kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Ir išėjo Jakovas iš Beer Ševos, ir nuėjo į Charaną. Ir priėjo vietą, ir apsinakvojo ten, nes nusileido saulė, ir paėmė iš vietos akmenų, ir pasidėjo sau po galva, ir atsigulė toje vietoje. (Berešit 28 – 10, 11)
  • !שבת שלום
  • Šabat Šalom!

שלבי הסולם מועדים אם בלעו את המרור לא יצא 

Šlavei haSulam „Karčiosios žolės“

ravas Baruchas Ašlagas

 
 
 

Uždaryti užduotį




                                                           (Ištraukos)


                                                                  2.


Dabar galime paaiškinti šių trijų raidžių: א' ת' י  atspindinčių tris žodžius:
tikėjimą, maldą ir pastangas, reikšmę dvasiniame darbe.

Pirmiausia žmogus turi priimti tikėjimą, kad kiekvienas gali ateiti prie Kūrėjo garbės suvokimo, pamatymo ir pajautimo.
Kai žmogus tuo tiki, jis turi žinoti, kodėl nėra atverta Kūrėjo garbė.
Taip pat tikėti išminčių pasakymu, kad tai yra didelis ištaisymas žmogui,
norinčiam ateiti prie savybių su Kūrėju sutapimo.


Ir reikia tikėti, kad negalima nusipelnyti tikėjimo, t.y. Kūrėjo garbės pamatymo,
kol nebus savybių sutapimo.
Todėl pirmas žingsnis turi būti – „baimė“.
Tai yra didelė baimė, kad atsitiks taip, jog žmogus nesuteiks Kūrėjui malonios dvasios.
Ir dvasinis darbas prasideda nuo tikėjimo.


Tačiau kūnas priešinasi šiam „darbui“, ir tada ateina eilė „pastangom“.
Tai reiškia, kad žmogus turi pergalėti kūną visomis priemonėmis ir gudrybėmis.
Kaip pasakė išminčiai:
„Kariauk (su kūnu) visomis gudrybėmis“.
Tai yra todėl, kad kūnas jokiu būdu nenori atsisakyti savo egoizmo,
t.y. poilsio, savo naudos ir pan...
Todėl žmogui, po didelio pastangų kiekio tampa aišku,
kad tik vienas Kūrėjas gali jam padėti.
Iš tikro pats žmogus yra bėjėgis šioje kovoje su savo egoizmu.


Tada, ir tik tada, ateina laikas tikrai „maldai“.
Tada malda yra iš pačių širdies gelmių, nes žmogui yra aišku visiškai,
kad tik vienas Kūrėjas gali jam padėti.
Tačiau net ir po to, kai žmogui tampa aišku, kad tik malda Kūrėjui gali padėti,
vėl ateina kūnas ir klausia:
„Tu juk žinai, kad kiek kartų meldeisi Kūrėjui ir viskas veltui,
ir negavai jokio atsakymo į maldą“.
Tada ir vėl ateina eilė „pastangoms“ ir „tikėjimui“, t.y. žmogus turi tikėti,
kad „Kūrėjas girdi kiekvieną maldą“...


Ir nesvarbu ar žmogus yra vertas, t.y. ar turi gerų savybių (midot), ar atvirkščiai – nevertas.
Žmogus turi prisiversti save melstis ir tikėti, nes iš tikro „neatstumtas nuo Jo ir atstumtasis“.
Išeina, kad nors šie trys dalykai turi eiti vienas po kito, bet iš tikro jie yra įjungti vienas į kitą, ir papildo, padeda vienas kitam.
Tačiau svarbiausias dalykas yra „tikėjimas“.
Su „tikėjimu“ reikia daryti visus kitus veiksmus, nes tikėjimas yra visko pagrindas.
Todėl šviesa, kuri atsiveria žmogui, vadinama tikėjimo šviesa, kaip parašyta:
„Ir patikėjo Kūrėju ir Moše, Jo tarnu“.