• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Širdies užsidegimas

Ravas Baruchas pasakojo, jog kartą, kai buvo „mikve“, įėjo vienas ūmaus būdo judėjas ir ėmė šaukti apie Jeruzalės gatvėse tuo metu įvykusį incidentą, kai judėjai iš Karmelio paniekino Torą.

Jis pasakė, kad dėl to nebeturi ramybės ir netgi nebegali tyliai ir ramiai sutikti Šabato.

Dėl šio judėjo ravas Baruchas įėjo į didelę sumaištį.

Ir kai atėjo pas savo tėvą Baal aSulamą, išsakė jam visa tai:

„Aš, judėjas, kuris deda didžiules pastangas Kūrėjo darbe, kuris vadinuosi „talmid chacham“ (Toros išminčius), ravas ir mokytojas, ir man nėra skaudu dėl to, kad judėjai išniekino Torą...

Ir štai atėjo paprastas judėjas, kuris nėra nei Toros išminčius, nei ką nors žino apie Kūrėjo darbą, tačiau jaučia didžiulį skausmą ir kartėlį dėl šio įvykio.

Kaip gali būti, kad šiam judėjui taip rūpi mūsų šventos Toros garbė, tuo tarpu aš to nejaučiu?“

Atsakė jam Baal aSulamas:

„Nepergyvenk taip dėl šio judėjo užsidegimo. Patikrink, galbūt jis priklauso vengrų bendruomenei...“.

Paaiškinimas: yra žinoma, kad judėjai – išeiviai iš Vengrijos yra impulsyvaus būdo žmonės.

Baal aSulamas norėjo pasakyti savo sūnui, kad labai dažnai išorinis entuziazmas visiškai neturi nieko bendro su darbu Kūrėjui ir su vidiniu pajautimu.

Tai greičiau išeina iš energingos prigimties ir audringo temperamento.

Todėl visai nereikia kreipti dėmesio į žmogaus išorinį užsidegimą, nes dažniausiai tai nėra vidinio darbo pasireiškimas.

Netgi atvirkščiai – žmogus stengiasi paslėpti nuo kitų akių savo vidinį darbą ir tai, kas iš jo išeina“.

Ravas Baruchas Šalomas Toros sakinį „Kritikuok savo bičiulį“ (Vajikra 19:17) paaiškino taip, kad geriausias žmogaus bičiulis yra jis pats.

Ir esmė tame, kad žmogus turi visą savo dėmesį skirti savęs ištaisymui ir priekaištams sau už klaidas. O ne taisyti ir kritikuoti kitus.

Yra išminčių pasakymas: „Pasakė Reiš Lakiš: „Papuošk save, paskui papuošk kitus“.

Daug kartų girdėjome ravą Baruchą sakantį, kad aspektas „Kritikuok savo bičiulį“ yra veiksmingas tik kai vienas žmogus myli kitą.

Ir tada kritikuoja kitą tik todėl, kad iš tikrųjų pergyvena dėl jo.

Tačiau dauguma žmonių kritikuoja savo draugus tik norėdami būti viršesniais.  

Dar pasakė: „Niekada nemačiau, kad tie, kurie pavydžiai moko kitus ir kritikuoja juos dėl jų nuodėmių, taip kritikuotų ir save, kai patys prasižengia.

O priežastis, kaip rašoma Patarlėse (10:12) yra ta, kad „Visas nuodėmes padengs meilė“.

Jie myli save, todėl savaime suprantama, „padengia“ visas savo nuodėmes.

O kadangi kitų žmonių jie nemyli, jų nuodėmės jiems „bado akis“, todėl ir skaudina juos“.

Ravas Baruchas dar paaiškino Toros sakinį: „Tomis dienomis nebuvo karaliaus Izraelyje, kiekvienas darė tai, kas jam atrodė teisinga“ (Šoftim 17:6):

„Tomis dienomis“ nebuvo žmogaus, kuris teistų save ir savo veiksmus ir stengtųsi valdyti save.

Kiekvienas moka teisti tik draugo veiksmus ir bando valdyti draugą bei būti viršesniu už jį.

O kas liečia jį patį – „kiekvienas darė, kas jam atrodė teisinga“ – viskas, ką daro pats, jo akyse yra teisinga“.