• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

שלבי הסולם כי תצא מלחמת הרשות  

Šlavei haSulam Karas dėl valdžios

ravas Baruchas Ašlagas

Išminčiai pasakė: „Tora galioja (Toros paslaptis supranta) tik tam, kas numarina save dėl Jos“ (Babilono Talmudas, Brachot 63).
Iškyla klausimas, jei žmogus numarins save, tai kas gi tada vykdys Torą ir priedermes?
Juk parašyta: „miręs – laisvas“, t.y. išminčiai pasakė: „kai žmogus miršta, jis pasidaro laisvas nuo priedermių laikymosi“ ( Jeruzalės Talmudas, Kilaim 9,3).
Todėl reikia suprasti, ką reiškia: „numarina save dėl Jos (Toros)“.
Tai reiškia, kad žmogus turi anuliuoti savo valdžią, t.y. nesakyti: „tai aš“, o viską perduoti į Kūrėjo valdžią.
Todėl išeina, kad žmogus neturi jokios valdžios (įtakos) pasaulyje – viskas priklauso Kūrėjui.
Ir tada ateina laikas, kai galima suprasti Torą ir Jos paslaptis, t.y. viską, ką Tora žada žmogui, jeigu jis laikysis Jos...
Taigi, tai gali būti tik tada, kai žmogus anuliuoja savo „valdžią“, vadinamą – „meilė sau“. 
Tada žmogus pasidaro Kūrėjo tarnas, t.y.: „viską, ką įsigijo tarnas, viskas priklauso Kūrėjui“.
Tai reiškia, kad pas tarną visai nėra „vietos“, kur galėtų įeiti gerumas ir malonumai, kuriuos žada Tora.
Tai reiškia, kad visas „gerumas“ ir „malonumas“, kurį gauna tarnas, viskas įeina į Kūrėjo „įtaką“.
Ir pas žmogų nėra kitos valdžios pasaulyje, tai ir vadinasi: „Tora galioja (Toros paslaptis supranta) tik tam, kas numarina save dėl Jos“...

Dvasiniame kelyje yra daug „pakilimų“ ir „kritimų“.
Paprastai žmogus „kritime“ jaučiasi labai blogai, t.y. jis negalėjo niekada net pagalvoti, kad atsidurs tokiame „nuopuolyje“, ir čia svarbiausia žmogui „nepanikuoti“ ir „nebėgti“ iš dvasingumo.
Viskas turi būti atvirkščiai: žmogus turi tikėti, kad Kūrėjas rūpinasi juo ir dabar, ir priartina žmogų iš kitos, „atvirkščios“ – nemalonios pusės. 
Apie tai parašyta „Pri chacham“:
„Mylimasis (Kūrėjas) panašus į elnią. Kaip elnias, bėgdamas atsuka galvą atgal, taip Kūrėjas, kai tolsta nuo Izraelio חס ושלום – chas ve šalom (neduok dieve), atsuka veidą atgal.
Tada veidas (gerumas) įgauna atvirkščią (nemalonų) aspektą. Iš tikro Kūrėjas trokšta ir ilgisi susijungti su Izraeliu. Ir todėl, taip pat ir Izraelyje (einančiuose į Kūrėją) gimsta troškimas ir ilgesys susijungti su Palaimintuoju. Kur šis ilgesys ir troškimas – tai būtent veidas (gerumas)“.
Taigi, kai žmogus yra „kritimo“ būsenoje, tai reiškia, kad Kūrėjas „tolsta“ nuo jo.
Tada žmogui nėra jokio noro dvasiniam darbui, t.y. Kūrėjas suteikia jam būtent tokią „dvasingumo formą“.
Tai reiškia, kad Kūrėjas rodo žmogui savo kitą pusę, nuo to žmogui norisi „bėgti“ ir užmiršti dvasingumą.
Kūrėjo „veidas“ – tai jo noras padaryti gerą kūriniams, o „kita pusė“ jaučiama atvirkščiai. 
Taigi, kodėl Kūrėjas rodo savo kitą pusę?
Taip yra daroma specialiai, t.y. taip žmogus gauna „postūmį“ susijungimui su Kūrėju ir nelieka „žemoje būsenoje“.
Vadinasi, iš tikro „kitos pusės“ viduje yra tikras „veido“ (gerumo) aspektas.