„Roš Ašana“ šventės aspektai
Kartą, prieš šofaro pūtimą, ravas Baruchas įėjo į Mokymo namus ir tarė
vienam mokiniui:
„Dar yra penkios minutės iki šofaro pūtimo pradžios, tu dar
gali padaryti „tšuvą“ (atgailą)...
Paklausė jo mokinys: „Dėl ko man atgailauti?“
Mokytojas atsakė: „Dėl to, kad neturi dėl ko atgailauti“...
Ravas Baruchas Šalomas labai griežtai žiūrėjo, jog Kidušas nebūtų
atliekamas iki šofaro pūtimo.
Visi įprastai per Roš ašana šventę eina atlikti
„Tašlicho“, tačiau jis šito nedarė.
Vietoje to, sėdėdavo su savo mokiniais ir su
pokalbiais ir dainomis gilinosi į šventės vidinę prasmę.
„Tašlichą“ ant jūros kranto jis atlikdavo „Dešimties atgailos dienų“ laikotarpiu – būtent tą dieną, kai per „Slichot“ yra skaitoma apie 13 Kūrėjo gailestingumo savybių.
„Mūsų Tėve, mūsų Karaliau, padaryk tai dėl savęs, jei ne dėl mūsų“.
Ravas
Baruchas taip paaiškino šiuos žodžius:
„padaryk tai dėl savęs“ – duok mums jėgų ir noro padaryti tai dėl Tavęs, „jei ne“ – jei neduosi mums jėgų tam – tada bus aspektas „dėl mūsų“, tai reiškia, jog liksime tik savo egoistinio gavimo noruose.
Taip pat parašyta: „Karūnuojantis karalius“.
Ravas Baruchas taip paaiškino:
„Yra du Karaliai: Kūrėjas yra Karalius, ir
„jecer ara“ („blogio instinktas“) taip pat vadinasi karalius – „senas ir
kvailas karalius“.
Ir šis karalius nori valdyti žmogų.
Atrodytų, argi gali žmogus
jo neklausyti, juk jis karalius?!
Todėl parašyta: „Karūnuojantis karalius“, t.y. žmogus turi žinoti, jog Kūrėjas pastatė šį karalių karaliauti virš žmogaus, tačiau žmogus turi melstis Kūrėjui, jog padėtų jam išsilaisvinti iš „seno ir kvailo karaliaus“ valdžios ir tarnauti tik tam, kuris „karūnuoja karalius“.
Kitą kartą ravas Baruchas Šalomas taip aiškino Gmaros pasakymą:
„Per
Roš ašaną yra atverčiamos trys knygos: viena – absoliutiems nusidėjėliams, kita
– absoliutiems teisuoliams, ir trečioji – viduriniesiems.
Absoliutūs teisuoliai
iškart įrašomi ir užantspauduojami gyvenimui.
Absoliutūs nusidėjėliai iškart
įrašomi ir užantspauduojami mirčiai.
O vidurinieji laukia nuosprendžio nuo Roš
ašana iki Jom Kipurimo: nusipelno – įrašomi į gyvenimo knygą, nenusipelno – į
mirties knygą“.
Ravas Baruchas paaiškino:
„Žmogus pats įrašo save į vieną iš
šių knygų.
Jei žmogus pasiruošęs atsisakyti egoistinės meilės sau iš karto,
tada jis pats prašo Kūrėjo, jog Jis įrašytų jo viduje esančius nusidėjėlius,
t.y. savo egoistinės meilės mintis, į mirties knygą.
O jo viduje esantį
teisuolį, t.y. norą visus veiksmus paskirti Kūrėjui – į gyvenimo knygą.
Vidurinysis yra tas, kuris dar negali apsispręsti, todėl jis laukia nuosprendžio“.
Tie, kurie meldžiasi per Roš ašaną, prieš šventę turi pasiruošti tam, kad
galėtų melstis.
Kiekvieno žmogaus viduje yra tas, kuris meldžiasi Kūrėjui dėl
bendruomenės, tai yra dėl visų jos narių ir jų minčių.
Ir besimeldžiantis turi
pasiruošti, kad galėtų ištarti žodžius:
„Įrašyk
mus į gyvenimą“, nes meilė artimui vadinasi „gyvenimas“, o meilė sau – mirtis.
Žmogus natūraliai nenori anuliuoti savo valdžios ir savo egoistinės meilės.
Todėl reikia labai daug pastangų, kad sakantis maldą sutiktų ištarti „Įrašyk mus į gyvenimą“.