• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Gyvenimas palaimintos išminties mokytojų iš Kalušino, Prusovo ir Belzo „šešėlyje“

Admor iš Prusovo skyrė du žmonių tipus. Pirmasis tipas - tai žmonės, kurie priklausė daugumai, tai yra tie, pas kuriuos dar neatsivėrė vidinis tiesos taškas, ir jų negalima mokinti dirbti Kūrėjui iš tiesos aspekto, todėl juos Admor iš Prusovo mokė bendrai priimtu būdu.

Kaip pasakė Rambamas: „Kai mokomi maži [vaikai], moterys ir paprasti žmonės, jie mokomi dirbti iš baimės ir kad gauti užmokestį. Ši paslaptis atveriama jiems po truputį, kol padidės jų supratimas bei ateis papildoma išmintis, ir jie yra pratinami prie šito dalyko iš lėto“.

Paaiškino mokytojas: yra tokių vyrų, kurie yra moterų ir mažų vaikų lygyje. T.y. moteriška savybė išreiškia trūkumo aspektą, ir tai parodo žodis נקבה nekeva („moteris“), nuo žodžio נקב nekev („skylė“), t.y. trūkumas. Tai reiškia, kad žmogus, kurio visas gyvenimas paremtas trūkumų, t.y. noro gauti malonumą, užpildymu, išminčių kalba yra vadinamas nekeva („moteris“).

Yra žinomas pasakymas: „Neturi jėgų, kaip moteris“, jame kalbama apie žmogų, neturintį jėgų suvaldyti savo norą gauti malonumą, ir šis noras valdo jį patį, o visas žmogaus tikslas yra tik užpildyti savo troškimus ir trūkumus. „Maži vaikai“ reiškia, kad nėra pakankamo svarbumo jokiam dalykui. Kaip ir materialioje realybėje - kai mažas vaikas nori kokio daikto, verkia dėl jo „kruvinomis ašaromis“, o kai jį gauna, po kelių minučių atsibosta ir vaikas jau verkia, norėdamas kito dalyko. Taip ir šie žmonės - jie neturi stipraus noro dvasingumui ir „yra panašūs į vėjo plaikstomus šiaudus“.

Kita vertus, pas Admor iš Prusovo buvo keletas žmonių, kurie iš tikrųjų tarnavo Kūrėjui ir suprato dvasinio darbo reikšmę ir svarbą. Juos Admor vedė tiesos keliu - taip vadinamu asmeniniu (individo) keliu. Ir tarp tų nedaugelio buvo mūsų mokytojas Rabi Jehuda aLevi Ašlag. Šiuos savo mokinius Admor iš Prusovo mokė pagal Pšischa-Kocko sistemą (tai chasidizmo mokyklos, kurios pabrėžė kuklumą, mokymą, griežtą halachos laikymąsi, pastovų darbą su savimi) ir būtent šiuo metodu buvo mokomas mūsų mokytojas Baal aSulamas.

Rabi Baruch Šalom Ašlag pasakojo, kad Admor iš Prusovo stengėsi tikrus savo mokinius nutolinti, atstumti nuo savęs. Nevengdavo progos sumenkinti juos, nelepino ir „neglostė“ jų. Kuo mokinys buvo artimesnis, tuo labiau jį atstumdavo. Ir kai „tiš“ metu („tiš“ idiš kalboje reiškia „stalas“ - tai šventinės chasidų vaišės) dalindavo maistą, pastoviai praleisdavo Baal aSulamą, ir pasakydavo: „Tau neduosiu!“.

Šitokio elgesio paaiškinimas yra tas, kad žmonės, kurie priklauso bendrai daugumai, ieško garbės, ir nors įsivaizduoja, kad „dirba Kūrėjo darbą“, tačiau iš tikrųjų nėra pasiruošę paskirti gyvenimą visiškam savęs atsisakymui. Todėl su tokiais žmonėmis Admor iš Prusovo elgėsi maloniai ir pagarbiai, nes būtent to jie ir norėjo.

Tačiau žmonės, kurie troško ateiti prie Kūrėjo artumo ir kurie buvo pasiryžę atiduoti sielas dėl to - jie nereikalavo garbės ir nuolaidžiavimo, netgi atvirkščiai - vengė to, nes žinojo, jog garbė ir meilikavimas tik nutolina juos nuo Kūrėjo. Todėl atstumdamas savo mokinius, Admor iš Prusovo norėjo juos išbandyti ir pažiūrėti, ar jie vis tiek pasiliks, ar įsižeis ir pabėgs.