kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ותהר עוד ותלד בן ותאמר הפעם אודה את יהוה על כן קראה שמו יהודה ותעמד מלדת. בראשית כט' – לה Ir pastojo (Leja) vėl ir pagimdė sūnų, ir pasakė: „Dabar padėkosiu Kūrėjui“, todėl pavadino vardu „Jehuda“ (padėka) , ir nustojo gimdyti. (Berešit 29 – 35)

שלבי הסולם מועדים מועדים אם בלעו את המרור לא יצא  

Šlavei haSulam „Karčiosios žolės“

ravas Baruchas Ašlagas

 
 
 

Uždaryti užduotį

 



                                                       2.


Taigi, dabar galima suprasti, ką paaiškino Baal Sulamas apie tai, kad klausė Moše Kūrėjo: „parodyk man savo šlovę“ (Šemot 33 – 18).
Į ką Kūrėjas atsakė: „štai vieta su manimi (אתי – iti)“ (Šemot 33 – 21).
Ir Baal Sulamas paaiškino, ką reiškia „su manimi ( אתי iti)“: tai pirmos raidės žodžių אמונה „emuna“ – „tikėjimas“, תפלה „tfila“ – „malda“, ir יגיעה „jegija“ – „pastangos“.
Tai ir yra „vieta“, kur galima nusipelnyti Kūrėjo šlovės pamatymo.
Taigi, šių trijų dalykų dėka Izraelis (jašar El – einantis tiesiai į Kūrėją) gali pamatyti ir pajusti Kūrėjo šlovę.
Dabar galime paaiškinti šių trijų raidžių א' ת' י' atspindinčių tris žodžius: tikėjimą, maldą ir pastangas, reikšmę dvasiniame darbe.
Pirmiausia žmogus turi priimti tikėjimą, kad kiekvienas gali ateiti prie Kūrėjo garbės suvokimo, pamatymo ir pajautimo.
Kai žmogus tuo tiki, jis turi žinoti, kodėl nėra atverta Kūrėjo garbė.
Tai yra, tikėti išminčių pasakymu, kad tai yra didelis ištaisymas žmogui, norinčiam ateiti prie savybių su Kūrėju sutapimo.
Taigi, reikia tikėti, kad negalima nusipelnyti tikėjimo, t.y. Kūrėjo garbės pamatymo, kol nebus savybių sutapimo. 
Ir pirmas žingsnis turi būti „baimė“.
Tai yra didelė baimė, kad atsitiks taip, jog žmogus nesuteiks Kūrėjui malonios dvasios.
Taigi, dvasinis darbas prasideda nuo tikėjimo. 
Tačiau kūnas priešinasi šiam „darbui“, ir tada ateina eilė pastangom.
Tai reiškia, kad žmogus turi pergalėti kūną visomis priemonėmis ir gudrybėmis.
Kaip pasakė išminčiai: „kariauk (su kūnu) visomis gudrybėmis“.
Tai yra todėl, kad kūnas jokiu būdu nenori atsisakyti savo egoizmo, t.y. poilsio, savo naudos ir pan...
Ir žmogui, po didelio pastangų kiekio tampa aišku, kad tik vienas Kūrėjas gali jam padėti.
Taigi, pats žmogus yra bejėgis šioje kovoje su savo egoizmu. 
Tada, ir tik tada, ateina laikas tikrai maldai.
Tada malda yra iš pačių širdies gelmių, nes žmogui yra aišku visiškai, kad tik vienas Kūrėjas gali jam padėti.
Tačiau net ir po to, kai žmogui tampa aišku, kad tik malda Kūrėjui gali padėti, vėl ateina kūnas ir klausia:
 „Tu juk žinai, kad kiek kartų meldeisi Kūrėjui ir viskas veltui, t.y, negavai jokio atsakymo į maldą“. 
Tada ir vėl ateina eilė „pastangoms“ ir „tikėjimui“, t.y. žmogus turi tikėti, kad „Kūrėjas girdi kiekvieną maldą“.
Ir nesvarbu ar žmogus yra vertas, t.y. ar turi gerų savybių (midot), ar atvirkščiai – nevertas.
Žmogus turi prisiversti save melstis ir tikėti, nes iš tikro „neatstumtas nuo Jo ir atstumtasis“.
Išeina, kad nors šie trys dalykai turi eiti vienas po kito, bet iš tikro jie yra įjungti vienas į kitą, ir papildo, padeda vienas kitam.
Tačiau svarbiausias dalykas yra „tikėjimas“.
Su „tikėjimu“ reikia daryti visus kitus veiksmus, nes tikėjimas yra visko pagrindas.
Todėl šviesa, kuri atsiveria žmogui, vadinama tikėjimo šviesa, kaip parašyta: „ir patikėjo Kūrėju ir Moše, Jo tarnu“.