• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

זהר תצוה חדלו לכם מן האדם אשר נשמה באפו  

Zohar „Pasitraukite nuo žmogaus, kurio siela pyktyje“

rabi Šimonas ben Jochajus

                                                       (Ištraukos)

Kai sukūrė Kūrėjas žmogų, padarė jį pagal „aukštutinę formą“ ir įpūtė į jį „šventą dvasią“, sudarytą iš trijų dalių.
Kalbėjome, kad žmogaus siela sudaryta iš trijų dalių:
נפש nefeš, רוח ruach ir נשמה nešama.
Ir ji, nešama yra aukščiau už visas kitas sielos dalis, nes tai yra aukštutinė jėga, kad suprasti ir saugoti Kūrėjo priedermes.
Tačiau, jei duodame šventai sielos daliai nešama kitą „darbą“, tai „sutepa“ ją, ir nukreipia ją nuo darbo Kūrėjui. 

Iš tikro šios trys jėgos – tai viena jėga: nefeš, ruach ir nešama vieningai „sąveikauja“ aukštutinėje paslaptyje...
Ir tik pyktyje žmogus gali pažinti save.
Todėl pyktyje žmogus turi labiausiai saugoti savo šventą sielos dalį nešama, kad „neišrautų“ jos iš savo „vietos“, ir į šią „vietą“ neateitų  – El zar „svetimas dievas“ (jėga).
Taigi, jei žmogus saugo save nuo pykčio, jis yra tinkamas savo Kūrėjo tarnas, „tobulas žmogus“.

Tačiau, jei žmogus nesaugo savo sielos pyktyje ir „išrauna“ aukštutinį šventumą, tada žmogus į sielos vietą „įveda“ sitra achra (kitą, netyrą pusę).
Iš tikro tai žmogus, kuris maištauja prieš savo Kūrėją, ir draudžiama priartėti prie jo.
Tai reiškia, kad žmogus: „pagrobia savo sielą pyktyje“ (Jobas 40), nes dėl savo pykčio „grobia“ ir „išrauna“ savo sielą, bei užleidžia vietą אל זר – El zar „svetimam dievui“ (jėgai).

Apie jį parašyta: „Pasitraukite nuo žmogaus, kurio siela pyktyje“ (Izaijas 2 – 22).
Tai reiškia, kad žmogus „pagrobia“ savo šventą sielą ir „sutepa“ ją, nes dėl pykčio pasikeičia žmogaus sielos dalys.
Ir šis žmogus laikomas išpažįstantis עבודה זרה avoda zara – „svetimą darbą“ (stabmeldystę).
Todėl tas, kas bičiuliaujasi su tokiu žmogumi ir bendrauja su juo, skaitosi, kad taip pat išpažįsta „stabmeldystę“.
Kokia prasme?
Tai reiškia, kad „stabmeldystė“ įeina į žmogų...

O jei pasakysi: „Yra išminčių pyktis“?
Išminčių pyktis geras iš visų pusių.
Mokėmės: Tora – tai ugnis, ir Ji (Tora) „uždega“ žmogų, t.y. išminčių.
Parašyta: „Mano žodžiai, kaip ugnis, sako Kūrėjas“ (Jeremija 23).
Išminčių pyktis – dėl Toros žodžių, t.y. jei jų nesilaiko.
Išminčių pyktis – duoti Torai garbę, ir visa tai – darbas Kūrėjui.
Apie tai parašyta: „Kūrėjas – valganti ugnis, Jis – pavydus Dievas“.

Tačiau, jei pyktis yra skirtas kitam dalykui, o ne Toros garbei, tada tai nėra darbas Kūrėjui...
Ir jei pasakysi, po to kai baigėsi pyktis, žmogus vėl gali „sugrįžti“ atgailai.
Taip nėra.
Kai žmogus „išrovė“ savo šventą sielą, ir „El zar“ – „svetimas dievas“ pagrobė ją, jis (svetimas dievas) labai stipriai „laiko“ sielą ir nebepaleidžia.
Tik kai žmogus „išsityrina“ save nuo visko ir „išrauna“ atgal savo sielą iš „svetimo dievo“ amžinai, tik tada žmogus gali pasistengti ir pritraukti į save šventumą...