kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ותהר עוד ותלד בן ותאמר הפעם אודה את יהוה על כן קראה שמו יהודה ותעמד מלדת. בראשית כט' – לה Ir pastojo (Leja) vėl ir pagimdė sūnų, ir pasakė: „Dabar padėkosiu Kūrėjui“, todėl pavadino vardu „Jehuda“ (padėka) , ir nustojo gimdyti. (Berešit 29 – 35)

הקדמה לתלמוד עשר הספירות נו,נז,נח  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




                                                          56.


Dabar suprask išminčių pasakymą:
„Į ką panaši „tšuva“ (atgaila, sugrįžimas)? Kada paliudija „Žinantis paslaptis“, jog žmogus jau nebesugrįš prie savo kvailystės (nuodėmės)“.
Tačiau iš pirmo žvilgsnio dalykai keisti, t.y., kas gali pakilti į Dangų, kad išgirstų Kūrėjo liudijimą?
Ir dar, kodėl Kūrėjas turi paliudyti?
Ar neužtenka to, kad Kūrėjas pats žino, jog žmogus „sugrįžo“ visa širdimi ir jis daugiau nebenusidės?
Tačiau iš to, kas pasakyta aukščiau, dalykas tampa visiškai paprastas ir aiškus. 
Juk iš tikro žmogus nėra visiškai užtikrintas, kad nenusidės, tol kol nenusipelno Kūrėjo valdymo „užmokesčiu ir bausme“ suvokimo, t.y. „Kūrėjo veido“ atvėrimo.
Taigi, Kūrėjo veido atvėrimas, ateinantis žmogui kaip išsigelbėjimas, vadinamas „liudijimu“.
Tai reiškia, kad pats Kūrėjo „išgelbėjimas“, t.y. valdymo „užmokesčiu ir bausme“ suvokimas, garantuoja žmogui, kad jis daugiau nebenusidės.
Todėl tai skaitosi, kad Kūrėjas pats „paliudija“ žmogui.
Apie tai ir pasakyta: „Į ką panaši tšuva?“
Taigi, kada žmogus yra užtikrintas, kad nusipelnė visiško „sugrįžimo“?
Tada, kai žmogui yra duodamas aiškus „ženklas“, t.y. paliudija „Žinantis paslaptis“, jog žmogus jau nebesugrįš prie savo kvailystės (nuodėmės)“.
Todėl, kai žmogus nusipelno „Kūrėjo veido“ atvėrimo, tada pats Kūrėjo „išgelbėjimas“ ir „liudija“ žmogui, kad jis jau „nebesugrįš prie savo kvailystės (nuodėmės)“.


                                                        57.


Ir ši „tšuva“ (atgaila, sugrįžimas) vadinasi „tšuva“ iš baimės.
Taigi, iš vienos pusės žmogus jau sugrįžo pas Kūrėją visa širdimi ir visa siela, kaip ir „paliudija „Žinantis paslaptis“, jog žmogus jau nebesugrįš prie savo kvailystės (nuodėmės)“.
Tačiau ši garantija, kad žmogus nenusidės daugiau, yra tik dėl bausmės ir skaudžių kentėjimų, ateinančių pas jį dėl prasižengimo supratimo ir pajautimo.
Kaip žmogus yra užtikrintas, kad nesužalos savęs tyčia, ir tuo nesukels sau baisių kentėjimų.
Tačiau galiausiai ši „tšuva“ ir garantija yra tik dėl bausmių, laukiančių žmogaus už prasižegimus.
Todėl ši „tšuva“ yra tik iš „bausmės baimės“, todėl ir vadinasi „sugrįžimas iš baimės“.


                                                        58.


Ir dabar tampa aiškus išminčių posakis, kad „padaręs „tšuva“ (sugrįžimą, atgailą) iš baimės, nusipelno, kad jo tyčiniai nusikaltimai virstų klaidomis“.
Tačiau dar reikia suprasti, kaip tai gali atsitikti?
Pirmiausia, tyčiniai nusikaltimai, kuriuos žmogus daro, išplaukia iš žmogaus buvimo „dvigubame Kūrėjo valdymo paslėpime“.
Ir tai vadinasi „paslėpimu paslėpime“, nes žmogus netiki Kūrėjo valdymu „užmokesčiu ir bausme“ (neduok dieve).
Tačiau „vieno paslėpimo“ aspekte, žmogus tiki Kūrėjo valdymu „užmokesčiu ir bausme“, bet dėl didelių kentėjimų, kartais ateina prie „nuodėmingų abejonių“.
Tai reiškia, kad žmogus tiki, kad kentėjimai atėjo pas jį už bausmes. 
Ir tai panašu į žmogų, matantį savo bičiulį iš nugaros, todėl galintį suklysti ir pagalvoti, gal tai kitas. Taigi tada žmogaus padaromi nusikaltimai yra tik „klaidos“, nes žmogus tiki į Kūrėjo valdymą „užmokesčiu ir bausme“.