kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ותהר עוד ותלד בן ותאמר הפעם אודה את יהוה על כן קראה שמו יהודה ותעמד מלדת. בראשית כט' – לה Ir pastojo (Leja) vėl ir pagimdė sūnų, ir pasakė: „Dabar padėkosiu Kūrėjui“, todėl pavadino vardu „Jehuda“ (padėka) , ir nustojo gimdyti. (Berešit 29 – 35)

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

 
 
 

Uždaryti užduotį



Šventės



Simchat Tora

 

Vieną kartą, anksti ryte, mūsų mokytojas Baal aSulamas stovėjo prie Beit-kneset (Maldos namų) lango Bucharų kvartale.

Jis pasikvietė savo mokinį rabi Davidą Meincbergą ir parodė ranka, kad pažiūrėtų į vaizdą pro langą.

Lauke iš visų jėgų su Toros ritiniais rankose šoko ir šokinėjo didelis būrys žmonių.

Tarė tada Baal aSulamas: „Pažiūrėk, kaip jie šoka „lišma“ („lišma“ – dėl pačios Toros).

Rabi Davidas paklausė: „Kaip gali būti, kad paprasti žmonės šoktų „lišma“?

Baal aSulamas jam atsakė, jog tie žmonės nejaučia jokio skonio ir malonumo Toroje, todėl jie šoka „lišma“, visiškai be naudos sau...

Tačiau jei iš Toros mokymosi jiems būtų koks tai malonumas, jie šoktų „lo lišma“ (ne dėl pačios Toros), bet dėl savo malonumo.

 

Taigi, galima pasakyti, kad būtent tiems, kurie nedirba Kūrėjui, jiems yra lengva džiaugtis Tora, nes iš tikrųjų jie neturi ryšio su Tora ir jos mokymu.

O tie, kurie dirba Kūrėjui ir yra susijungę su Tora tam, kad semtų iš jos „švytėjimą, sugrąžinantį prie gerumo“, jiems yra žymiai sunkiau džiūgauti ir linksmintis su Tora.

Taip yra todėl, kad Tora liepia dėti visas pastangas tam, kad anuliuoti savyje egoistinę meilę sau ir ateiti prie meilės artimui, o tam kūnas priešinasi iš visų jėgų.

Tuo tarpu tie, kurie neturi jokio santykio su švytėjimu, esančiu Toroje, jiems nėra ir jokio poreikio išeiti iš egoistinės meilės. Jie tik nori Toros dėka pasiekti turtus ir garbę šiame pasaulyje bei geresnę vietą kitame pasaulyje.

Tad šiems žmonėms nėra jokio pasipriešinimo iš kūno pusės, ir jie gali pilnai džiaugtis Tora ir linksmintis su ja.


Mūsų šventas mokytojas pats šokdavo su Tora per kiekvieną „hakafą“ (per Simchat Tora šventę sinagogoje dainuojant ir šokant su Toros ritiniais rankose atliekama „hakafot“ – septynis kartus einama aplink „bimą“ – paaukštinimą, amt kurio stovi „Aron kodeš“ – Toros ritinių talpykla).

Jo šokis buvo labai ypatingas, jis visas tarsi liepsnojo prieš Pasaulio Kūrėją.

Ir nors paprastai nedarydavo jokių ypatingų judesių, nes buvo visiškai save „paslėpęs“, tačiau per Simchat Tora šventę šokdavo energingai ir audringai, iškeldamas save į aukštumas.

Tai buvo tarno, esančio visiškame susijungime su savo ponu, šokis.

Beje, pasakojama, kad mūsų mokytojas Baal aSulamas sugriežtindavo „Kidušą“ prieš „hakafot“, tačiau tik tiems mokiniams, kurie į viską žiūrėjo paprasčiau, o tiems, kurie buvo pernelyg  skrupulingi, draudė sugriežtinti.

 

 

Chanuka ir 15 švato

 

Mūsų mokytojas Chanukos žvakučių uždegimui skirdavo daug laiko, jis uždegdavo žvakutes dalyvaujant visiems mokiniams, ir po to jie dainuodavo Chanukos pijutus („pijutai“ – religinė poezija).

Kiekvieną dieną po žvakučių uždegimo, Baal aSulamas su savo mokiniais rengdavo šventines vaišes.

Taip pat per Tu bi Švat (15 švato – „Medžių nauji metai“) suruošdavo vaisių vaišes, o po to – įprastas šventines vaišes.

 

Purimas

 

Pasakojo ravas Azrielis Chaimas Lembergeris: „Purimo metu mūsų mokytojo šventinės vaišės trukdavo nuo dvylikos iki keturiolikos valandų.

Per tą laiką išgerdavo labai daug vyno, tačiau to jame visai nebuvo matyti.

Jis ilgas valandas kalbėdavo apie giliausias Toros paslaptis, liečiančias Purimo šventės aspektus.

O tarpuose tarp Baal aSulamo kalbėjimo jo mokiniai šokdavo iki sielos išsekimo.

Netgi patys rimčiausi mokiniai atsipalaiduodavo, ir nei vienam tuo metu nerūpėjo jo garbė.

Baal aSulamo sūnus ravas Baruchas Ašlagas pasakojo: „Mano tėvas visada sakydavo, kad pats nuostabiausias sakinys Megilat Ester yra šis: „Ir Mordechajus išėjo nuo Karaliaus veido su karališkais, mėlynais ir baltais rūbais, didele auksine karūna ir plonos drobės purpuro mantija, o Šušano miestas džiaugėsi ir linksminosi“.

Šis sakinys kalba apie labai aukštas dieviškumo atvėrimo pakopas, kurios atsivėrė per Purimą dėka pasninko ir šauksmų.

Šios pakopos atspindi Galutinį ištaisymą, ir todėl yra pasakyta: „Visos šventės dings, o Purimas nedings niekada“.

Ravas Abrahamas Brandvainas pasakojo: „Paprastai per Purimą mokiniai pastatydavo spektaklį, kuris buvo paremtas dvasinio darbo Kūrėjui aspektais.

Pavyzdžiui, kartą mano tėvas ir rabi Baruchas įkūnijo du ravus, vienas jų buvo admor iš Nemirovo (idiš kalboje „neeman“ reiškia „egoistas“), o antrasis – admor iš Gitarovo (idiš kalboje „git“ reiškia „altruistas“). O kitą kartą persirengė arabais“.

 

Pesachas

 

Pesacho metu galiojo didelis griežtumas ir namuose buvo stengiamai atlikti ir pasiruošti viską, ką būtina atlikti tuo metu.

Rabi Baruchas Moše Lembergeris atnešdavo ypatingo specialiai Pesachui paruošto vyno, kuris buvo vien tik iš vynuogių, be jokių priedų.

Dėl žuvies vykdavo į Jafą ir ten prašydavo, jog arabai leistų jiems susižvejoti žuvies iš jūros, nes tik taip jie buvo užtikrinti, jog žuvyje nebus jokio „chameco“ (Pesacho metu griežtai draudžiama naudoti ir net turėti savo namuose „chameco“ – raugintos tešlos ir gaminių iš jos).