• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Mokymo namai Bucharų rajone

Sugrįžimas į Jeruzalę

Baal aSulamas sugrįžo į Jeruzalę ir iš pradžių apsigyveno ten Ben David gatvėje, po to – Jechezkelio gatvėje, o dar vėliau, 1939 metais, Musajof gatvėje, Bucharų rajone.

Šiame rajone taip pat gyveno vienas judėjas, emigrantas iš Bucharos, kuris apmokėjo pastato, kuriame buvo mūsų mokytojo Baal aSulamo namai ir Beit-midrašas (Mokymo namai), statybų darbus.

Ir jis padarė tai su sąlyga, kad kiekvieną Šabatą Baal aSulamas palaimins jį palaiminimu „Tas, kuris palaimino mūsų protėvius...“.

Širdies smūgis

Ravas Azrielis Chaimas Lembergeris pasakojo: „Mūsų mokytojas Baal aSulamas knygą „Pratarmė knygai Zohar“ parašė per vieną naktį (tai buvo name Bucharų rajone).

O ryte jį ištiko širdies smūgis.

Tada buvo pakviesti rabi David Meincbergas ir mano tėvas bei mokytojas rabi Moše Baruchas. Jie atvyko devintą ryte.

Pamenu, mano tėvas tada pasakė: „Baal aSulamas, dar prieš atvykdamas į Izraelį, buvo užbaigęs visą šiame pasaulyje esantį savo sielos ištaisymo darbą.

Ir kiekvieną kartą jis ieškojo galimybės kaip dar gali pasitarnauti Pasaulio Valdovui.

Todėl, kai jau užbaigė „Pratarmę knygai Zohar“ ir atliko visą darbą, jį ištiko širdies smūgis.

Kas dėl jo paties, tai jam jau nebuvo jokios prasmės likti šiame pasaulyje.

O aš pats atsimenu, kad mūsų šventas mokytojas sėdėjo prie stalo, visiškai neturėdamas jėgų ką nors padaryti.

Ant stalo stovėjo žvakidės. Staiga Baal aSulamas labai krūptelėjo, ir pasakė: „Man pasirodė, kad dabar Šabatas“.

Paskui mano tėvas paaiškino, jog jei Baal aSulamas nesėdėjo ir nerašė, tai jam atrodė, kad yra Šabatas.

Daktaras mūsų mokytojui pasakė, jog tam, kad pirštai atsipalaiduotų, jam draudžiama gilintis į mokymą, todėl gerai būtų tiesiog paskaityti Psalmes.

Atsakė tada Baal aSulamas: „O Psalmes argi įmanoma skaityti be įsigilinimo?“

Jam reikėjo labai daug poilsio, kad atstatytų jėgas ir grįžtų prie rašymo“.

Rabi Binjamin Simkovski

Tuo laikotarpiu pas Baal aSulamą atvyko naujas mokinys ravas Binjamin Simkovski.

Tai buvo ypatingas žmogus, Braclavo chasidas, kurio noras buvo vienas – priartėti prie Kūrėjo.

Kai atvyko pas mūsų mokytoją, buvo be barzdos, tad paklausė Baal aSulamo, ar jam užsiauginti barzdą.

Baal aSulamas atsakė, kad pasakys, kada jam užsiauginti barzdą.

Ir mūsų mokytojas paaiškino, kad tas, kas buvo auklėjamas, jog reikia auginti barzdą, bet ją apkerpa – tai tas pats, kaip „apkarpytų“ savo sielą.

O rabi Binjaminas niekada neturėjo barzdos...

Maldos metu energingai ir įsiaudrinęs žingsniuodavo nuo sienos prie sienos.

Ravas Baruchas Šalomas pasakė, kad rabi Binjamino džiaugsmas „buvo tarsi tūkstantis liudininkų“, jog jis nėra paprastas žmogus.

Keletas akimirkų šalia Dieviško žmogaus

Dar pasakojo ravas Azrielis Chaimas Lembergeris: „Pirmą kartą pas Baal aSulamą su „kvitel“ („kvitel“ tai yra raštas, kuriame surašyti žmonių vardai su jų prašymais ir kuris yra paduodamas chasidų rabinui, ir šis palaimina jį atnešusįjį) atėjau, kai man buvo 17 metų.

Mano tėvas ir mokytojas kažką ištrynė iš šio rašto, ir tada rabanit (ravo žmona) mane įvedė pas Baal aSulamą ir pasakė jam: „Jis beveik jau visas vyras“ (iki tol įprastai buvo buvau laikomas jaunuoliu, bet ne suaugusiu vyru).

Baal aSulamas ištiesė man ranką ir mane užpildė džiaugsmas ir pakilus jausmas.

Paskui palaimino mane būtent dėl to dalyko, kurį mano tėvas ištrynė iš „kvitel“.

Ir kuomet Baal aSulamas skaitė raštą, jo šventas veidas keitė spalvas: jis buvo tai raudonas, tai baltas, tai išblyškęs, tai vėl raudonas.

Tai buvo iš tiesų pritrenkiantis reginys.

Kai išėjau iš Baal aSulamo namų, ėjau gatve ir mane buvo apėmęs jausmas, kad visi žmonės gatvėje yra iš tikrųjų išprotėję, nes tas, kas nesirūpina amžinu gyvenimu, bet užsiima materialaus, laikino gyvenimo reikalais, atrodė mano akyse kaip išprotėjęs.

Šis jausmas, kuris atsirado manyje tų kelių akimirkų metu, kuomet buvo šalia Baal aSulamo, tęsėsi dešimt dienų, o paskui prapuolė.

Praėjus daug laiko paklausiau Baal aSulamo: „Kodėl pradingo šis nuostabus jausmas?“

Ir jis atsakė: „Vaiką, kol jis yra mažas, turime laikyti už rankos, kad jis išmoktų vaikščioti ir nenukristų. Tačiau po to jis turi išmokti vaikščioti pats“.

Dar pasakojo ravas Azrielis Chaimas Lembergeris: „Kai buvau dar jaunas vaikinas, mūsų šventas mokytojas man pasakė: „Visada labai daug gilinkis į Baal Šem Tovo ir jo mokinių knygas“.

Ir dar atsimenu, kad Baal aSulamas, admor iš Kocko vardu pasakė: „Chasidas turi žinoti, kad visos jo jėgos, kurias jis turi Toros mokyme ir maldoje – viskas yra iš jo mokytojo“.

Ir jo mokiniams buvo visiškai aišku, kad visos jų jėgos pergalint savo prigimtį, su kuria juos sukūrė Kūrėjas, ateina iš jų mokytojo.

To pavyzdys yra tos kelios akimirkos, kurias ravas Azrielis Chaimas praleido šalia Baal aSulamo ir kurios jį visiškai pakeitė.