• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

מאמר לסיום הזוהר י, יא  

Straipsnis Zoharo užbaigimui

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                             10.

Ir iš čia aiškus įrodymas, kad mūsų karta priartėjo prie „Mašijacho kartos“.
Todėl mes matome, kad visi ankstesni knygos Zohar komentatoriai nepaaiškino net dešimt procentų ypač sunkių knygos Zohar vietų.
Ir net tie, iš dalies paaiškinti komentarai, yra labai migloti ir „uždaryti“, beveik kaip ir pati knyga Zohar.
Tačiau mūsų kartoje nusipelnėme komentaro „Sulam“, kuris yra pilnas visos knygos Zohar komentaras.
Taigi, „Sulam“ komentaras nepalieka nepaaiškintos nei vienos „uždaros“ vietos visame Zohare, o
patys komentarai yra suvokiami paprastu protu, t.y. kiekvienas „vidutinis“ skaitytojas gali tai suprasti.
Ir todėl, kad knyga Zohar atsivėrė būtent mūsų kartoje, tai yra aiškus įrodymas, kad mes esame Mašijacho atėjimo dienose.
Apie šią kartą parašyta: „ir bus pilna žemė Kūrėjo pažinimo“, pradžioje.

Taip pat reikia žinoti, kad dvasiniai dalykai skiriasi nuo materialių, t.y. „davimas“ ir „gavimas“ dvasingume yra atskiri aspektai.
Taigi dvasingume „davimas“ yra atskiru laiku, taip pat ir „gavimas“ yra atskiru laiku.
Tai reiškia, kad pradžioje iš Palaiminto Kūrėjo buvo „duotas“ dalykas gaunančiam.
Tačiau šis „davimas“ suteikė gavėjui tik galimybę gauti, nors faktiškai dar nieko nebuvo gauta.
Ir kai „gavėjas“ pasidarys tinkamai „šventas“ ir „tyras“, tada jis nusipelnys gauti šį dalyką.
Taigi tarp „davimo“ ir „gavimo“ gali praeiti ilgas laiko tarpas.

Todėl tai, kad pasakyta, jog ši karta priartėjo prie išsipildymo parašymo: „ir bus pilna žemė žinių apie Kūrėją“, tai pasakyta yra tik apie „davimą“.
Tačiau „gavimo“ laikas aišku dar neatėjo, tol kol „išsityrinsime“ ir tapsime „šventi“.
Tai reiškia, kai išmoksime ir pasistengsime deramai, tada ateis ir „gavimo“ laikas, ir tada išsipildys: „ir bus pilna žemė Kūrėjo pažinimo“.
Taip pat yra žinoma, kad „išsigelbėjimas“ (geula) ir „tobulas suvokimas“ yra tampriai susiję vienas su kitu.
Ir to ženklas, kad pas kiekvieną, pas kurį yra trauka prie Toros paslapčių, turi būti trauka prie Izraelio žemės.
Todėl pasakymas: „ir bus pilna žemė Kūrėjo pažinimo“ liečia „paskutines dienas“, ir tai yra „išsigelbėjimo“ (geula) laikas.

                                                            11.

Taigi, mes dar nenusipelnėme „gavimo“, o tik „davimo“, t.y. „davimo“ dėka mums yra galimybė ateiti prie „tobulo suvokimo“.
Lygiai taip ir su „išsivadavimu“ (geula), t.y. nusipelnėme tik „davimo“ (galimybės).
Tai reiškia, kad Kūrėjas „paėmė“ mūsų šventą žemę (Izraelį) iš svetimšalių rankų ir gražino ją mums, tačiau faktiškai mes dar jos „negavome“, nes dar neatėjo „gavimo“ metas.
Ir kaip paaiškinome su „suvokimo tobulumu“ reiškia, kad mums jau „davė“, bet mes dar „negavome“.
Todėl nėra pas mus, Izraelyje, ekonominės nepriklausomybės, juk negali būti ekonominė nepriklausomybė be valstybinės nepriklausomybės.
Ir dar daugiau, juk „negali būti „kūno“ išsivadavimo, be „sielos“ išsivadavimo“.
Taigi, kol didelė šalies gyventojų dalis yra „paskendusi“ svetimų tautų įtakoje, ji negali priimti Izraelio religijos ir kultūros.
Ir kaip materialūs „kūnai“ yra pavergti „svetimų jėgų“, tuo aspektu Izraelis dar yra svetimšalių rankose.
Todėl joks žmogus deramai nesižavi išsivadavimu, kaip turėtų būti po išsivadavimo iš dviejų tūkstančių metų nelaisvės.
Taip, kad išsivadavę tremtiniai ne tik nesidžiaugia ir nesimėgauja išsivadavimu, bet didelė dalis gyventojų trokšta vėl sugrįžti į savo „tremties šalis“.

Taigi, nors Kūrėjas paėmė Izraelį iš kitų tautų ir „atidavė“ mums, bet mes dar Izraelio „negavome“, ir nėra pas mus iš to jokio malonumo.
Tačiau šiuo „davimu“ Kūrėjas suteikė mums tik galimybę išsivadavimui, t.y. progą „išsityrinti“ ir „būti šventais“.
Tai reiškia, kad mes turime priimti ant savęs darbą Kūrėjui Toroje ir priedermėse „lišma“ (dėl Kūrėjo, dėl pačios Toros).
Ir tik tada bus pastatyta Šventykla ir gausime Izraelio žemę faktiškai, t.y. aiškiai pajusime išsivadavimo džiaugsmą.

Tačiau kol dar nepriėjome prie šito, niekas nepasikeis.
Todėl faktiškai nėra jokio skirtumo tarp šių dienų Izraelio, ir Izraelio, buvusio svetimšalių rankose.
Taigi, faktiškai niekas nepasikeitė nei įstatyme, nei ekonomikoje, nei tarnystėje Kūrėjui.
Tai reiškia, kad kol kas pas mus yra tik galimybė išsivadavimui.