• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הקדמה לספר הזהר כ, כא  

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                     20.

Ir dabar taip pat išaiškėja Pirmas klausimas.
Klausėme; kokia yra mūsų esmė?
Taigi mūsų esmė yra tokia, kaip ir visų realybės sudėtinių dalių esmė, ir tai nei daugiau, nei mažiau tik noras gauti.

Tačiau ne toks, koks mums jis pasirodo Antroje būsenoje, t.y. noras gauti tik sau, bet toks, koks jis egzistuoja Pirmoje būsenoje Ein Sofe Palaimintam.
Tai reiškia amžinoje savo formoje – ir tai gavimas, kad sąlygotum malonią dvasią Kūrėjui.
Ir nežiūrint į tai, kad mes dar faktiškai neatėjome į Trečią būseną, tai visai netrikdo mūsų esmės, nes Trečia būsena yra absoliučiai užgarantuota mums Pirmos būsenos.

Todėl, kad tas, kas ateina atsiimti skolos, jaučiasi lyg jau būtų skolą atsiėmęs, o laiko klausimas skaitosi trūkumu tik ten, kur yra nors menkiausia abejonė, ar sumokės skolą laiku.
Tačiau pas mus tuo nėra jokios abejonės, todėl tai atrodo mums, lyg jau mes būtume atėję į Trečią būseną.

Ir šis mūsų kūnas su „bloga“ savo forma, duotas mums dabar, visai nežeidžia mūsų esmės.
Juk mūsų kūnas ir visos jo savybės, bei įsigijimai yra pasmerkti visiškai išnykti, kartu su savo šaltiniu – „nešvarumo sistema“.
Ir tas, kas jau yra padegtas, skaitosi lyg jau būtų sudegęs, ir lyg niekada nebūtų buvęs pasaulyje.

Tačiau mūsų sielos, apsirengusios šiame kūne esmė, taip pat yra tik noras gauti.
Ir siela turi „sąlygojimo formą“, nes siela išplaukia iš keturių šventų A – B – J – A pasaulių, ir egzistuoja amžinai.
Todėl ši „sąlygojimo forma“ sutampa su Gyvybių gyvybės forma, ir nėra joje jokio pasikeitimo (neduok dieve).

                                                                       21.

Ir tegul neapgauna tavęs filosofų teigimas, kad sielos esmė yra intelektas.
Jų teigimu siela išplaukia iš intelekto sąvokos, t.y. intelekto dėka siela „auga“, ir tai yra visa jos egzistencijos sąlyga ir materija.
Ir dar jie tvirtina, kad sielos išlikimas po kūno mirties visiškai priklauso nuo intelekto kiekio, kurį siela įgijo gyvenime, ir sielai, praradus intelektą, nebūtų pagrindo ant ko „išsilaikyti“.

Tačiau tai nėra Toros požiūris.
Taip pat šis požiūris nėra priimtinas ir sveikam protui.
Juk kiekvienas, kuris nors kartą bandė įsigyti intelektualines žinias, žino ir jaučia, kad intelektas yra tik įsigijimas, bet ne esmė.
Tai reiškia, kad visa naujai sukurtos kūrinijos materija kaip dvasinė, taip ir materiali yra nei daugiau, nei mažiau, tik noras gauti (racon lekabel).

Ir nors sakėme, kad siela tai – „noras sąlygoti“, tačiau tai išeina tik iš ištaisymo „grįžtančia šviesa“ (or chozer) aspekto.
Taigi šį ištaisymą siela gauna aukštutiniuose pasauliuose, nes iš ten ji ir atėjo pas mus.
Tačiau visa sielos esmė taip pat tai tik noras gauti.
Ir suprask tai.
Ir visas mūsų suvokiamas skirtumas, tai tik noro gauti forma – būdas.

Tai reiškia, kad noras gauti, esantis kiekvienoje kūrinijos dalyje, gimdo poreikius, o poreikiai, savo ruožtu, gimdo mintis ir intelektą, tuo dydžiu, kad būtų galima šiuos poreikius įgyvendinti.
Tai, ką įpareigoja „noras gauti“ (racon lekabel).
Todėl, kaip pas kiekvieną žmogų yra skirtingi norai, taip pas kiekvieną žmogų skiriasi poreikiai, mintys ir intelektas.

Taigi pas žmones, pas kuriuos „noras gauti“ yra apribotas tik „gyvuliškomis aistromis“:
pinigai, kūniški malonumai, poreikiai, mintys ir intelektas yra tik, kad užpildyti šį savo „gyvulišką norą“.
Ir nors jie naudojasi žmogišku protu ir sąmone, apie tai sakoma:
„Vergas tampa ponu“.
Tai reiškia „žmogiškas protas“ yra pajungtas, kad aptarnautų „gyvuliškus“ norus ir poreikius.

Ir pas tuos žmones, pas kuriuos „noras gauti“ yra apribotas „žmogiškomis aistromis“, tokiomis kaip valdžia, garbė, kas jau nebūdinga gyvuliams, visi jų poreikiai, mintys ir intelektas nukreiptas tam, kad kuo daugiau „užpildyti“ šį norą.

Ir jau pas tuos, pas kuriuos „noras gauti“ išreikštas, kad pasiekti mokslo žinias, jų poreikiai, mintys ir intelektas tarnauja tam, kaip „užpildyti“ šį norą visame pilnume.