• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

Praktinė Halacha (Įstatymai)  

„Palaimintas teisėjas išties teisingas“

I. M. Lav

Dėl paminklo statymo ant kapo yra du papročiai: 1) paminklas statomas trisdešimtą dieną, 2) praėjus metams. Išminčiai nurodė, kad išlydint mirusįjį į paskutinę kelionę, jo nereikia rengti gražiais drabužiais – nes dvasiniame pasaulyje nėra skirtumo tarp turtingo ir vargšo, taip pat jie nutarė, kad neverta švaistyti pinigų brangaus paminklo statybai - kad neskatinti varžymosi dėl gražesnio paminklo ir kad nesuteikti nepasiturintiems papildomų rūpesčių: tiek materialinių, tiek moralinių. Čia galima pasimokyti iš Izraelio gynybos Armijos: visi žuvusieji kariai pažymimi vienodais antkapiais: paminklas ant generolo kapo nesiskiria nuo paminklo ant eilinio kapo... Prieš nueinant nuo kapo priimta padėti ant jo akmenuką. Tuo tarsi paliekame ženklą, kad nepamiršome mirusiojo, kad pabuvojome ant jo kapo. Taip pat yra paprotys dėti ranką ant antkapio: ant rankos - penki pirštai, kiekviename piršte trys sąnariai – viso 15, ir tai primena mirusiųjų prisikėlimą, kadangi pranašystę apie tai sudaro 15 ivrito žodžių: „Atgis tavo mirusieji, pakils sudūlėjęs kūnas, atsibus ir uždainuos gulintieji dulkėse, nes šviesa-rasa – tavo rasa ir žemė išmes mirusiuosius“. Išėjus už kapinių vartų, vėl apiplaunamos rankos ir neskubama jų šluostyti – kad išsinešti su savimi nors kažką, primenančio apie brangųjį velionį ir jo amžino poilsio vietą.

„Jorcait“

Dvylika mėnesių gedima tik tėvo ir motinos. Visą šį laiką reikia vengti linksmybių ir pramogų. Negalima pirkti naujo daikto arba naujų drabužių – nebent tai reikalinga darbui arba yra tikrai būtina. Tais metais nesikraustoma į naują butą. Gedintysis neatlieka chazano pareigų tomis dienomis, kai skaitomas „Halel“ ir negali skaityti, pavyzdžiui, Megilat Ester – todėl, kad šiuo atveju jis turėtų pasakyti palaiminimą „Šeechajanu“. Mirties metinės (idiš – „jorcait“) pažymimos pagal judėjų kalendorių. Jei mirtis ir pašarvojimas įvyko ne tą pačią dieną, tai pasibaigus pirmiesiems metams, „jorcait“ bus laidotuvių dieną (todėl, kad tą dieną prasidėjo „Šiva“ ir „Šlošim“ ), o nuo antrųjų metų - mirties dieną. Jei žmogus mirė adaro mėnesį, tai tuo atveju, jei sekantys metai – keliamieji, „jorcait“ bus tą pačią dieną pirmąjį adaro mėnesį. Šabatą, einantį prieš mirties metines, tą žmogų, kuris jas minės, priimta kviesti skaityti Torą, taip pat suteikti jam garbę skaityti „haftarą“. Kabalos išminčiai teikia tam didžiulę reikšmę, nes mano, kad „haftaros“ skaitymas atneša velionio sielai neįkainojamą naudą. Taip pat yra paprotys suteikti garbę žmogui, pažyminčiajam „jorcait“, būti chazanu „Musaf“ maldos metu ir baigiantis Šabatui maldoje „Maariv“. „Jorcait“ metu reikia uždegti atminimo žvakę, degančią visą parą ir tas žmogus, kuriam priklauso tai daryti, tą dieną sako „Kadiš“ visose trijose maldose. Priimta taip pat mokytis Mišną mirusiojo sielos labui, lankyti jo kapą ir atlikti ten „Azkara“ – tokią pat, kaip ir baigiantis „Šlošim“. Visa tai atliekama kiekvienais metais. Praėjus metams po mirties, tomis dienomis, kai skaitoma „Izkor“ malda (būtent: per Jom-Kipur, Šmini-Aceret, septintąją Pesach dieną ir per Šavuot), joje pradedamas minėti mirusiojo vardas.