• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

הקדמה לספר הזהר כא, כב, כג  

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                               21.

Ir tegul neapgauna tavęs filosofų teigimas, kad sielos esmė yra intelektas, kad siela išplaukia iš intelekto sąvokos, t.y. intelekto dėka siela „auga“, ir tai yra visa jos egzistencijos sąlyga ir materija.
Ir dar jie teigia, kad sielos išlikimas po kūno mirties visiškai priklauso nuo intelekto kiekio, kurį siela įgijo gyvenime, ir sielai, praradus intelektą, nebūtų pagrindo ant ko „išsilaikyti“.

Tačiau tai nėra Toros požiūris.
Taip pat šis požiūris nėra priimtinas ir sveikam protui.
Juk kiekvienas, kuris nors kartą bandė įsigyti intelektualines žinias, žino ir jaučia, kad intelektas yra tik įsigijimas, bet ne esmė.
Tai reiškia, kad visa naujai sukurtos kūrinijos materija kaip dvasinė, taip ir materiali yra nei daugiau, nei mažiau – tik noras gauti (racon lekabel).

Ir nors sakėme, kad siela tai – „noras sąlygoti“, tačiau tai išeina tik iš ištaisymo „grįžtančia šviesa“ (or chozer) aspekto.
Taigi, šį ištaisymą siela gauna aukštutiniuose pasauliuose, nes iš ten ji ir atėjo pas mus.
Tačiau visa sielos esmė taip pat – tai tik noras gauti.

Ir suprask tai.
Ir visas mūsų suvokiamas skirtumas – tai tik noro gauti forma – būdas.

Tai reiškia, kad noras gauti, esantis kiekvienoje kūrinijos dalyje, gimdo poreikius, o poreikiai, savo ruožtu, gimdo mintis ir intelektą, tuo dydžiu, kad būtų galima šiuos poreikius įgyvendinti.
Tai, ką įpareigoja „noras gauti“ (racon lekabel).
Todėl, kaip pas kiekvieną žmogų yra skirtingi norai, taip pas kiekvieną žmogų skiriasi poreikiai, mintys ir intelektas.

Taigi, pas žmones, pas kuriuos „noras gauti“ yra apribotas tik „gyvuliškomis aistromis“: pinigai, kūniški malonumai, poreikiai, mintys ir intelektas yra tik, kad užpildyti šį savo „gyvulišką norą“.
Ir nors jie naudojasi žmogišku protu ir sąmone, apie tai sakoma: „vergas tampa ponu“.
Tai reiškia „žmogiškas protas“ yra pajungtas, kad aptarnautų „gyvuliškus“ norus ir poreikius.

O pas tuos žmones, pas kuriuos „noras gauti“ yra apribotas „žmogiškomis aistromis“, tokiomis kaip valdžia, garbė.., kas jau nebūdinga gyvuliams, visi jų poreikiai, mintys ir intelektas nukreiptas tam, kad kuo daugiau „užpildyti“ šį norą.

O pas tuos, pas kuriuos „noras gauti“ išreikštas, kad pasiekti mokslo žinias, jų poreikiai, mintys ir intelektas tarnauja tam, kaip „užpildyti“ šį norą visame pilnume.

                                                             22.

Ir visos šios trys norų rūšys bendru atveju randasi kiekviename žmoguje.
Tik kiekviename jos pasiskirsto skirtingu dydžiu.
Iš čia ir visi skirtumai, esantys kiekviename žmoguje.
Taip pat iš materialių šių savybių galima suprasti ir dvasines kategorijas, pagal dvasinį jų pobūdį.

                                                             23.

Taip pat yra ir su žmonių sielomis, kurios jau yra dvasinės.
Taigi, apsirengimo „grįžtančia šviesa“ (or chozer) dėka, sielos gauna „sąlygojimo norą“.
Tai reiškia, kad „grįžtanti šviesa“ ateina iš aukštutinių pasaulių, iš kur yra atėjusios ir pačios sielos.
Todėl sielose yra noras vien tik suteikti „malonią dvasią“ Kūrėjui, ir šis noras ir yra visa sielos esmė ir esybė.
Taigi, kai siela „apsirengia“ žmogaus kūnu, ji pagimdo jame sąlygojimo poreikius, mintis ir intelektą, kad kūnas galėtų „užpildyti“ šį sielos norą sąlygoti visoje pilnumoje.
Tai reiškia – suteikti „malonią dvasią“ Kūrėjui, pagal noro, esančio sieloje, dydį.