kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ותהר עוד ותלד בן ותאמר הפעם אודה את יהוה על כן קראה שמו יהודה ותעמד מלדת. בראשית כט' – לה Ir pastojo (Leja) vėl ir pagimdė sūnų, ir pasakė: „Dabar padėkosiu Kūrėjui“, todėl pavadino vardu „Jehuda“ (padėka) , ir nustojo gimdyti. (Berešit 29 – 35)

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

„Palaimintas teisėjas išties teisingas“

I. M. Lav

 
 
 

Uždaryti užduotį

 Gedulo papročiai

Priedermė guosti gedinčiuosius pradedama vykdyti tik trečią gedulo dieną (jei neskaičiuoti gedinčių guodimo išeinant iš kapinių). Pirmos dvi iš septynių gedulo dienų skirtos tam, kad gedintieji pabūtų vieni su savo sielvartu, kad jie turėtų galimybę išsiverkti, kai jų nemato pašaliniai žmonės. Įprasta visas septynias gedulo dienas namų duris palikti atrakintas – kaip ženklą ateinantiems paguosti gedinčius, kad jų atėjimas yra laukiamas. Be to, gedintys privalo sutikti ateinančius sėdėdami – o jei durys būtų užrakintos, tektų stotis, kad jas atidaryti. Ateinantieji pas gedinčius negali jų pasveikinti, o išeinant – atsisveikinti. Paduoti jiems ranką taip pat nepriimtina. Kūrėjas pasakė gedinčiam pranašui Jechezkeliui: „Neaimanuok ir nedejuok“ (24 skyrius). Ir čia išplaukia, kad gedintysis į pasveikinimą neturi atsakyti. Net yra pavojus, kad jei įėjęs pasakys „šalom“, gedinčiajam tai nuskambės kaip pašaipa – nes juk jam dabar toli iki „šalom“...                                                         Visas septynias dienas gedintysis negali praustis, tepti savęs kremais, turėti lytinį artumą – net per Šabatą. Pranašas Amosas pasakė Kūrėjo vardu: „Ir paversiu Aš jūsų šventes gedulu“. Iš čia netiesiogiai seka, kad šventės ir gedulo dienos kažkiek panašios. Būtent: kaip ir švenčių metu yra uždrausta dirbti - liūdesio dienomis taip pat negalima dirbti; taip, kaip šventės Pesach ir Sukot tęsiasi septynias dienas - septynias dienas tęsiasi ir gedulas; „Tachanunas“ nesakomas švenčių metu, taip pat „Tachanunas“ nesakomas ir gedinčio namuose. Net Toros gedintis negali mokytis – apie Torą pasakyta Tehilim (19 skyriuje): „Kūrėjo paliepimai teisingi džiugina širdį“, o gedinčiam negalima linksmintis. Bet tai, kas tiesiogiai liečia gedulą, gedintysis gali mokytis: įstatymus apie gedulą, Jobo knygą, Jeremija knygos skyrius, kuriuose pasakojama apie Kūrėjo siunčiamas bausmes, Megilat Eicha, Mišnos traktatą „Moed katan“, traktatą „Smachot“ ir Halachos knygas, skirtas gedulo klausimams. Ir, žinoma, galima mokytis Mišnos mirusiojo sielos nuraminimui – kai kurie Toros autoritetai tame mato labai didelį nuopelną, o būtent, jei mokosi Mišnos tarp „Minchos“ ir „Maariv“ maldų. Nes žodžiai משנה Mišna ir נשמה nešama („siela“), sudaryti iš tų pačių ivrito raidžių – ir tai užuomina, kad mirusiojo sielai Mišnos mokymasis atneša ypatingą gerumą. Kadangi „Šiva“ metu gedintys neišeina iš namų, aplinkiniai turi pasirūpinti, kad gedinčių namuose kiekvienai maldai susirinktų „minjanas“. Maldos metu uždegamos žvakės (beje, žvakė skirta mirusiojo sielai - נר נשמה, turi degti pastoviai). Tie, kurie ateina į gedinčiojo namus maldai, daro gerą ir ypatingai svarbų darbą: be to, kad suteikia gedintiems galimybę melstis „minjane“, jie savo buvimu suteikia jiems galimybę pasakyti „Kadišą“.