Pirmyn < [1] [2] [3] [4] [5] ... ... ... [36] [37] [38] [39] [40] [41] [42] [43] [44] [45] ... ... ... [799] [800] [801] [802] [803] > Atgal
Turintis tikėjimą gyvena taip, kad jo visos mintys, žodžiai ir veiksmai yra kaip pas tą, kuris randasi Karalių Karaliaus akivaizdoje. Jis nedaro to, ko tik užsinori, jis nekalba taip, kaip jam patinka, jis negalvoja ir nemąsto apie tai, kas tik jam ateina į galvą.
Kai rabi Abrahamas pagaliau atvyko pas savo mokytoją, buvo išbalęs kaip kreida, nuo kelionėje patirto siaubo. Baal aSulamas jam pasakė: „Taip reikia bijoti Kūrėjo – tokia baime, kokią tu patyrei, matydamas apačioje žiojėjančią bedugnę“.
Dabar galime suprasti rabi Simono straipsnį Midraš Raboje, kur yra aiškinamas Toros sakinys: „padarykime žmogų” (Berešit 1 – 26).
Yra aukščiausias Kūrėjas, kuris sukūrė visus pasaulius ir Jis vadinasi Ein Sof (Begalybė). Jis neturi jokio pavidalo ir jokio atvaizdo, todėl negali būti išreikštas nei pavadinimu, nei raide, nei raidės dalimi išvis, todėl netgi mąstymas apie Jį draudžiamas.
Įėjo raidė „Pay“ פ, pasakė: „pasaulių Viešpatie, gerai Tau manimi sukurti pasaulį, nes „geula“ גאולה)) „išsigelbėjimas“, kurį Tu ateityje padarysi, įrašytas manyje, ir tai – „pdut“ פדות)) „išsivadavimas“.