kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ותהר עוד ותלד בן ותאמר הפעם אודה את יהוה על כן קראה שמו יהודה ותעמד מלדת. בראשית כט' – לה Ir pastojo (Leja) vėl ir pagimdė sūnų, ir pasakė: „Dabar padėkosiu Kūrėjui“, todėl pavadino vardu „Jehuda“ (padėka) , ir nustojo gimdyti. (Berešit 29 – 35)

השלום א, ב  

Taika

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį





               Eksperimetinio pagrindo, mokslinis tyrinėjimas apie darbo Kūrėjui būtinumą


                                                               1.


„Ir gyvens vilkas su ėriuku, bei tigras gulės su ožiuku, ir veršiukas, liūtas bei jautis bus kartu, ir jaunuolis vedžios juos“ (Ješajahu 11 – 6).
„Ir bus tą dieną, vėl pakels Kūrėjas savo ranką antrą kartą, įsigyti savo tautos likutį, kuris liks Asirijoje, Egipte, Patrose, Kūše, Eilame, Šinaare, Chamate ir jūros salose“ (Ješajahu 11-11).
Pasakė rabi Šimonas ben Chalafta:
„Nerado Kūrėjas būdo palaiminti Izraelį, tik taika (šalom), kaip pasakyta:
Kūrėjas duos savo tautai jėgų, Kūrėjas palaimins savo tautą taika“ (Talmudo traktato „Okcin“ pabaiga).


Ankstesniuose straipsniuose jau paaiškinau bendrą darbo Palaimintam ir Išaukštintam Kūrėjui formą, kurios esmė yra „meilė artimui“.
Taigi praktiniu aspektu reiktų šio darbo esmę apibrėžti, kaip: „sąlygojimas artimui“.
Tai reiškia, kad praktinė „meilės artimui“ darbo pusė yra „gerumo artimui sąlygojimas“.
Todėl galima „meilę artimui“ apibrėžti, kaip „sąlygojimą artimui“, kas garantuoja, kad mes niekada neužmiršime teisingos intencijos.
Taigi jau teisingai apibrėžėme ir gerai žinome apie darbą Palaimintam Kūrėjui.
Todėl dabar mums reikia nustatyti, ar šis darbas gali būti mūsų priimamas vien tik tikėjimo aspektu, be jokio mokslinio – eksperimentinio pagrindo, ar čia taip pat galioja ir praktinis patyrimas.
Tai ir yra pagrindinė idėja, kurią aš noriu iškelti ir įrodyti šiame straipsnyje.


Ir žinoma pirmiausia mums reikia gerai apibrėžti pačią idėją:
Kas gi priima mūsų darbą?
Taip pat aš labai nemėgstu tuščio filosofavimo, t.y. aš nemėgstu samprotavimų, neparemtų praktika.
Kaip yra žinoma, kad mūsų karta jau pakankamai „prisivalgė“ tuščių teorijų, kurios visos „sugriuvo“, nes buvo statomos ant „klibančių“ pagrindų.
Todėl čia kalbėsime tik kritiniu – analitiniu – sintetiniu pagrindu.
Tai reiškia, kad pradėsime analitiškai išskaidydami visus faktus, kol apibrėšime pagrindinę idėją.
Ir paskui viską susintetinsime ir apjungsime, kad parodyti, kaip kiekvieno žmogaus gyvenime darbas Kūrėjui yra būtinas iš praktinės pusės.


                                                                   2.


                          Prieštaravimas ir priešingumas Kūrėjo valdyme


Iš tikro, kiekvienas blaiviai protaujantis, pasižiūrėjęs į atsiveriančią realybę, randa joje du prieštaravimus nuo vieno krašto iki kito.
Tai reiškia, kad žiūrint į kūrinių atsiradimą ir egzistavimą, krenta į akis nuostabi ir pavyzdinga tvarka, persunkta didele ir gilia išmintimi.
Kaip visos realybės atsiradime, taip ir jos užtikrintame egzistavime.


Paimkime pavyzdžiui žmogaus atsiradimą ir egzistavimą, kur meilė ir malonumas, lydintis giminės pratęsimą, yra pati patikimiausia priežastis šiai funkcijai ir veiksmui.
Todėl, kai sėklos „lašo” esmė „atitrūksta” nuo tėvo smegenų, Apvaizda paruošia jai „patikimą”, su didele išmintimi „įrengtą“ vietą, kurioje galėtų atsirasti nauja gyvybė.
Iš tikro „Apvaizda“ labai tiksliai aprūpina būsimą gyvybę būtinu kasdieniniu maistu, ir paruošia nuostabius „patalus“ motinos pilve, kad jokia svetima įtaka negalėtų pakenkti naujai gyvybei.
Taip pat Apvaizda, kaip patyrusi „Auklė“, rūpinasi visais būsimos gyvybės poreikiais, kad ji įgautų jėgų ir galėtų išeiti į platų pasaulį.
Paskui „Apvaizda“ trumpam laikui suteikia naujai gyvybei didelių jėgų ir ryžto, kad „pramušti“ aplink ją esančias „kliūtis“ kelyje į „suaugusių“ pasaulį.
Ir kūdikis, kaip patyręs „karžygys“, pasidaro sau „kelią“, išėjimui į „savarankiškumą“.
Taip pat ir tada Apvaizda nei akimirkai „neatsitraukia“ nuo kūdikio ir kaip „Gailestinga Motina“ atveda mylinčius vaiko „globėjus“, vadinamus tėvu ir mama.
Taigi, šiais „globėjais“ galima pilnai pasikliauti, kad jie padės vaikui visomis jo „silpnumo“ dienomis, kol jis išaugs ir galės pats pasirūpinti savimi.


Ir kaip tai yra žmogaus egzistencijoje, taip viskas panašiai yra ir pas gyvūnus, augalus, ar negyvojoje gamtoje.
Tai reiškia, kad Apvaizda rūpinasi, kad būtų garantuotas atsiradimas, egzistavimas ir tęstinumas.


Tačiau, kai pasižiūrime į tos pačios realybės tolesnę „savarankišką“ veiklą, t.y. veikimą „plačiame pasaulyje“, į akis krenta didelė sumaištis ir netvarka, lygtai jau nebėra Apvaizdos ir Valdytojo.
Ir atrodo, kad visi esame palikti likimo valiai:
„Žmogus daro viską, kas šauna į galvą“, kur „nusidėjėliai klesti“, o „teisuoliai „mindomi“ be jokio gailesčio“...


Ir žinok, kad šis, prieš mūsų akis iškylantis prieštaravimas jau nuo senovės nedavė ramybės žmonijai.
Todėl žmonės ieškojo įvairių būdų, kaip galima būtų pateisinti šį prieštaravimą Apvaizdoje.
Ir taip gimė įvairios religijos ir Apvaizdos aiškinimai.