• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Dieviškasis kabalistas ir jo mokiniai

2.

Dažnai būdavo, kad mūsų šventas mokytojas, pabaigęs savo pamokas, kurios trukdavo aštuonias ir daugiau valandų, išeidavo su savo mokiniais iš beit-midrašo („beit-midrašas“ – mokymo namai).

Ir beit-midrašo kieme, viena koja atsistojęs ant žemės, o kitą koją užkėlęs ant tvoros kolonos, imdavo kalbėti apie darbo Kūrėjui aspektus.

Jis dar keturias valandas be sustojimo „nardydavo“ po giliausias Kūrėjo darbo gelmes.

Kartais Baal aSulamas per pamokas kalbėdavo ivritu, nes keletas jo mokinių buvo „išeiviai iš rytų šalių bendruomenių“ ir nesuprato idiš.

Kai tai išgirdo Baal aSulamo priešininkai Jeruzalėje, pakėlė didžiulį triukšmą.

Baal aSulamas tada savo mokiniams pasakė: „Tam, kam tai nepatinka, gali išeiti“.

Mūsų mokytojas paprastai visai nepriimdavo pašalinių žmonių.

Vieninteliai, kurie įeidavo pas jį į kambarį, buvo jo patarnautojas rabi Moše Baruch Lemberger ir jo žmona.

Ir netgi jie tik labai trumpam.

Taip pat pas jį užeidavo jo mokiniai pasitarti visais, tiek dideliais, tiek mažais klausimais, susijusiais su darbu Kūrėjui.

Jis vedė savo mokinius Kūrėjo darbe – kiekvieną pagal jo pakopą ir pagal jo sielos šaknį.

Ir jei iš jo šventų lūpų išeidavo žodžiai – tai vien tik tam, kad pakelti mokinį Kūrėjo darbe.

Ir jokių kitų žodžių, kurie neliestų šio tikslo, jie iš savo mokytojo neišgirsdavo.

Pas Baal aSulamą nebuvo galima pastebėti jokių išskirtinių vidinio darbo pasireiškimų – išoriškai jis atrodė paprastas žmogus.

Visi jo nepaprasti ir ypatingi pajautimai, išeinantys iš jo ryšio su Pasaulio Kūrėju, buvo paslėpti labai giliai jo viduje.

Per šventes Baal aSulamas paprastai darydavo tiš („tiš“ idiš kalboje reiškia „stalas“ - šventinės chasidų vaišės) ir be sustojimo keletą valandų kalbėdavo gilius Toros žodžius apie Kūrėjo artumo aspektus.

Tuo laikotarpiu prie mūsų švento mokytojo prisijungė naujas mokinys – rabi Josef Vainštok.

Jis buvo nepaprastai prisirišęs prie Baal aSulamo, ir su dideliu atsidavimu užsiėmė jo knygų platinimu.

Rabi Pinchas Brandvain pasakojo: „Mūsų šventas mokytojas buvo visas rabi Josefo gyvenimas.

Viskas, ką jis darė ir viskas, ką kalbėjo, sukosi tik apie Baal aSulamą.

Dėl knygų spausdinimo jis netgi pardavė daug baldų iš savo namų.

Vieną kartą, Šabato naktį, rabi Josefas susapnavo baisų sapną, ir norėjo pradėti pasninką per Šabatą, kad panaikintų tai, ką jo supratimu tas sapnas jam išpranašavo.

Tačiau jo žmona nuėjo pas Baal aSulamą ir mūsų šventas mokytojas pasakė jai, kad rabi Josefas gali valgyti.

Rabi Josefas tučtuojau atsisakė savo ketinimų pasninkauti.

Ir visada, kai tik jis atvykdavo į Jeruzalę, ateidavo prie namo, kuriame gyveno Baal aSulamas ir bučiuodavo jo namo sienas...“.