Pirmyn < [1] [2] [3] [4] [5] ... ... ... [16] [17] [18] [19] [20] [21] [22] [23] [24] [25] ... ... ... [800] [801] [802] [803] [804] > Atgal
Pas didžiuosius išminčius, Kūrėjo žmones yra įprasta, kad tose vietose, kur norima atverti kokį gilų dalyką, pradžioje sakoma: „Aš atveriu „sprindį“ ir užveriu du“.
Dar turime įsižiūrėti ir suprasti šio pasakymo: „Mylėk savo artimą, kaip save patį“ esmę.
Žmogus nejaučia net Kūrėjo „kitos pusės“, t.y. žmogus visai nejaučia, kad kažkas išplaukia iš Kūrėjo. Žmogus jaučiasi, kad Kūrėjas paliko jį ir visai nekreipia į jį dėmesio. Visus kentėjimus žmogus priskiria atsitiktinumui ir „aklam likimui“.
„Atleidimas“ – reiškia „prijungimas prie šlovinimo“, t.y. sugrįžimas iš meilės, kai tyčiniai nusikaltimai virsta nuopelnais. Tai reiškia, kad žmogus visus tyčinius nusikaltimus prijungia prie šlovinimo, t.y. prie nuopelnų.
Todėl parašyta בראשית „pradžioje“, ir tai – baimė, „sukūrė Kūrėjas dangų ir žemę“. Taigi tas, kas prasižengia šiai priedermei, prasižengia visoms Toros priedermėms.