„Jei ne Tavo Tora, būčiau pražuvęs“
1927–1928 metais mūsų mokytojui Baal aSulamui išvykus į Londoną, jo
mokiniai rinkdavosi mažame ravo Moše Barucho Lembergerio namuke ir čia kartu
mokindavosi.
Ravas Baruchas pasakojo, jog tam, kad neprižadintų namiškių, sėdėdavo
susigrūdę mažoje virtuvėlėje.
Dar pasakojo, jog dėl didelio vargingumo į tą
pačią kavą daug kartų pildavo vandens.
Tačiau nei vienas nekreipė dėmesio nei į
didelį ankštumą, nei į sudėtingas sąlygas, nes vienintelis dalykas, kuris juos
visus domino, buvo ryšio su Kūrėju
pasiekimas.
Jiems nerūpėjo nei geresnis maistas – pasitenkindavo tik tuo,
kas būtina, nei didesnis butas, nei karjera, nei sąskaitos banke.
Jų
nusiteikimas buvo tvirtas ir konkretus, sakyte sakantis, jog neverta stengtis dėl
jokio šio materialaus pasaulio įsigijimo, tačiau visas pastangas verta paskirti
vien tik ryšio su Kūrėju pasiekimui.
Tarp kitko, yra pasakojama, jog ravas Baruchas Šalomas buvo labai artimas ir labai prisirišęs prie rabi Moše Barucho ir kiekvieną Šabatą po maldos abu valandą mokindavosi rabi Moše Barucho namuose, o tada kartu atlikdavo Kidušą.
Rabi Neta Brizel pasakojo:
„Prieš šešiasdešimt metų vienas judėjas, vardu Ari
Mordechajus Vekselšteinas „Beit Israel“ rajone statėsi namą.
Šiose statybose po
dvylika valandų per dieną dirbo ravas Baruchas.
Po kurio laiko ravas Ari Mordechajus
įsikėlė gyventi į tą namą.
Namo statyba dar nebuvo pilnai užbaigta, todėl
prasidėjus lietui vanduo ėmė bėgti į namo vidų.
Ravo Ari Mordechajaus žmona ėmė
šaukti, kad jis nueitų pas ravą Baruchą ir paklaustų, ką daryti.
Buvo dvylikta
valanda nakties, ir ravas Ari Mordechajus visai nenorėjo eiti ir trukdyti ravo
Barucho. Tačiau kitos išeities nebuvo.
Kai nuėjo į ravo Barucho namus, pamatė ravą Baruchą po dvylikos valandų darbo dienos sėdintį prie degančios žvakės dvyliktą valandą nakties ir su didžiausiu įsigilinimu besimokantį šventą knygą Zohar.
Ravo Barucho namuose buvo didžiulis nepriteklius, ne visada būdavo netgi ką
duoti valgyti vaikams. Daugybę kartų vaikai išeidavo ryte į mokyklą nevalgę.
Tačiau
nežiūrint į didelį vargingumą ir trūkumus, ravas Baruchas be perstojo, dieną ir
naktį mokėsi vidinės Toros.
Ir nors buvo priverstas dirbti, kad aprūpintų šeimą, nenutraukdavo savo užsiėmimų netgi darbe.
Yra pasakojama, jog ravas Baruchas tam, kad parneštų šeimai duonos kąsnį, nuėjo
dirbti į darbo stovyklą, kuri užsiėmė kelių tiesimu.
Ir kai čia buvo ieškomas
savanoris, kuris miegotų virtuvėje ir atsikėlęs valanda anksčiau už kitus
darbininkus paruoštų jiems karšto gėrimo – pasisiūlė ravas Baruchas.
O
priežastis buvo ta, kad vienintelė vieta visoje stovykloje, kur degė šviesa,
buvo būtent virtuvė.
Ir ten ravas Baruchas atsikeldavo pirmą valandą nakties ir mokydavosi iki pat ryto. O po to dirbdavo visą dieną kartu su kitais darbininkais...
Rabanit pasakojo, jog būdavo dienų, kai neturėdavo pinigų, net nusipirkti žibalo lempai. Tačiau ravas Baruchas nenuleisdavo rankų – eidavo į terasą ir čia mėnulio šviesoje mokindavosi toliau.
1934 metais ravas Baruchas ir jo bičiulis rabi Jehuda Brandvainas išėjo
dirbti į statybas. Tuo metu jie statė Chevrono policijos pastatą.
Ravas
Baruchas pasakojo, jog matė ten vieną darbininką, kuriam siūlė valgyti
kiaulieną ir kuris, nors buvo visiškas pasaulietis, griežtai atsisakė.
Ravas Baruchas papasakojo tai savo tėvui Baal aSulamui – jis kalbėjo apie tai todėl, kad tai puikus didžiulės auklėjimo jėgos pavyzdys.
1935 metais Baal aSulamas persikėlė į Bnei Braką. Čia ravas Baruchas ir
rabi Jehuda Brandvainas su didžiausiu pasiaukojimu pastatė Beit-midrašą (Mokymo
namus).
Jie visą dieną dirbdavo, o paskui vidurnaktį keldavosi ir be jokio
poilsio mokindavosi Toros.
Kaip parašyta Psalmėse (119:62): „Atsikelsiu vidurnaktį dėkoti už Tavo teisingumo įstatymus“.
1948 metais, Nepriklausomybės karo metu, daug arabų iš Jafos pabėgo į Gazos
ruožą.
Tad į Jafą atvyko daug judėjų iš Jeruzalės, kurie apsigyveno arabų paliktuose butuose. Tuo metu Ravas Baruchas taip pat atvyko į Jafą, ir apsistojo bute Chasan Bek rajone.