kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ותהר עוד ותלד בן ותאמר הפעם אודה את יהוה על כן קראה שמו יהודה ותעמד מלדת. בראשית כט' – לה Ir pastojo (Leja) vėl ir pagimdė sūnų, ir pasakė: „Dabar padėkosiu Kūrėjui“, todėl pavadino vardu „Jehuda“ (padėka) , ir nustojo gimdyti. (Berešit 29 – 35)

השלום בעולם יב 

Taika pasaulyje

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį

                                      


                  

                                                                       12.


Žmogaus ypatingumo ir išskirtinumo ypatybė, kaip pagrindinis individo ir visuomenės vystymosi faktorius


Dabar pabandykime suprasti tą gyvenimo būdą, kurį žmonija galiausiai priims,
kai pasaulyje įsivyraus taika.
Iš tikro pažvelkime, kaip šis potencialas gali kaip individui,
taip ir visai visuomenei sąlygoti laimingą gyvenimą.
Ir taip pat supraskime tą mumyse egzistuojantį pasiruošimą, kuris įgalina žmoniją galiausiai „užsikrauti“ ant savęs šias ypatingas naujo gyvenimo sąlygas.


Jau sakėme, kad žmogus dėl savo ypatingumo ir išskirtinumo yra pasirengęs „praryti“ visą pasaulį dėl savo malonumo.
Ir šio noro „šaknis“ žmonėms – „šakoms“ tiesiogiai išplaukia iš mūsų Vienintelio, Ypatingo ir Palaiminto Kūrėjo.
Tačiau čia iškyla klausimas, kaip gali ši ypatingumo savybė pas mus pasireikšti tokia sugadinta forma, kuri yra viso kenkimo ir sugriovimo pasaulyje šaltinis?
Kitaip sakant, kaip iš visko „statymo“ šaltinio gali išeiti visko „griovimo“ šaltinis?


Iš tikro ypatingumo ir išskirtinumo savybėje yra dvi monetos „pusės“.
Ir jei mes į tai žiūrėsime iš vienos monetos „pusės“, t.y. iš aukštutinės formų sutapimo su Vieninteliu ir Ypatingu Kūrėju pusės, pamatysime, kad ši „pusė“ veikia tik su „sąlygojimo artimui“ intencija.
Tai reiškia, kad Kūrėjo esmė – vien tik sąlygojimas ir Jame visiškai nėra jokios gavimo „formos“.
Juk Kūrėjui nieko netrūksta ir Jis nieko neturi gauti iš sukurtos kūrinijos.
Todėl iš Kūrėjo išeinantis ypatingumas, privalo mums pasireikšti, tik „sąlygojimo artimui“ ir jokiu būdu ne „noru gauti sau“ forma.


Tačiau iš kitos tos pačios monetos „pusės“, t.y. iš tos pusės, kuri faktiškai veikia mumyse, mes pamatysime visiškai priešingą veikimą.
Ir mumyse šis ypatingumas veikia tik noro „gauti sau“ forma,
kaip pavyzdžiui noras būti pačiu ypatingiausiu ir vieninteliu turtuoliu pasaulyje ir pan...
Todėl šios dvi monetos „pusės“ – tai du skirtingi poliai nutolę vienas nuo kito,
kaip rytai nuo vakarų.
Dabar galime atsakyti, kaip tas ypatingumas, išplaukiantis iš Ypatingo Kūrėjo, kuris yra visko „statymo“ šaltinis, mumyse virsta, visko „griovimo“ šaltiniu.


Iš tikro mes šį „brangų indą“ naudojame priešingiems tikslams, t.y. tik „gavimui sau“.
Tačiau tai visiškai nereiškia, kad mūsų ypatingumas niekada negalės pakeisti pobūdžio ir veikti tik „sąlygojimo artimui“ kryptimi.
Juk negalima paneigti, jog mūsų visuomenėje yra žmonių, kurių ypatingumas pasireiškia būtent „sąlygojimu artimui“ forma.
Ir mes matome žmones, visą savo turtą ar visas savo pastangas skiriančius ir išdalinančius kitiems kitiems, ir pan.
Iš tikro šios dvi monetos „pusės“ kalba tik apie „du kūrinijos vystymosi taškus“,
atvedančius kiekvieną dalyką į tobulumą.
Pradedant nuo visiško „nebuvimo“ ir lėtai, pakopa po pakopos, nuo žemesnės į aukštesnę, kopiant iki didžiausių aukštumų, t.y. iki galutinio iš anksto užduoto tobulumo, iki amžinybės.


Ir šių „dviejų kūrinijos vystymosi taškų“ vystymosi tvarka yra tokia:
1. Pradedame nuo pačios žemiausios pakopos, artimos visiškam „nebuvimui“, ir tai – antra monetos „pusė“.
2. Galutinis, pats aukščiausias taškas, kuriame kūrinija pasiliks amžinai, ir tai – pirma monetos „pusė“.


Tačiau dabartinis mūsų laikotarpis jau nemažai išsivystė ir jau „užkopė“ daugelį pakopų.
Tai reiškia, kad mes jau „perlipome“ pačią žemiausi stadiją, t.y. „antrą“ monetos „pusę“,
ir jau realiai priartėjome prie „pirmos“.
Todėl tarp mūsų jau randasi žmonių, naudojančių savo ypatingumą „sąlygojimo artimui“ forma.
Nors tokių žmonių dar yra nedaug, nes mes dar esame tik vystymosi kelio viduryje.
Tačiau kai pakilsime prie pačios pakopos viršūnės, visi pradėsime savo ypatingumą naudoti tik „sąlygojimo artimui“ forma.


Tada jau niekada ir nei pas jokį žmogų neatsiras noro naudoti savo ypatingumą „gavimui sau“.
Po visko, kas pasakyta galime pažvelgti į „paskutinės kartos“ gyvenimo sąlygas, į tą periodą,
kai pasaulyje bus taika ir visa žmonija ateis, prie „pirmos“ monetos pusės gyvenimo aukštumų.
Tada visi naudosime savo ypatingumą tik „sąlygojimo artimui“ forma ir jokiu būdu ne egoistiniam norui „gauti sau“.
Ir manau, kad mes galime pabandyti naujo gyvenimo modelį, kad jis būtų mums idėjiniu pavyzdžiu, ir įsitvirtintų mūsų sąmonėse, paskendusiose kasdieninio gyvenimo verpetuose.
Todėl, gal būt verta jau mūsų kartoje pabandyti pritaikyti šią gyvenimo formą.