kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • אמנם הדרך הראשונה (דרך תשובה להשגת הקדושה) היו דורכים בה אף בדורות הראשונים. רח''ו שערי קדושה Tačiau pats patikimiausias (šventumo pasiekimui) yra „atgailos“ kelias, kuriuo ėjo visų kartų didieji šventuoliai. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

יהדות הלכה למעשה 

Praktinė Halacha (Įstatymai)

I. M. Lav

 
 
 

Uždaryti užduotį


15 avo


Mišna traktate Taanit sako: „Nebuvo tokių švenčių Izraeliui, kaip Jom-Kipuras ir 15 avo“.

Kas tai per diena 15 avo ir kodėl ji lyginama su Jom-Kipuru?

Išminčiai sako: Jom-Kipuras simbolizuoja aukso veršio nuodėmės atleidimą.

Šis atleidimas Kūrėjo buvo dovanotas būtent tą dieną ir būtent tada Moše nusileido nuo Sinajaus kalno su naujomis Lentelėmis.

15 avo taip pat simbolizuoja nuodėmės atleidimą – šį kartą tai žvalgų, nusiųstų išžvalgyti Izraelio šalies ir apšmeižusių ją nuodėmė.

15 avo baigėsi maras, kuris sunaikino išėjusiuosius iš Egipto ir kuris buvo Kūrėjo paskelbto mirties nuosprendžio išsipildymas visai kartai, padariusiai dvi sunkias nuodėmes: tai aukso veršio nuodėmė ir nenoras įeiti į Izraelio žemę. 


Šeši pozityvūs įvykiai įvyko 15 avo dieną:


1. Kaip jau buvo kalbėta, išėjusieji iš Egipto nustojo mirti tą dieną.

Jų buvo 600000 – vyresnių nei 20 metų žmonių ir kiekvienais metais 9 avo numirdavo 15000 žmonių. 40-tais klajojimo po dykumą metais, kai Izraelio tauta stovėjo ant įėjimo į Izraelio žemę slenksčio, 9 avo dieną savo likimo laukė paskutinieji 15000 žmonių.

Tačiau Kūrėjas, prisimindamas daugybę išbandymų ir nelaimių, kurias patyrė judėjų tauta, keliaudama po dykumą, pasigailėjo jų ir nusprendė palikti juos gyvus.

Pasilikę gyvi, tie žmonės pagalvojo, kad apsiriko ir kad 9 avo dar neatėjo.

Tačiau atėjus 15 avo, pilnaties dienai, abejonių neliko – tapo aišku, kad dabar iš tikrųjų avo mėnuo, kad 9 avo praėjo ir kad niekas nemirė.

15 avo visiems laikams išliko džiaugsmo diena – nes Kūrėjas dovanojo jiems gyvybę ir atleido žvalgų nuodėmę.

Štai dabar aišku, kodėl Mišna sako: nebuvo Izraeliui didesnės šventės nei 15 avo ir Jom-Kipuras, nes nėra didesnio džiaugsmo už nuodėmės atleidimą – aukso veršio nuodėmės atleidimas per Jom-Kipurą, ir žvalgų nuodėmės – 15 avo. 

2-3. Šią dieną buvo atšaukti dveji santuokos apribojimai: draudimas tuoktis vyrui ir moteriai iš skirtingų Izraelio giminių, o taip pat draudimas kitų giminių merginoms tekėti už vyro iš Binjamino giminės.

Kaip žinoma, tai buvo Clofchado dukterų iniciatyvos pasekmė (apie tai pasakojama knygoje Bemidbar).

Kūrėjas uždraudė merginai, tėvo turto paveldėtojai, ištekėti už kitos giminės sūnaus – kad žemės valdos nepereitų iš vienos giminės į kitą. 

Praėjus daugeliui metui, įvyko tragiška „sugulovės istorija Givoje“ (Šoftim 19-21), ko pasekoje Izraelio giminės prisiekė: „Niekas iš mūsų neatiduos savo dukters už Binjamino sūnų“.

Bet iškilo grėsmė, kad Binjamino giminė išnyks.

Ir abi šios sankcijos buvo atšauktos 15 avo. 

Tauta suprato, kad Binjamino giminė neištvers šio išbandymo ir pasigailėjo dėl savo sprendimo. 

Tačiau iškilo klausimas – ką gi galima padaryti dabar, kai jie prisiekė Kūrėjo vardu, kad neatiduos savo dukterų Binjamino giminės sūnums?

Išeitis buvo rasta: priesaika, kuria jie prisiekė, nebuvo amžina ir nepriklauso sekančioms kartoms. 

Panašus sprendimas buvo priimtas ir dėl santuokų tarp skirtingų giminių: šis draudimas galiojo tik tai kartai, kuri užkariavo Izraelio žemę.

Ir 15 avo Binjamino giminės sūnums buvo leista vesti Šilo miesto gyventojas.

Taip buvo išsaugota visos Binjamino giminės egzistencija ir taip pat išnyko draudimas moterims-paveldėtojoms nutekėti iš vienos giminės į kitą. 

Tai buvo pirmas judėjų istorijoje atvejis, kai susivienijo giminės ir knyga Šoftim vadina jį „švente Kūrėjo garbei“.

O su laiku, kaip sako Mišna, tapo papročiu pradėti piršlybas būtent tą dieną.

