• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

שלבי הסולם מועדים אם בלעו את המרור לא יצא  

Šlavei haSulam „Karčiosios žolės“

ravas Baruchas Ašlagas

                                                                     (Ištraukos)

                                                                     1.

Žmogus, norintis įeiti į dvasingumą, paprastai galvoja, jog yra lengva suteikti tokią intenciją,
kad priedermė būtų atliekama „Dangaus vardu“.
Juk tai tik paprasčiausiai intencija, mintis!
Iš tikro veiksmo priedermės metu reikia tik sutelkti mintis, kad jos būtų Dangaus vardu.
Paprastai žmogus galvoja, kad sunku yra vykdyti tik patį veiksmą,
o intencija lengvas ir paprastas dalykas.
Tai juk priklauso tik nuo noro, todėl reikia tik panorėti ir nebus jokių problemų.
Tačiau, kai tik žmogus pradeda bandyti, kad visi jo veiksmai būtų „Dangaus vardu“,
jis pamato tiesą, kad tai įvykdyti pačiam neįmanoma iš vis.
Iš tikro, norintiems vykdyti priedermes Dangaus vardu, Tora turi ypatingą savybę – „sgula“ (סגולה).

Tai reiškia, kad žmogui yra parodoma tiesa, kaip jis yra toli nuo šios intencijos.
Ir visa tai atsiskleidžia tik, norintiems ateiti prie tiesos,
t.y. teisingos „sąlygojimo“ intencijos.

Apie tai parašyta knygoje Zohar:
„Tada parodoma žmogaus nuodėmė.
Klausia.
Kas parodo žmogui jo nuodėmę.
Ir atsako.
Kūrėjas pats parodo žmogui jo tikrą padėtį, t,y. kaip žmogus toli nuo tiesos“.

Ir dar, žmogus pradeda jausti šios intencijos svarbumą ir tikrą vertę.
Iš tikro tik tada žmogus pradeda matyti, kad tai ir yra tikras atpildas už jo dvasines pastangas,
bei pačiam neįmanoma jo pasiekti visai.
Ir tik pats Kūrėjas gali suteikti žmogui šią dovaną.
Ir aišku neįmanoma pamatyti šios intecijos svarbumo,
tol kol žmogus pats nepabando jos pasiekti.
Tačiau, jei Kūrėjas vis tik padeda žmogui,
tada aiškiai matoma šio dalyko vertė, didumas, bei svarbumas.
Tai reiškia žmogus suvokia, kad tai ir yra tikras gyvenimas, t.y. gyvenimas „susiliejime“ su Kūrėju. Gyvenimas pilnas tikro gerumo, tikro malonumo ir prasmės, tai ir yra kūrimo tikslas – „padaryti gera kūriniams“.

Iš to kas pasakyta, galima suprasti, ką paaiškinoBaal Sulamas apie tai, kad klausė Moše Kūrėjo: „Parodyk man savo šlovę“ (Šmot 33 – 18).
Į ką Kūrėjas atsakė:
„Štai vieta su Manimi (אתי – iti)“ (Šmot 33-21).
Ir Baal Sulamas paaiškino, ką reiškia „Su Manimi (אתי- iti)“:
tai pirmos raidės žodžių
אמונה „emuna“ – „tikėjimas“,
תפלה „tfila“ – „malda“ ir
יגיעה „jegija“ – „pastangos“.

Tai ir yra „vieta“, kur galima nusipelnyti Kūrėjo šlovės pamatymo.
Iš tikro šių trijų dalykų dėka Izraelis (jašar El – einantis tiesiai į Kūrėją) gali pamatyti ir pajusti Kūrėjo šlovę.
Tada žmogui nebus gyvenime kito rūpesčio ir troškimo, tik padaryti Kūrėjui malonumą.
Ir joks kitas dalykas nerūpės žmogui iš vis (nors tuo pačiu metu kievienas gyvens įprastą gyvenimą).
Tačiau dabar ... „Šchina dulkėse“ ir Kūrėjo didumas yra paslėptas.
Ir mes nematome ir nejaučiame priedermių svarbumo.
Todėl pasakė išminčiai:
„Panoro Kūrėjas ištyrinti (apdovanoti) Izraelį, todėl padidino jiems Torą ir priedermes“ (Talmudas, Makot 3 – 16).