kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • והמשכלים יזהרו כזהר הרקיע ומצדיקי הרבים ככוכבים לעולם ועד. דניאל יב' – ג'. זוהר, נשא, רעיא מהימנא, הסוטה Ir protingi švytės, kaip (זוהר Zohar) švytėjimas dangaus skliaute, o pateisinantys daugumą, per amžius. (Danielis 12 – 3)

שערי קדושה חלק ב שער ד 

Šventumo vartai Antra dalis. Ketvirtieji vartai

rabi Chaimas Vitalis

 
 
 

Uždaryti užduotį




                                                  3.



Liūdesys (neviltis) sąlygoja atsitraukimą nuo dvasinio darbo, priedermių vykdymo, užsiėmimų Tora ir susikaupimo, bei teisingos intencijos maldoje.
Liūdesys anuliuoja geras mintis – dirbti Kūrėjui ir tai yra „vartai” blogio instinktui, net jeigu žmogus yra teisuolis.
Blogio instinktas įrodinėja, kad nėra žmogaus dvasiniuose užsiėmimuose jokios naudos, nes blogiui yra „šlykščios” tikėjimo pastangos.
Taip pat kartais blogis įrodinėja žmogui: kaip gali toks menkysta ir „žemės kirminas” prisiartinti prie pasaulio Karaliaus šventumo.
Kaip parašyta: „nepasiekiama kvailiui išmintis“ (Mišlei 25 – 7), arba „jei būsi teisus, ką tuo įrodysi Jam“ (Jobas 35 – 7).
Taip pat liūdesys sąlygoja šventos dvasios „atstūmimą” nuo savęs.


Ir atvirkščiai, jei žmogus dirba Kūrėjui su džiaugsmu, kaip parašyta: „dirbkite Kūrėjui su džiaugsmu“ (Tehilim 100 – 2), džiaugsmas prideda didelį troškimą ir meilę susilieti su Kūrėju.
Dar parašyta, kad visos bėdos ištinka žmogų: „todėl, kad nedirbai Kūrėjui su džiaugsmu ir su geru noru širdyje“ (Dvarim 28 – 47).
Taigi, jei dvasinis darbas yra su liūdesiu, tai panašu į tarną, dirbantį savo ponui su nusiminusiu ir įniršusiu veidu.
Parašyta: „Kūrėjo palaiminimas praturtins ir nepaliks vietos liūdesiui“ (Mišlei 10 – 22).
Liūdesys išplaukia iš „Sam” (blogio, mirties angelo) ir gyvatės „nešvarumų”, kuriuos jie perdavė Adamui ir Chavai (Ievai).
Kaip parašyta: „su liūdesiu valgysi... su liūdesiu gimdysi vaikus“ (Berešit 3 – 17,16).
Todėl Kūrėjas ir Jo Šchina pasitraukia iš ten, kur yra liūdesys.
Matome iš Jakovo, išrinktojo iš Tėvų: dvidešimt dvejus metus pasitraukė nuo jo Šchina ir „šventa dvasia”, kai jis išsiskyrė su Josefu.
Tačiau kai Jakovas gavo žinią, kad Josefas gyvas, atgijo Jakovo siela ir sugrįžo pas jį „šventa dvasia”.
Pasakė mūsų mokytojai: „Šchina ir pranašystės dovana nebūna liūdesyje“ (Talmudas, Psachim).
Taip pat kiekvienas priedermės vykdymas ir malda turi būti su dideliu

džiaugsmu.


Neapykanta. Dėl neapykantos žmogus nusideda prieš savo artimą, sąlygodamas jam daug blogybių.
Apie tai pasakė mūsų mokytojai: „neapykanta žmonėms išstumia žmogų iš pasaulio” (Avot 4).
Tai tolygu, lyg žmogus nekęstų pačio Kūrėjo, kuris sukūrė žmogų būtent tokį, juk visi esame Kūrėjo vaikai.
Tai reiškia, kad toks žmogus nekenčia ir Abrahamo, Icchako bei Jakovo, kurie taip pat yra iš žmonių giminės.
Taigi, visos sielos yra susijungusios su šventu Vardu išaukštintam tikslui ir Kūrėjas didžiuojasi visomis sielomis, todėl kaip gi galima jų neapkęsti?
Pasakė mūsų mokytojai: „Antrojoje Šventykloje buvo daug didelių išminčių ir teisuolių, bet Ji buvo sugriauta dėl bepriežastinės neapykantos“ (Talmudas, Joma).
Ir ne tik, bet ir visi kiti prasižengimai yra padaromi su bepriežastine neapykanta širdyje.
Toks žmogus visada prasižengia įsakymui, draudžiančiam neapkęsti, ir anuliuoja veiksmo priedermę: „mylėk savo artimą, kaip save patį“ (Vajikra 18 – 19).
Apie šitą priedermę pasakyta, kad tai „pagrindinė Toros taisyklė”, ir viskas priklauso nuo jos.
Taip pat Moše nusipelnė visų savo dorybių dėka meilės Izraeliui ir pergyvenimo dėl tautos bėdų. Pasakė Moše Kūrėjui: „jei neatleidi jų nuodėmių, ištrink ir mane kartu“ (Šemot 32 – 32).
Todėl Moše atstoja visą Izraelį, kaip parašyta: „prisimink ankstesnes dienas ir Moše tautą“ (Ješaja 63 – 11).


Pavydas. Pavydas sąlygoja neapykantą, nes žmogus maištauja prieš Kūrėją, kodėl Jis jo draugui duoda daugiau gerumo.
Pasakė išminčiai: „pavydas, gašlumas ir garbės troškimas išveda žmogų iš pasaulio“ (Avot 4 – 21). Ateik ir pasimokyk, kad visi pirmieji buvo nubausti už pavydą.
Net Kainas, kuris „veidas į veidą” kalbėjo su Kūrėju, buvo nubaustas dėl neapykantos ir pavydo savo broliui Heveliui.
Taip pat dešimt Izraelio giminių buvo ištremtos į Egiptą dėl pavydo savo broliui Josefui.
Ir paskui už tai buvo nubausti mirtimi dešimt didžiausių Izraelio išminčių.
Taip pat ir Jeravamas, didžiausias savo kartos išminčius, buvo nubaustas už pavydą Davido namams.
Šaulis, pirmas Izraelio karalius, kuris nepajuto nuodėmės skonio, buvo nubaustas už pavydą Davidui dėl pergalės prieš Golijatą.
Pasakyta, kad Mašiachas, Davido sūnus ateis, tik kai bus pašalintas pavydas, kaip pasakyta: „Efraimas nepavydės Jehuda“ (Ješaja 11 – 13).
Ir ne tik, bet netgi aukštybių angelai nukrito iš savo šventumo dėl pavydo.
Taigi, angelai Aza ir Azaelis buvo išmesti iš Dangaus, nes pavydėjo žmogui. 
Pasakyta, kad dėl pavydo „supūna žmogaus kaulai”.
Todėl žmogus turi būti patenkintas savo likimu, nors ir mažai turi.
Juk iš tikro kiekvienas tikrai nėra geresnis už senąjį Hilelį, rabi Chanina ben Dosa ir kitus, kurie gyveno labai skurdžiai, bet buvo laimingi savo dalia.