4. Izraelio karalius Hošea ben Eila atšaukė kelių užtvarus, vedančius į Judėją.

Kai judėjų karalystė pasidalino į dvi dalis: Judėją ir Izraelį, pirmas Izraelio karalius Jeravamas ben Nevatas būgštavo, kad jei jo pavaldiniai tris kartus per metus švenčių metu vyks į Jeruzalę, jų širdys palaipsniui pradės linkti prie Davido Namų monarchijos.

Todėl jis uždraudė jiems eiti į Jeruzalę, o kad užtikrinti įsakymo laikymąsi, užtvėrė kelius, vedančius į Jeruzalę.

Vietoje Šventyklos jis dviejuose miestuose – Dane ir Beit-elyje pastatė veršių pavidalo stabus ir liepė juos garbinti.

Taip galutinai subyrėjo kažkada buvusi vieninga valstybė: Judėjoje toliau tarnavo Vienam Kūrėjui, o Jeravamo karalystėje įsivešėjo stabmeldystė. 

Tačiau paskutinis Izraelio karalius Hošea ben Eila panaikino kelių užkardas į Jeruzalę ir žmonės vėl galėjo laisvai keliauti į Šventyklą ir tuo jis pamėgino sumažinti tą prarają, kuri skyrė abi karalystes. 

5. 15 avo buvo baigtos ruošti malkos Šventyklos aukurui, apie kurį Toroje sakoma: „Pastovi ugnis, uždegta ant aukuro, neturi užgesti“. 

Antros Šventyklos epochos pradžioje didelė Izraelio šalies dalis buvo nuniokota ir malkų paruošimas aukurui buvo beveik neįgyvendinama užduotis.

Tačiau tauta su entuziazmu ėmėsi darbo, kas dažnai buvo pavojinga gyvybei.

Tie, kas pristatydavo malkas į Šventyklą, nusipelnydavo atnešti Kūrėjui padėkos auką, vadinami „karban ecim“ („malkų auka“).

Paskutinė malkų aukurui paruošimo diena buvo 15 avo, nes nuo tos dienos karštis imdavo slūgti.

Reikalas tame, kad aukojimui tinka tik tokios malkos, kuriose nėra kirminų, o nuo 15 avo tikimybė, kad jų ten atsiras labai padidėja, nes atsiranda drėgmė ir naktimis darosi vėsiau.

Vadinasi, 15 avo taip skaitosi Šventyklos švente.  

6. 15 avo buvo palaidoti Beitaro gynėjai, kurių garbei prie „Beitar amazon“ išminčiai pridėjo ketvirtą, paskutinė palaiminimą.

Esmė tame, kad romėnai uždraudė palaidoti Beitaro gynėjus, bet 15 avo, praėjus metams nuo šios tvirtovės kritimo, draudimas buvo atšauktas.

Tai buvo dvigubas stebuklas: pirma – Kūrėjas suminkštino žiaurių romėnų širdis, o antra – nežiūrint į tai, kad ilgą laiką kūnai buvo po atviru dangumi, lengvai pasiekiami laukiniams žvėrims ir paukščiams, jie liko tokie kaip buvę!

Todėl į ketvirtą palaiminimą įdėti žodžiai (tapę jo pavadinimu) „Geras ir darantis gerumą“: „Geras“ – nes Kūrėjas apsaugojo kūnus nuo suirimo, o „Darantis gerumą“  – todėl, kad suteikė galimybę juos palaidoti. 

Ir iki šiol 15 avo yra pažymima kaip linksma šventė. Šią dieną neskaitomas Tachanunas ir negedima. 


Ratas užsidarė


Nuo 15 avo prasideda dvasinis pasiruošimas elulo mėnesiui ir „Teismo dienoms“. 

Dienos ilgumas trumpėja, o nakties – ilgėja.

Artėja rezultatų susumavimo metas. Ir pati gamta prie to prisideda: žemdirbystės veikla pasibaigia, ima vėsti, žmogus įeina į didesnį susikaupimą.

15 avo priimta linkėti vienas kitam gerų metų. Šio palinkėjimo – „Duok, Dieve, kad būtumėte įrašyti geriems metams į gyvenimo knygą ir kad šis įrašas būtų užtvirtintas antspaudu!“ – gematrija yra lygi žodžių „15 avo“ gematrijai, t.y. 928. 

Dar vieną ženklą apie besiartinančias Teismo dienas randame Dvarim knygoje 29 skyriuje: „Jūs stovite visi kartu prieš Kūrėją, jūsų Dievą – giminių vadai, vyresnieji ir atsakingieji už tvarką, visi Izraelio vyrai, jūsų vaikai ir jūsų žmonos, ir gerai, gyvenantys jūsų šalyje – nuo medkirčio iki vandens nešėjo, kad sudaryti sąjungą su Kūrėju, jūsų Dievu, priesaikos sąjungą, kurią Kūrėjas su jumis sudaro šiandien“.

Medkirčio paminėjimas – tai užuomina į 15 avo, kai yra baigiamas malkų surinkimas Šventyklos aukurui, o vandens nešėjo paminėjimas – tai užuomina į Hošana-raba, kai buvo pilamas vanduo ant aukuro. Ir viso to laiko metu – nuo 15 avo iki Hošana-raba „Jūs stovite visi kartu prieš Kūrėją, jūsų Dievą“. 

Grįžta „slichot“ skaitymo ir atleidimo prašymo dienų atmosfera – Teismo dienų atmosfera.

Vėl ateina nauji metai su visomis jų šventėmis ir pasninkais, sielos džiugesio ir gedulo dienos, vėl laukia metų rezultatų sumavimas...

Metų ciklas užsidarė ir prasideda naujas ciklas, nauji metai ir jo palaiminimai.