• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הקדמה לספר פנים מאירות ומסבירות ט  

Įvadas į knygą „Veidas šviečia ir paaiškina“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                         9.

Tačiau didelės Kūrėjo malonės mums dėka, nusipelnėme Baal Šem Tovo „veido šviesos”, kurios didumas ir šventumas yra didesnis už viską, ką tik galima įsivaizduoti ir pasakyti.
Taigi, tai įžvelgė tik tie nusipelnę, kurie naudojosi jo„ šviesa”, kiekvienas skirtingu dydžiu, pagal tai, kiek galėjo „priimti į širdį”.
Ir iš tikro Baal Šem Tovo mokymas ir išminties šviesa yra „pastatyti” ant Ari „šventųjų pagrindų”, ir skiriasi tik abiejų išminčių mokymo pateikimas.
Suprasime tai iš pavyzdžio.
Žmogus skęsta upėje ir kapanojasi, jis tai pakyla, tai nusileidžia.
Todėl kartais yra matomi tik galvos plaukai, ir tada stengiamės pagriebti žmogų už „galvos” plaukų ir ištraukti.
Tačiau kartais žmogus iškyla visu kūnu, todėl galima žmogų pagriebti ir išgelbėti apsikabinus už „širdies”, t.y. apsikabinus per krūtinę.
Taip ir dabar, kai Izraelio (Isra El, tiesiai į Kūrėją) žmogus yra nugrimzdęs į „piktus” tremties „vandenis”, todėl jis kartais „iškyla”, o kartais „nusileidžia”.
Ir ne visi laikai vienodi, t.y. Ari laikais buvo matoma tik „galva”, todėl Ari stengėsi išgelbėti mus per „galvą”, t.y. „protą”.
Tačiau Baal Šem Tovo metu buvo „pakilimas”, todėl galima buvo išgelbėti per „širdį”, t.y. „jausmus”, ir tada iš tikro buvo didelis „sugrįžimo” (tšuvos, atgailos) metas.
Tačiau dvasiniuose pasauliuose pasisuko „ratas“, ir mūsų karta nukrito nuo „aukšto kalno“ į „gilų griovį“. 
Ir dar priedo prisidėjo tautų priešiškumas mums (judėjams), kuris „supainiojo“ visą pasaulį.
Tai reiškia, kad žmonių poreikiai labai išaugo, o protas liko „trumpas“ ir dar išsikreipė „materialumo“ nešvarumu.
Taigi „materialumas“ užėmė didelę žmogaus sąmonės dalį, todėl „vergai joja ant arklių, o kunigaikščiai vaikšto pėsti“.
Ir viskas, kas parašyta Talmudo traktate „Sota“, viskas mums išsipildė dvasiniuose pasauliuose.
Todėl vėl atsirado „geležinė pertvara“, ir dabar jau ir šiai didelei Baal Šem Tovo „šviesai“.
Kaip sakėme, kad ši „šviesa“ siekė galutinį mūsų „išsigelbėjimą“.
Tai reiškia, kad mūsų kartos išminčiai nepatikėjo į išsigelbėjimo galimybe, nes neįžiūrėjo Baal Šem Tovo „šviesos“, ir visų akys „užtemo“ šiam gerumui.
Ir matydamas tai, pasakiau: „laikas veikti“, ir nutariau plačiai atverti Ari išminties „vartus“, nes tik ši išmintis yra labiausiai tinkama mūsų kartai.

Taip pat nereikia manęs kaltinti už labai lakonišką išdėstymą, vyraujantį mano knygose, tik nes šis būdas yra labiausiai tinkamas visiems, „mylintiems išmintį“.
Tai reiškia, kad „didelis butelių skaičius sugadina vyno skonį“, todėl mokiniui „suvokimo kelias“ turi būti sunkus (jo paties naudai). 
Taigi dėl tų, kurių „širdys aptuko“, mes nesame atsakingi, nes kol kas nėra dar sukurta kalba, kuri galėtų būti jiems prieinama ir naudinga, ir visur, kur tik jie meta savo žvilgsnį, jie trokšta kvailumo. 

Taigi „iš tos vietos, iš kurios išminčius semia savo „išminties šaltinį“, kvailys semia savo kvailumą“.
Ir bendrai aš savo knygos pradžioje perspėju, kad nesistengiau dėl tų, „norinčių žiūrėti pro plyšį“.
Tačiau mano knygos yra skirtos tiems, kuriems yra brangus Kūrėjo žodis, ir kurie trokšta bei ilgisi Kūrėjo ir Jo gerumo.
Taigi, tokie žmonės nori išpildyti tikslą, dėl kurio ir buvo sukurti.
Ir tada išsipildys jiems Kūrėjo žodžiai:
„kiekvienas, ieškantis Manęs nuo ankstaus ryto, suras Mane“.