Pirmyn < [1] [2] [3] [4] [5] ... ... ... [16] [17] [18] [19] [20] [21] [22] [23] [24] [25] ... ... ... [800] [801] [802] [803] [804] > Atgal
Meilė, kuri vadinasi absoliuti - tai meilė, esanti iš abiejų pusių, t.y. meilė Kūrėjui ir teisme, ir gerume bei pasisekime. Kaip mokėmės, žmogus turi mylėti Kūrėją net, kai Kūrėjas paima iš žmogaus sielą.
Savaime suprantama, kad žmogus negali dirbti be užmokesčio. Tai reiškia, jei žmogus negautų užmokesčio, jis negalėtų pajudėti iš vietos.
Kaip paaiškinta Zohare Toros eilutė: „ir pasakė Kūrėjas „tebūnie šviesa“ ir atsirado šviesa“ (Berešit 1 – 3). Tai reiškia: „tebūnie šviesa“ mūsų pasaulyje, „ir atsirado šviesa“ pasaulyje, kuris ateis“.
Tačiau, juk žmogus, būdamas „Kūrėjo veido“ paslėpime, kentė kentėjimus? Ir nors dabar, po „Kūrėjo veido atvėrimo“, žmogus jau nebenori jų prisiminti, nes „visas nuodėmes uždengs meilė“, tai vis tik žmogui skaitosi didele „trauma“ ir „žala“?
Reikia suprasti aspektą: „atverti sprindį“ dvasiniame darbe. Taigi, iš pradžių buvo „užvertas sprindis“, o paskui atėjo žmogus ir „atvėrė sprindį“, bet „užvėrė du sprindžius“.