Pirmyn < [1] [2] [3] [4] [5] ... ... ... [16] [17] [18] [19] [20] [21] [22] [23] [24] [25] ... ... ... [796] [797] [798] [799] [800] > Atgal
Įėjo raidė מ „Mem“ ir pasakė: „pasaulio Viešpatie, gerai Tau manimi sukurti pasaulį, nes manimi vadinasi karalius (מלך melech).
Įėjo raidė ז „Zajin“ ir pasakė: „pasaulio Viešpatie, gerai Tau manimi sukurti pasaulį, nes manimi saugos Tavo sūnūs Šabatą.
Žmogaus, kuris yra visiškame susiliejime su Kūrėju ir „kurio lūpomis kalba Šchina (Dieviškas buvimas)“, visi veiksmai – tai paties Kūrėjo veiksmai ir jo mintys – paties Kūrėjo mintys.
Turintis tikėjimą gyvena taip, kad jo visos mintys, žodžiai ir veiksmai yra kaip pas tą, kuris randasi Karalių Karaliaus akivaizdoje. Jis nedaro to, ko tik užsinori, jis nekalba taip, kaip jam patinka, jis negalvoja ir nemąsto apie tai, kas tik jam ateina į galvą.
Kai rabi Abrahamas pagaliau atvyko pas savo mokytoją, buvo išbalęs kaip kreida, nuo kelionėje patirto siaubo. Baal aSulamas jam pasakė: „Taip reikia bijoti Kūrėjo – tokia baime, kokią tu patyrei, matydamas apačioje žiojėjančią bedugnę“.