kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • אמנם הדרך הראשונה (דרך תשובה להשגת הקדושה) היו דורכים בה אף בדורות הראשונים. רח''ו שערי קדושה Tačiau pats patikimiausias (šventumo pasiekimui) yra „atgailos“ kelias, kuriuo ėjo visų kartų didieji šventuoliai. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

 
 
 

Uždaryti užduotį

 



Žuvys Šabatui


Baal Sulamo sūnus ravas Baruchas pasakojo: „Mano tėvas ir mokytojas, nepaisant savo didelio neturto, labai griežtai laikėsi to, kad per Šabatą ant jo stalo visada būtų žuvies.

Ir sykį, 1915 metais, atsitiko taip, kad mūsų mokytojas Šabatui neturėjo žuvies.

Ir štai, jis sužinojo, kad Vyslos upėje, kuri tuo metu buvo Vokietijos pusėje, vokiečių valdžioje, yra žuvies.

Tad nepaisydamas visų pavojų, nuėjo ten, lydimas vertėjo. Ir kai jis ten nuvyko, gavo leidimą susižvejoti žuvies upėje“.


Paaiškinimas:

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kas tame yra nepaprasto?

Juk pagal įstatymą (halacha), žmogus turi stengtis apsirūpinti Šabatui, ir mūsų mokytojas stengėsi dėl to, taip kaip yra tikimasi iš kiekvieno judėjo?! Tad kas gi čia yra ypatingo?

Tolesnėje dalyje, pasakojančioje apie jo sūnaus rabi Baruch Šalom biografiją, atskleidžiama tai, kaip jis vėžiu sergančiai dukrai skaitė psalmes.

Ir vėlgi – kas čia nepaprasto ir išaukštinto? Juk kiekvienas judėjas panašioje situacijoje darytų tą patį!

Atsakymui išaiškinti pasinaudosime pavyzdžiu, kurį paprastai pateikdavo admor:

Levi sutiko jaunystės draugą Reuveną. Jis paklausė Reuveno, kur šis gyvena. Reuvenas atsakė, kad gyvena tokioje ir tokioje gatvėje, tokiame ir tokiame name.

Levi paklausė baisiai nustebęs:

„Juk ten gyvena ir gyvena Šimonas, žinomas nusikaltėlis, turbūt jis terorizuoja tave ir kaip reikiant apkartina tau gyvenimą?”

Reuvenas atsakė:

„Nežinau apie ką tu kalbi, aš neturiu jokių nusiskundimų dėl mano gero kaimyno Šimono, ir aš nežinau, kodėl tu prasimanai apie jį nebūtus dalykus“.

Levi apstulbo:

„Betgi Šimono polinkis į blogį yra visiems žinomas! Sakyk, kaip tau pavyksta su juo sutarti?”

Atsakė Reuvenas:

„Kiekvieną kartą, kai aš einu į maisto prekių parduotuvę, paklausiu jo, ar jam reikia, kad ką nors parneščiau. Taip pat, kai einu į daržovių parduotuvę.

Ir taip visose situacijose aš galvoju, ką galiu dėl jo padaryti. Kartais jo poreikius iškeliu netgi aukščiau už savuosius”.

Nusijuokė Levi ir pasakė:

„Dabar man viskas aišku. Jei tu tarnauji jam visa širdimi, žinoma, kad jis negali padaryti tau nieko blogo.

Bet tik pabandyk nors kartą padaryti jam kažką negero ir pamatysi, kas bus…”


Istorijos moralas: kai žmogus stengiasi vykdyti Torą ir priedermes dėl to, kad gautų užmokestį šiame pasaulyje ar pasaulyje, kuris ateis, tada ir kūnas (noras gauti, egoizmas) nesipriešina ir visiškai tam netrukdo.

Netgi atvirkščiai, skatina vykdyti priedermes, nes priedermių vykdymas atneša jam didelę naudą.

Tačiau kai žmogus nori vykdyti Torą ir priedermes ne dėl užmokesčio gavimo, o dėl malonios dvasios Kūrėjui sąlygojimo, tada kūnas pradeda priešintis ir „pradeda kariauti“ su žmogumi.

Tada atsiskleidžia visas kūno (egoizmo) blogis ir tai, kad jis visiškai nenori pasiduoti šventumui. Ir netgi paprasčiausiuose dalykuose priešinasi žmogui.  

Apie tai pasakyta:

„Kuo didesnis žmogus už kitą žmogų, tuo didesnis jo blogio instinktas”.

Apie tai rašė mūsų mokytojas ravas Baruchas savo straipsnyje, kad pas dirbančius Kūrėjui ir einančius tiesos keliu vyksta kova netgi jiems atliekant paprastus veiksmus.

Jų kūnas (noras gauti) tampa labai „gudrus“ ir klausia:

„Kas toks yra Kūrėjas, kad klausyčiau Jo balso” ir „Kas tai per darbas, kurį dirbate Kūrėjui”? (tai klausimai, kurių klausė faraonas Egipte).

Ir visa tai pasireiškia būtent tada, kai žmogus nori vykdyti Torą ir priedermes dėl Kūrėjo didumo ir išaukštinimo, o ne dėl meilės sau.

Tačiau tie, kurie vykdo Torą ir priedermes dėl meilės sau, turi daug jėgų darbui, ir jie sugeba nuveikti didelius darbus su visišku pasiaukojimu… 


Dirbantis Kūrėjui įsižiūri į save ir stebisi: kodėl kai yra pas mane sužadinimas Kūrėjo darbui, paremtas meile sau ir visokių kitų rūšių troškimais, aš turiu energijos ir viskas einasi lengvai, o kai dirbu dėl to, kad Kūrėjas yra didelis ir išaukštintas, tada mano darbas yra „žemės skonio“?

Ir tai yra aspektas „gudrūs supratime, kaip žmonės, tačiau laikantys save kaip gyvuliais”.

Tai yra, dirbančių Kūrėjui ir einančių tiesos keliu kūnas (egoizmas)  tampa „gudrus“,  nuovokus ir išradingas.

Jis vis klausia žmogaus fundamentalių, provokuojančių klausimų, kad tik sutrukdytų jo dvasiniam darbui. 

Tačiau dirbantieji Kūrėjui „laiko save kaip gyvuliais“ - tai reiškia, atlieka veiksmus (t.y. vykdo Torą ir priedermes veiksmu), kaip lygtai pas juos nebūtų šito supratimo - kaip gyvuliai (tuo būdu galima pakilti į aukščiausią - „dievišką” lygį).

Ir tai vadinasi ėjimas tikėjimu virš žinojimo.

Todėl šie šventi žmonės stengėsi atlikti paprastus veiksmus daug labiau, nei kiti.

Nes paprastas žmogus nesileistų į tokią sunkią kelionę vien tam, kad gautų žuvies Šabatui...