• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הקדמה לספר הזהר ט  

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                           9.

Taigi matome, kad dvasingume „formų skirtumas“ veikia kaip „atskiriantis kirvis“ materialume.
Ir nuotolis tarp dvasinių objektų priklauso nuo „formų skirtumo“ dydžio.
Taigi jau sakėme, kad sielose buvo įdiegtas noras gauti malonumą, ir šios „formos“ visai nėra pas Kūrėją, nesח''ו (neduok dieve) iš Jis galėtų gauti?
Todėl šis „formų skirtumas“, kurį įgavo sielos, atskiria jas nuo Kūrėjo, kaip pavyzdyje su kirviu, atskeliančiu „akmenį“ nuo „kalno uolos“.
Taigi šiuo „formų skirtumu“ sielos „išėjo“ iš Kūrėjo esybės ir atsiskyrė nuo Jo, kad taptų kūriniais.

Tačiau viskas, ką sielos gauna iš Kūrėjo, viskas išeina iš Kūrėjo esmės „egzistencija iš egzistencijos“ (ješ mi ješ).
Todėl šviesa, kurią sielos gauna iš Kūrėjo į savo „indą“, t.y. į „norą gauti“, visai nesiskiria nuo Kūrėjo esmės.
Tai reiškia, kad sielos šią šviesą gauna tiesiai iš Kūrėjo esmės – „egzistencija iš egzistencijos“ (ješ mi ješ).
Taigi, visas skirtumas tarp Kūrėjo esmės ir sielų tik tai, kad sielos yra tik „dalis“ iš Kūrėjo esmės.
Ir tas šviesos „dydis“, kurį gavo sielos į savo „indą“, t.y. „norą gauti“, jau yra atskirtas nuo Kūrėjo.
Tai reiškia, kad ši šviesos „dalis“ jau turi „bendrą formą“ su „noru gauti“ (racon lekabel), ir yra žinoma, kad „formų skirtumas“ daro šviesą „dalimi“.
Taigi, „formų skirtumo“ dėka šviesa „išėjo“ iš aspekto „visas“ ir tapo „dalimi“.
Todėl visas skirtumas tarp Kūrėjo esybės ir sielų, tik tas, kad sielos („atskeltas akmuo“) yra tik „dalis“, o Kūrėjas („Kalno uola“) yra „viskas“.
Ir įsižiūrėk labai įdėmiai, nes nebegalima giliau leistis į šitą išaukštintą „vietą“.

                                                            10.

Ir dabar mums atsivėrė galimybė suprasti Ketvirtą tyrinėjimą.
Tyrinėjome, kaip galima, kad Kūrėjo šventumas įgalintų „nešvarumo“ ir klipot sistemos egzistavimą?
Juk žinome, kad ši sistema nutolusi nuo Kūrėjo šventumo nuo vieno krašto iki kito.
Kaip gali būti, kad Kūrėjo šventumas palaikytų ją ir duotų jai egzistenciją?

Iš tikro pradžioje reikia suprasti „nešvarumų“ ir klipot realybės esmę.
Ir žinok, kad klipot – tai tik labai didelis noras gauti.
Kaip sakėme, kad tai ir yra sielų esmė, pagal jų sukūrimo pobūdį, nes sielos yra pasirengusios gauti visą „užpildymą“, kuris yra kūrimo mintyje.
Tačiau šis „užpildymas“ negali sielose pasilikti tokia (egoistinio gavimo) forma, nes jei šis „užpildymas“pasiliktų tokia forma sielose, jos būtų priverstos likti atskirtos nuo Kūrėjo.
Juk „formų skirtumas“ atskirtų jas nuo Kūrėjo.
Ir todėl šio ištaisymo užduotis yra „uždėta“ ant sielų „indų“ , t.y. „norų“.

Taigi, Kūrėjas šiam tikslui ir sukūrė visus pasaulius, bei padalino juos į dvi sistemas.
Ir tai paslaptis: „tai prieš tai padarė Kūrėjas“ (Kohelet 7 – 14).
Tai reiškia, kad keturi „šventumo“ pasauliai Acilut, Brija, Jecira, Asija yra priešais keturis
A – B – J – A „nešvarumo“ ir klipot pasaulius.
Taigi, Kūrėjas „šventumo“ A – B – J – A pasaulių sistemoje įdiegė norą sąlygoti, ir visiškai pašalino „norą gauti sau“.
Tačiau šį „norą gauti sau“ Kūrėjas įdiegė į „nešvarumų“ ir klipot A – B – J – A pasaulių sistemą.
Todėl, dėl šio noro „nešvarumų“ sistema yra atskirta nuo visų „šventų“ pasaulių ir nuo Kūrėjo.
Taigi klipot ir taip pat, sekantys paskui klipot nusidėjėliai, vadinami „mirusiais“.
Kaip pasakė išminčiai: „nusidėjėliai dar savo gyvenime vadinami mirusiais“.
Tai yra todėl, kad „noras gauti dėl savęs“, įdiegtas juose, yra priešingas Kūrėjo „šventumui“.
Todėl šis egoistinis noras atskiria nusidėjėlius ir klipot nuo „Gyvybių gyvybės“, t.y. jie yra nutolę nuo Kūrėjo nuo vieno krašto iki kito.
Juk Kūrėjo esybėje nėra visai „gavimo“ aspekto, o vien tik „sąlygojimas“.
Iš kitos pusės, pas klipot nėra visai „sąlygojimo“ aspekto, o vien tik „gavimas sau“, gavimas savo mėgavimuisi.
Tai reiškia, kad nėra realybėje didesnės priešingybės už šią.
Taip pat jau sakėme, kad dvasinis „nuotolis“ prasideda nuo trupučio „skirtumo formose“ (savybėse) ir užsibaigia visiška priešingybe.
Todėl klipot nutolimas nuo šventumo yra visiškas, iki paskutinės dalelės.