kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ותהר עוד ותלד בן ותאמר הפעם אודה את יהוה על כן קראה שמו יהודה ותעמד מלדת. בראשית כט' – לה Ir pastojo (Leja) vėl ir pagimdė sūnų, ir pasakė: „Dabar padėkosiu Kūrėjui“, todėl pavadino vardu „Jehuda“ (padėka) , ir nustojo gimdyti. (Berešit 29 – 35)

מוא לספר הזהזר יג,יד, טו 

Pratarmė knygai Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį





                                                                       13.


Taigi pirmame lygyje – „materijoje“, t.y. mums atsiveriančiame kiekvienos esmės veikime, mes turime absoliutų suvokimą.
Tai yra todėl, kad esmės veikimas (funkcionavimas) ir jos veiksmai mums pilnai apibūdina pačią esmę, glūdinčią materijoje.
Todėl mes visai „nekenčiame“ dėl pačios esmės nesuvokimo, nes šio suvokimo mums visai netrūksta.
Kaip mums visai „netrūksta“ šešto piršto rankoje.
Tai reiškia, kad materijos, t.y. „esmės“ veikimo ir funkcionavimo, suvokimas yra visiškai pakankamas visoms mūsų reikmėms ir mūsų intelektui.
Taip pat to pakanka mūsų pačių „esmės“ ir realybės, esančios už mūsų, suvokimui.



                                                                        14.


Antrą lygį – formą, apsirengusią materija, mes taip pat suvokiame pilnai.
Tai reiškia, kad mes šį lygį suvokiame iš konkretaus mūsų patyrimo, kurį mes matome kiekvienos „esmės“, glūdinčios materijoje, elgsenoje.
Ir iš šio aspekto pas mus ateina pats aukščiausias intelektualinis supratimas, kuriuo mes užtikrintai galime remtis.



                                                                          15.


Trečias realybės suvokimo lygis tai abstrakti forma.
Taigi, kai forma jau buvo „apsirengusi“ kokioje nors materijoje, mes savo vaizduotėje galime visiškai „nurengti“ ją nuo materijos, ir suvokti ją abstrakčiai.
Kaip pavyzdžiui dorybė, ar geros savybės, aprašytos musaro (etikos, dorovės) literatūroje.
Tai reiškia, kai mes kalbame apie tiesą, melą, pyktį, drąsą ir pan., šios savybės yra „išvilktos“ iš materijos.
Ir mes tada priskiriame joms teigiamą arba neigiamą atspalvį, net kai jos yra abstrakčios.
Ir žinok, kad šį trečią lygį reikia priimti labai atsargiai, nes negalima juo remtis visu šimtu procentų. Taigi, kai kokios tai savybės yra atskirtos nuo materijos, jos gali atvesti prie klaidos.


Pavyzdžiui „idealistas“, doras žmogus, kuris nėra religingas, iš didelio prieraišumo tiesos savybei, kai ji yra atskirta nuo materijos, visada renkasi tiesą.
Ir net galėdamas savo melu išgelbėti žmones nuo mirties, gali pasirinkti „tiesą“ nors kitiems žmonėms tai lemtų mirtį.
Tačiau tai nėra Toros požiūris, nes parašyta:
„Nėra svarbesnio dalyko už žmogaus gyvybės išsaugojimą“ (Talmudas, Joma 82).


Ir iš tikro, jei „tiesos“ ir „melo“ vertinimas būtų tik tada, kai šios savybės yra „apsirengusios“ materija, žmogaus vertinimas būtų tik kiek šios savybės teikia naudos, ar kenkia materijai.
Tai reiškia, kad tik po daugelio išbandymų pasaulis pamatė didelę žalą ir sugriovimus, kuriuos padarė „melagingi žmonės“ savo melu.
Ir tik po daugelio metų tapo akivaizdi didelė nauda, kuri atėjo iš „tiesos žmonių“, kurie saugojo save, kad kalbėti tik tiesą.
Taigi tik tada visas pasaulis priėjo prie nutarimo, kad nėra didesnės dorybės ir svarbesnės savybės už tiesą, ir nėra didesnes blogybės už melą.


Ir jei mūsų aprašytas „idealistas“ būtų tai supratęs, tada iš tikro sutiktų su Toros požiūriu.
Tai reiškia, kad tada žmogus sutiktų pasakyti netiesą, kad galėtų išgelbėti nors vieną žmogų iš mirties.
Iš tikro šis „idealistas“ suprastų, kad žmogaus gyvybės išsaugojimas yra nepalyginamai svarbesnis už visą „abstrakčios“ tiesos savybės šlovę ir didumą.


Taigi trečiame realybės suvokimo lygyje, abstrakčioje formoje, nėra visiško tikrumo.
Ir tuo labiau kalbant apie „abstrakčias formas“, kurios dar niekada nebuvo „apsirengusios“ materija.
Todėl šių formų „vertinimas“ yra tik tuščias laiko gaišinimas.