• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הקדמה לתלמוד עשר הספירות לב, לג  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

.

                                                      32.

Panagrinėkime „Tikunei Zohar“ pasakymą nuo pabaigos į pradžią.
Taigi, ten sakoma, kad yra baimė ir meilė pas žmogų, užsiimantį Tora ir priedermėmis „dėl užmokesčio“, t.y. žmogus tikisi kokio nors materialaus gerumo iš Toros ir dvasinio darbo. 
Ir tai skaitosi „tarnaitės“ aspektas, apie kurį parašyta: „tarnaitė, jei paveldi ponią“.
Tačiau juk taip pat parašyta: „visada turi žmogus užsiimti Tora ir priedermėmis, netgi lo lišma“. Tada, kodėl gi: „pyksta žemė“?
Ir dar reikia suprasti ryšį tarp užsiėmimo Tora „lo lišma“ su aspektu „tarnaitė“.
Taip pat pasakymą „paveldi ponią“, apie kokį „paveldėjimą“ čia yra kalbama?

                                                     33.

Visa tai galima suprasti iš to, kas jau yra paaiškinta anksčiau.
Taigi, išminčiai leido pradžioje užsiiminėti Tora „lo lišma“, nes iš „lo lišma“ ateinama prie „lišma“. Tai atsitinka dėl šviesos, esančios Toroje, poveikio. 
Šviesos, kuri grąžina žmogų prie gerumo.
Todėl užsiėmimas „lo lišma“ skaitomas „tarnaite, pagalbininke“, kuri atlieka „žemus darbus“ Poniai, t.y. šventai Šchinai.
Todėl taip galiausiai vis tiek yra prieinama prie „lišma“, ir nusipelnoma Šchinos nusileidimo.
Tada netgi „tarnaitė“, t.y. užsiėmimas „lo lišma“, skaitosi „šventa tarnaite“.
Nes ji paruošia ir padeda šventumui.
Dar tai yra vadinama šventu Asija pasauliu.

Tačiau, jei nėra pas žmogų tvirto tikėjimo (neduok dieve), ir jis užsiima Tora ir dvasiniu darbu ne todėl, kad Kūrėjas įsakė jam mokytis.
Tada taip mokantis, neatsiveria žmogui Toros švytėjimas, nes pas tokį žmogų yra „pažeistos akys“, apverčiančios šviesą į tamsą, panašiai kaip pas šikšnosparnį.
Taip mokindamasis žmogus išeina iš „šventos tarnaitės“ aspekto, nes nenusipelno jos dėka ateiti į „lišma“.
Tada žmogus papuola į „nešvarios, klipos tarnaitės“ valdžią, kuri pasiglemžia sau Torą ir dvasinį darbą.
Todėl tada: „pyksta žemė“, t.y. šventoji Šchina vadinama „žeme“.
Ir tas dvasinis darbas ir Tora, kurie turėjo ateiti į šventosios Šchinos nuosavybę, yra pagrobiami „netyros tarnaitės“, ir nuleidžiami į klipot nuosavybę.
Todėl ir sakoma: „tarnaitė paveldi Ponią“ (neduok dieve).