• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הקדמה לתלמוד עשר הספירות יד, טו  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                           14.

Dabar tampa aiškus išminčių posakis: „pas ką Tora yra jo specialybė“, juk iš žmogaus užsiėmimų dydžio Tora išaiškėja jo tikėjimo dydis.
Nes išsireiškimas „jo specialybė“ – אומנותו turi tas pačias raides, kaip ir „jo tikėjimas“ – אמונתו.
Tai panašu į žmogų, kuris sutinka paskolinti draugui pinigų.
Taigi, vienas žmogus gali paskolinti draugui vieną lyrą, o jei draugas paprašys paskolint dvi lyras, jis atsisakys.
Kitas gali patikėti draugui šimtą lyrų, bet ne daugiau.
Dar kitas gali draugui paskolinti pusę turto, bet ne visą turtą.
Ir tik paskutinis gali patikėti draugui visą turtą, be šešėlio baimės.
Todėl jo tikėjimas skaitosi absoliutus, o kiti tik daliniai.
Taip vienas žmogus, pagal savo tikėjimo dydį, skiria Toros mokymuisi ir dvasiniam darbui tik valandą per dieną.
Kitas skiria dvi valandas, t.y. pagal savo tikėjimo dydį šio užsiėmimo svarbumu.
Ir tik trečias nepraleidžia netgi akimirkos iš savo laisvo laiko, kad neužsiimti Tora ir dvasingumu. Išeina, tik pas trečią yra pilnas tikėjimas, nes patiki Kūrėjui visą savo „turtą”.
Tada kai pas kitus tikėjimas yra tik dalinis.

                                                          15.

Taigi, gerai išaiškėja, kada žmogus gali laukti, kad jo užsiėmimas Tora ir priedermėmis iš „lo lišma“ atvestų į „lišma“.  
Tai galioja tik tam, kuris žino savo sielos viduje, kad nusipelnė pilno tikėjimo Kūrėju ir Jo Tora,
tik tada „švytėjimas“, kuris yra Toroje, gražina prie „gerumo“.
Toks žmogus nusipelno Kūrėjo dienos, kuri visa – „šviesa“, t.y. tikėjimo šventumas „praskaidrina“ žmogaus akis mėgautis Kūrėjo šviesa.
Tai reiškia, kad švytėjimas, kuris yra Toroje gražina žmogų prie „gerumo“.
Tačiau tie, pas kuriuos trūksta tikėjimo, panašūs į „šikšnosparnius“, kurie negali matyti dienos šviesoje.
Ir apsiverčia jiems dienos „šviesa“ į siaubingą „tamsą“, didesnę, nei nakties „tamsa“, nes gali gyventi tik nakties tamsoje.
Taip ir pas tuos, pas kuriuos trūksta tikėjimo, išsikreipia Kūrėjo šviesa jų akyse ir tampa „tamsa“, ir „gyvybės lašas“ tampa „mirties lašu“.
Apie juos parašyta: „vargas jums, laukiantiems Kūrėjo dienos, kam jums Kūrėjo diena, ji jums tamsa, o ne šviesa“ (Amosas 5).
Todėl pirmiausiai žmogui reikia ateiti prie tobulo tikėjimo.