• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

מהות הדת ומטרתה ה  

Religijos esmė ir tikslas

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                     5.

Religijos (Toros) esmė – išvystyti mumyse blogio savyje pažinimą

Taigi išminčiai pasakė:
„Koks skirtumas Kūrėjui, ar žmogus skerdžia gyvulį nuo kaklo ar nuo sprando?
Juk priedermės yra duotos tik tam, kad ištyrinti jomis žmones“ (Berešit Raba 44).
Šis ištyrinimas gerai aprašytas straipsnyje „Toros dovanojimas“ 12 sk.

Tačiau paaiškinsime šio dalyko, pasiekiamo Toros ir priedermių vykdymo dėka, esmę.
Ir žinok, kad tai yra blogio mumyse pažinimas.
Tai reiškia, kad užsiėmimas priedermėmis gali lėtai, pakopomis ištyrinti žmogų, t.y. išsityrinimo kriterijus (matas) bus blogio mumyse pažinimas.

Juk žmogus iš prigimties yra pasiruošęs atstumti ir panaikinti visą blogį, esantį jame.
Be to, ši savybė galioja visų rūšių gamtos kūriniams, ir visas skirtumas tarp gamtos individų yra tik blogio savyje pažinimo dydyje.
Tai reiškia, kad labiau išsivystęs kūrinys (žmogus), pažįsta savyje didesnį „blogio procentą“.
Todėl savaime aišku, kad toks kūrinys (žmogus) atskiria ir atstumia nuo savęs didesnę blogio dalį.
Tačiau ne toks išsivystęs individas jaučia savyje mažesnį „blogio procentą“, todėl nuo savęs atstumia mažesnę blogio dalį. Taigi, toks žmogus palieka savyje visą „nešvarumą“, t.y. visai neskaito to, kaip „nešvarumo“.

Ir kad nevarginti skaitytojo, paaiškinsiu „blogį“ ir „gėrį“ tik bendrais bruožais, kaip jau yra apie tai kalbama „Toros dovanojimo“ 12 sk.
Taigi, bendrai visa blogio esmė yra „meilė sau“, dar vadinama „egoizmu“, nes ši savybė yra atvirkščia Kūrėjui, pas kurį visai nėra „noro gauti“, o tik „noras sąlygoti“.
Taip pat paaiškinta „Toros dovanojime“ (9 ir 11 sk.), kad visų malonumų ir mėgavimosi mūsų pasaulyje šaknis yra „formų su Kūrėju sutapimas“.
O visų kentėjimų ir nemalonių pojūčių šaknis yra „formų su Kūrėju skirtumas“.
Todėl mes niekiname egoizmą, t.y. jis labai skaudina mus, nes ši savybė yra su Kūrėju
„formų skirtume“.
Ir šis egoizmo niekinimas kiekvienam žmogui yra nevienodas, tačiau atitinkamu dyžiu skiriasi pas kiekvieną.

Juk „netašytas“, t.y. visiškai neišsivystęs žmogus, visai neskaito egoizmo bloga savybe, todėl „naudojasi“ egoizmu atvirai, be jokios gėdos ir ribų.
Todėl toks žmogus „plėšikauja“, ar „žudo“ visų akyse.

Tačiau truputį „išsivystęs“ žmogus jau jaučia egoizme tam tikrą blogio dydį, todėl jau atvirai juo „nesinaudoja“, o „plėšikauja“, ar „žudo“ niekam nematant, pasislėpęs.

Ir dar daugiau „išsivystęs“ žmogus jaučia egoizmui didelę panieką, taip kad visiškai negali jo pakęsti savyje, todėl toks žmogus atstumia ir visiškai atsitraukia nuo egoizmo.

Ir tuo blogio dydžiu, kurį jis jaučia egoizme, žmogus nenori ir negali mėgautis kitų žmonių darbu ir triūsu.
Taigi, tada žmoguje pradeda „susižadinti“ meilės artimui „kibirkštys“, kurios dar yra vadinamos „altruizmu“.

Taip pat ir ši savybė pas žmogų „užsidega“ palaipsniui.
Tai reiškia, kad pirmiausiai pas žmogų išsivysto meilės ir sąlygojimo jausmas savo šeimai ir savo artimiesiems.
Kaip parašyta: „Ir nuo savo kūno nesislėpk“ (Ješaja 58 – 7).
Ir kai žmogus dar daugiau „išsivysto“, pas jį „išsiplečia“ noras sąlygoti ir aplinkiniams, t.y. jo miesto gyventojams, ar savo tautiečiams.
Taip žmogus, vis daugiau „vystydamas“ šią savybę, pasiekia meilę visai žmonijai...