.

Šabatas pats yra ženklas.

Vykdant Šabato priedermę, yra parodomas tikėjimas į Visatos Kūrėją, Kuris pabaigė darbą septintą Kūrimo dieną. Pasakyta Toroje (Šmot 31:):

„Šabatas – amžinas sąjungos tarp Manęs ir Izraelio sūnų ženklas, priminimas apie tai, kad šešias dienas kūrė Kūrėjas dangų ir žemę, o septintą dieną nutraukė darbą ir ilsėjosi“.

Tai ir yra priežastis, kad per Šabatą ir šventes „tfilinas“ nededamas.

„Tfilinas“ taip pat nededamas naktį.

Tai išplaukia iš Toros žodžių apie „tfilino“ priedermę: „Ir vykdyk šį įstatymą jo laiku visas dienas“ – dienas, o ne naktis.


„Tfilinas“ ir tikėjimas


Toros ištraukų, įdėtų į „tfiliną“ ypatingas svarbumas yra tas, kad jose kalbama apie pačius tikėjimo pagrindus.

Priėmimas sau aukščiausios Kūrėjos valdžios – tai skyrius „Klausyk, Izraeli“, pasiruošimo vykdyti Jo paliepimus išraiška – „Ir bus, jei klausysite“, prisiminimas apie išėjimo iš Egipto stebuklą – „pašvęsk Man“, judėjų tautos gimimas ir nepaliaujamo Kūrėjo stebėjimo visko, kas vyksta joje išraiška – tai skyrius „Ir bus - kai atves“.

„Tfilinas“, kuris simbolizuoja šiuos principus, kasdien yra dedamas ant trijų svarbiausių kūno organų, nuo kurių priklauso visa mūsų veikla ir pats individualumas: ant galvos – intelekto buveinės, ant rankos – pagrindinio veikos įrankio ir ant širdies – emocijų šaltinio.

Tai išreiškia siekį, kad protas, jausmai ir veiksmai būtų pajungti vienos užduoties vykdymui: Kūrėjo valios vykdymui. 

Tą pačią idėją galima išreikšti ir šiek tiek kitaip.

Galvos „tfiline“ yra keturi skyreliai, o rankos „tfiline“ – vienas.

Penki pojūčiai duoda žmogui galimybę gyventi žemėje, veikti ir kurti: rega, klausa, uoslė, skonis (šie pojūčiai randasi galvoje) ir lytėjimas (organas, „atsakingas“ už jį yra ranka).

Ir štai keturi skyreliai galvos „tfiline“ veikia keturis pojūčių organus, esančius galvoje, o vienas rankos „tfilino“ skyrelis veikia ranką, tam, kad visus penkis pojūčius pajungti tiems principams, apie kuriuos kalbama tekstuose, įdėtuose į „tfiliną“. 

Judėjų išminčiai atveria dar vieną „tfilino“ sandaros prasmę: judaizmas duoda vietos patiems įvairiausiems požiūriams, be to, laikoma, kad tie požiūriai vienas kitą papildo ir praturtina (užtenka prisiminti Šamajaus ir Hilelio mokyklų diskusijas[1]).

Todėl „tfiline“, kuris dedamas ant galvos – minties aspekto – yra atskiros vietos skirtingoms Toros ištraukoms.

Tačiau kas liečia veiksmą - Kūrėjo valios vykdymą veiksmu, kas liečia Halacha, reguliuojančią tą veiklą, tai čia nėra vietos skirtingiems požiūriams: Halacha turi būti vieninga, ji įpareigoja visus vieningai vykdyti Torą.

Ir todėl rankos „tfiline“ nėra skirtingų skyrelių. 






[1] Šamajus – vienas iš didžiausių Toros išminčių, buvo Aukščiausiojo teismo Jeruzalėje vadovas tuo pat metu, kai Hilelis vadovavo Sanhedrinui.

Jis gyveno I amžiuje prieš mūsų erą. Šamajus išugdė visą išminčių mokyklą - „Šamajaus mokyklą“.

Šamajaus pažiūros, kurias perėmė jo pasekėjai, išsiskyrė griežtumu ir kompromisų nepriėmimu. Įgyvendinant šią poziciją, daugelis jo pasekėjų papildė taip vadinamų קנאים (zelotų), kurie įnirtingai kovojo prieš Romą, gretas.

Hilelis buvo dvasiniu judėjų tautos lyderiu savo laiku ir tapo dinastijos, kuri 15-oje kartų, beveik 450 metų vadovavo judėjų tautai, pradininku.

Gimęs Babilone, kilęs iš labai garbingos šeimos, Hilelis vis dėl to visą gyvenimą gyveno be galo neturtingai ir vargingai.

Išugdė gausią Toros išminčių mokyklą – „Hilelio mokyklą“. Jo pažiūros, kurias perėmė jo pasekėjai, išsiskyrė minkštumu, kantrumu ir taikos siekiu. Pasak padavimo, jis gyveno 120 metų, kaip ir Mošė, iš kurių 40 metų praleido Babilone, 40 metų mokėsi Izraelyje pas didžiuosius Toros išminčius, o paskutinius 40 metų vadovavo Izraelio tautai.

Talmude nurodyta daugiau nei 300 atvejų, kai Šamajaus ir Hilelio mokyklos buvo priešingų požiūrių, kas liečia įstatymų klausimus, tačiau apie jų požiūrius sakoma Talmude: „Ir vieni, ir kiti – gyvo Kūrėjo žodžiai“