kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Ir išėjo Jakovas iš Beer Ševos, ir nuėjo į Charaną. Ir priėjo vietą, ir apsinakvojo ten, nes nusileido saulė, ir paėmė iš vietos akmenų, ir pasidėjo sau po galva, ir atsigulė toje vietoje. (Berešit 28 – 10, 11)
  • !שבת שלום
  • Šabat Šalom!

שלבי הסולם מועדים נעשה נס לשושנים 

Šlavei haSulam „Padarė stebuklą“

ravas Baruchas Ašlagas

 
 
 

Uždaryti užduotį





                                                               (Ištraukos)


                                                                2.


Baal Sulamas, Baal Šem Tovo vardu, sakė: kartais žmogus turi pasirinkti iš dviejų skirtingų dalykų, ir negali nuspręsti kas teisingas.
Patarimas yra tas, kad žmogus turi žiūrėti, kuris dalykas reikalauja daugiau pastangų.
Taigi žmogus ir turi rinktis šį dalyką, nes toje vietoje, kur yra pastangos, t.y. „kūnas“ (egoizmas) nesutinka, ten tikrai yra šventumas.
Ir šį dalyką žmogus turi skubėti įvykdyti.
Taigi išeina, kad čia yra du keliai:
1. Tikėjimo kelias.
2. Žinojimo kelias.
Ir žmogus turi rinktis „tikėjimo kelią“, nes kūnas nesutinka su šiuo keliu, ir tai – šventumo kelias, sąlygojimo kelias.
Tačiau „kūnas“ nori elgtis būtent atvirkščiai, jam tai atrodo nereikalingi, „nelogiški“ dalykai.
„Kūnas“ (egoistinė logika) nesupranta, kam iš vis to reikia, todėl kūnas visada nori „pabėgti“ nuo tikėjimo aspekto.
Iš to kas pasakyta aišku, kad „stebuklas“, kuris įvyksta žmogui, jei jis persveria save į „šventumą“, ateina ne iš „blaivaus proto“ pusės.
Taigi, tai ateina iš „nereikalingo (svetimo)“ kūnui dalyko pusės, ir tai yra „pastangos“, kuriomis kūnas bodisi.
Taigi „kūnas“ laiko pastangas nereikalingu dalyku, ir būtent iš šito „priedo“, t.y. kuo žmogaus „kūnas“ bodisi, atsitinka „stebuklas“ ir žmogus įeina į „šventumą“.


Taigi, kai ateina pas žmogų „iš viršaus“ truputis šviesos, ir jis pradeda jausti skonį Toroje ir priedermėse, tada skaitosi, kad žmogus yra „pakilime“.
Ir jei žmogus sako: „palaimintas Kūrėjas, dabar aš jau neturiu eiti „tikėjimo keliu“, bet žinojimas ir malonumas įpareigoja mane vykdyti Torą ir priedermes“, tuo žmogus pažeidžia „tikėjimo aspektą“.
Taigi, jei žmogus sako: „dabar aš jau laisvas nuo „tikėjimo jungo“, tada jis iškart „krenta“ iš savo pakopos, nes pažeidė „tikėjimo aspektą“.


Kad to neatsitiktų Baal Sulamas perspėjo:
„Žmogus turi priimti malonią (šviesos poveikio) būseną ne kaip pagrindą, bet kaip liudijimą“.
Tai reiškia, kad žmogus turi galvoti:
„Dabar aš matau, kad tikėjimo kelias, tai tiesos kelias, ir Kūrėjas nori, kad aš eičiau šiuo keliu.
Taigi aš dabar matau, kad Kūrėjas priartino mane ir truputį „atsidengė“ Save, ir to pasekoje aš nusipelniau pajusti užtikrintumą, gerumą ir malonumą, kurį Kūrėjas nori duoti kūriniams, nes tai ir yra kūrimo tikslas.


Iš tikro pas Kūrėją חס ושלום (chas ve šalom, neduok dieve), nėra jokio trūkumo, kad Jam reiktų, jog apatiniai (žmonės) įvykdytų Jo reikalavimus, kuriuos Jis kelia.
Apie tai parašyta:
„Jei pasiteisinsi, ką tai duos tau“.
Tačiau visi reikalavimai, kuriuos Kūrėjas iškelia, visi yra žmogaus naudai.
Tai galime suprasti iš pavyzdžio.
Turtingas draugas sako savo geram bičiuliui: „ aš noriu duoti tau daug aukso ir sidabro, tik turiu tau vieną sąlygą, kitaip negalėsiu tau nieko duoti“.
Tada neturtingas bičiulis klausia: „Kas tai per sąlyga?“
Tada turtingas draugas atsako: „Ateik pas mane su dideliais ir mažais maišais, tada galėsiu juos pripildyti auksu ir sidabru. Ir žinok, iš mano pusės nėra jokių apribojimų, kiek norėsi, tiek galėsi paimti. Visas aukso ir sidabro kiekis priklauso tik nuo tavęs.
Taigi, kiek galėsi atnešti man maišų, kuriuos galėčiau pripildyti.
Tai ir yra mano sąlyga“.
Be jokios abejonės išeina, kad sąlyga, kurios reikalauja draugas, yra tik gaunančio naudai.
Taip pat ir Kūrėjo darbe.
Taigi žmogus turi įvykdyti Kūrėjo reikalavimus, nes viskas yra žmogaus naudai.
Tačiau iš tikro žmogus galvoja atvirkščiai, t.y. kad Kūrėjui kažko reikia iš jo.
Tai yra todėl, kad žmogus sukurtas su noru gauti sau, ir negali netgi suprasti, kad galima ką nors daryti be naudos sau.
Todėl, kai sakoma žmogui, kad Kūrėjas nori, kad žmogus dirbtų Jam, kūnas supranta tai, tik kaip „Kūrėjo naudą“, ir aišku, kad kūnas priešinasi šiam darbui.
Tai ir yra visas, norinčių įeiti į dvasingumą, „darbas“, nes reikia dirbti prieš savo egoistinę prigimtį, todėl tai ir vadinama „darbu“.


Iš to kas pasakyta aišku, ko trūksta mums, norint įeiti į dvasingumą?
Taigi tik, kad galėtumėme dirbti dėl „malonios dvasios Kūrėjui suteikimo“.
Todėl, mes turime tuo patikėti, nors akivaizdžiai (kol kas) to dar nematome.
Tai reiškia, kad „kūnas“ mums rodo kitą, „iškreiptą“ tiesą.
Ir, jei mes stengsimės patikėti, kad mūsų darbas, „suteikti malonią dvasią Kūrėjui“, yra mūsų naudai, mes galėsime pateikti Kūrėjui šiuos trūkstamus „maišus“ (iš pavyzdžio).
Ir tada šiuos maišus, kuriuos mes paruošime, Kūrėjas galės pripildyti gerumu ir malonumu.