• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הקדמה לתלמוד עשר הספירות נט, ס, סא  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                         59.

Taigi, kai žmogus nusipelno „tšuva (sugrįžimo, atgailos) iš baimės“, t.y. Kūrėjo valdymo „užmokesčiu ir bausme“ aiškus suvokimo, tada žmogus yra visiškai užtikrintas, kad daugiau nebenusidės.
Ir tada žmogus visiškai ištaiso „paslėpimo paslėpime“ aspektą, nes aiškiai mato, kad yra Kūrėjo valdymas „užmokesčiu ir bausme“.
Taip pat žmogui yra visiškai aišku, kad visi kentėjimai, kuriuos jautė anksčiau, buvo jam kaip Kūrėjo valdymo bausmė už jo padarytas nuodėmes.
Ir dabar yra aišku, kad tai buvo tik „karti“ klaida.
Todėl žmogus „išrauna“ visus šiuos tyčinius nusikaltimus „iš šaknų“, tačiau ne visiškai, bet jie virsta „klaidomis“, nes tai yra panašu į prasižengimus, kuriuos padarė „viengubame paslėpime“. 
Tai reiškia, kai žmogus „suklupo“ dėl sumaišties „Kūrėjo valdymo“ suvokime, nes ši sumaištis buvo nuo didelių kentėjimų, kurie „išmušė žmogų iš vėžių“, todėl tai skaitosi tik „klaidomis“.

                                                          60.

Tačiau, šiuo „sugrįžimu iš baimės“ žmogus neištaiso anksčiau buvusio viengubo „Kūrėjo veido“ paslėpimo.
Ir tik nuo sugrįžimo momento ir toliau yra pas žmogų „Kūrėjo veido“ atvėrimas.
Tačiau praeityje, tol kol dar nenusipelnė „tšuvos (sugrįžimo, atgailos), pas žmogų lieka „Kūrėjo veido“ paslėpimas.
Ir taip pat visos žmogaus padarytos „klaidos“ lieka be pakitimų, t.y. visiškai be jokio ištaisymo.
Juk ir tada tikėjo, kad visos bėdos ir kentėjimai atėjo pas žmogų kaip „bausmė“.
Kaip apie tai parašyta Toroje: „ir pasakys tą dieną, ar ne todėl, kad nėra Kūrėjo su manim, ištiko mane šis blogis“.

                                                          61.

Ir todėl žmogus dar kol kas negali vadintis „absoliutus teisuolis”.
Tai reiškia, kad žmogus, nusipelnęs Kūrėjo veido atvėrimo, t.y. absoliutaus Kūrėjo gerumo, kas tinka Kūrėjo vardui, vadinasi „teisuolis”, nes pateisina Kūrėjo valdymą ir mato, bei supranta šio valdymo tikrą esmę.
Taigi žmogus jau suvokė, kad Kūrėjas elgiasi su kūriniais tik su absoliučiu gerumu ir tobulumu, tai reiškia daro gerumą ir blogiems, ir geriems.
Ir todėl žmogus, nusipelnęs Kūrėjo veido atvėrimo, nuo dabar ir toliau yra vertas vadintis „teisuoliu”.
Tai reiškia, kad žmogus visiškai ištaisė „paslėpimą paslėpime“, tačiau jam dar liko neištaisytas „paprastas paslėpimas“. 
Tai reiškia, kad žmogus dar neištaisė to laiko (praeities), kol nusipelnė „tšuva (atgailos, sugrįžimo)“.
Taigi iki tada (praeityje), žmogus negali vadintis „teisuolis”, nes jam tuo laikotarpiu liko „Kūrėjo veido” paslėpimas, kaip ir anksčiau.
Todėl žmogus vadinasi „teisuolis”, tačiau nevisiškas, nes žmogui dar reikia ištaisyti savo praeitį.